Mūsų krašte vyšnios ir trešnės auginamos daugiausia sodininkų mėgėjų sklypuose, o štai Latvijoje nemaži jų plotai dera versliniuose soduose. Ypač daug vyšnynų ir trešnynų nuo seno auginama Dobelės rajone, mat čia susidaro itin palankus kaulavaisiams mikroklimatas: dėl Rygos įlankos įtakos būna palyginti švelnios žiemos, o derlingo dirvožemio humusingasis sluoksnis siekia net 40 cm, todėl jame puikiai tarpsta visi sodo augalai.

Pati populiariausia vyšnių veislė yra vietinė Latvijas Zemais - tai ta pati lietuviškoji žagarvyšnė. Šios vyšnios labai ištvermingos žiemą, dera gausiai ir reguliariai, palyginti atsparios ligoms ir kenkėjams. Taip pat versliniuose soduose auginamos Nordia, Zentenes, Haritonovskaja, Orlica, Bulatnikovskaja, Šokoladnica, Tamaris veislių vyšnios. Iš trešnių populiarios Brjanskas 3-36, Indra, Severnaja, Tjutčevka, Aija, Agila, Vytėnų juodoji, Paula, Tiki, Lapins, Arthur, Dzeltenais, Regina ir kitos veislės. Beje, latvių kalboje vyšnios ir trešnės turi tik vieną pavadinimą - kirši, ir skirstomos tiesiog į rūgščiąsias ir saldžiąsias.

Įtakos sodų plėtrai neabejotinai turi ir Dobelėje veikiantis valstybinis sodininkystės institutas, įkurtas prieš daugiau kaip pusšimtį metų. Anksčiau jame dirbančių mokslininkų veikla buvo daugiau orientuota į sodo augalų selekciją, o pastaraisiais metais plačiau dirbama auginimo, laikymo ir perdirbimo technologijų tobulinimo linkme.

„Glaudžiai bendradarbiaujame su ūkininkais, stengiamės rasti balansą tarp praktinių dalykų ir fundamentaliųjų mokslų. Dabar daugiausia dėmesio skiriame integruotai augalų apsaugai, derliaus paankstinimo būdams, vaisių ir uogų saugojimui bei perdirbimui", - sako instituto direktorė Edite Kaufmanė (Edita Kaufmane). Pastaruoju metu mokslininkai jaučia didelį farmacininkų susidomėjimą - kaip vaisius ir uogas panaudoti vadinamojo funkcinio maisto ir įvairių maisto papildų gamybai. Institute tiriamos ne tik trešnės ir vyšnios, bet ir obelys, kriaušės, abrikosai, avietės, vynuogės, serbentai, svarainiai ir kiti sodo augalai.

Vis daugiau bandančių pragyventi iš sodų

Latvijoje jaučiamas didžiulis susidomėjimas sodininkyste, nes dėl ekonominio sunkmečio nemažai žmonių neteko darbo mieste ir ieško pragyvenimo šaltinių kaime. Štai kodėl atsirado daugybė jaunų nedidelių (1-3 ha) sodų, kuriuos veisia miesto žmonės. Jiems reikia žinių, todėl mokslininkų nestebina, kai į jų organizuojamus seminarus suvažiuoja arti šimto klausytojų. „Žinoma, iš tokių mažų sodelių vargu ar įmanoma pragyventi, bet tikimės, kad ateityje sodininkai sustiprės, o sodų plotai didės", - sako Dobelės instituto mokslininkas Edgaras Rubauskis. Specialistų skaičiavimu, verslinio sodo plotas turėtų siekti bent jau 10 ha - tada jame galima taikyti modernias technologijas.

Antri metai Dobelės institute išbandoma speciali sodų danga, sauganti trešnes ir nuo paukščių, ir nuo lietaus, nuo kurio pertekliaus vaisiai labai greitai sutrūkinėja. Pavojingiausias laikas, - kai trešnės ima spalvintis. Jei tuo metu drėgmės būna per daug, paprastai sutrūksta 8-10 proc. uogų, taigi netenkama dešimtadalio derliaus. Plėvelė uždengiama iš karto po žydėjimo, o nuimama nuskynus derlių. „Kompanijos „Schetelig" mums pasiūlytos plėvelės privalumai - ji lengvos konstrukcijos, žaliuzių principu sudėliota iš juostų, todėl pučiant vėjui neišsipučia visa kaip balionas, o tiesiog atskirai pakyla kiekvienos juostos kraštai. Kitaip tariant, net ir stiprūs vėjai nekelia pavojaus, kad plėvelė bus sudraskyta", - aiškina E. Rubauskis. Vyšnynų ir trešnynų plotuose paukščius baido per mikrofonus sklindantys plėšriųjų paukščių balsai ir reguliariai pasigirstantys dujinės patrankos šūviai.

Dėl uogų - kova su paukščiais

Dujinės patrankos darosi vis populiaresnės tarp sodininkų, bet nuo paukščių ginamasi ir visais kitais įmanomais būdais. Štai sodininkas Aivaras Šnickovskis (Aivar Šnickovskij) savo vyšnyne įtaisė internetu užsisakytą 130 eurų kainavusį vanago maketą. Itin lengvos konstrukcijos paukštis kybo aukštai ore ir vėjo judinamais sparnais taip tiksliai imituoja gyvą paukštį, kad aplink jį ratus suka atskridę tikri vanagai, tarsi kviesdami draugauti ir skristi kartu.

A. Šnickovskis yra įgijęs sodininko specialybę, todėl drąsiai dalį savo 80 ha užimančio ūkio skyrė sodui. Dabar vaiskrūmiais ir vaismedžiais užsodinta 11 ha: 3 ha auga vyšnios ir trešnės, 3 ha obelys, 1 ha avietės, likusiame plote - juodieji ir raudonieji serbentai, šaltalankiai, šeivamedžiai. Prižiūrėti sodą padeda keturi nuolatiniai darbuotojai, o per vaisių ir uogų skynimą suvažiuoja daugiau talkininkų. Visą derlių ūkininkas realizuoja per tarpininkus, tik kartais savaitgaliais pats prekiauja Jelgavos turguje.

Sodininkas Erikas Gulbis (Eriks Gulbis) paukščiams baidyti pritaikė didelius blizgius helio pripūstus žaislus-balionus. Tiesa, saugoti jo sode mažai ką ir tėra - šiemet didžioji dalis jos auginamų vyšnių (ūkis specializuojasi tik vyšnių auginime - jų plotai užima 6 ha) po nepalankios žiemos visai nedera... Tai bene pirmi tokie tušti metai augintojui. Paprastai skindavo bent po 2 tonas vyšnių iš hektaro. Pasak jo, derliaus nėra dėl to, kad pašalo žiediniai pumpurai. Sodas driekiasi atviroje vėjams vietovėje, todėl šaltis veikė taip pražūtingai.

Augindamas savašaknes (pirmuosius sodinukus 1996 m. jis pirko padaugintus meristeminiu būdu) vyšnias, sodininkas turi galimybę iš atžalų plėsti sodą. Iškasęs vyšnių atžalas, jas metus paaugina atskirame lauke, kad sodinukai suformuotų stipresnę šaknų sistema, o dar kitais metais sodina į nuolatinę augimo vietą. Taigi sode yra įvairaus amžiaus vyšnių - seniausiems kvartalams skaičiuojami jau penkiolikti metai, o jauniausi dar nė derėti nepradėję. Beje, savašaknės vyšnios paprastai pradeda derėti vėliau negu skiepytos - 4-5 augimo sode metais.

Ir augina, ir perdirba

Mintauto Abolinio (Mintauts Abolins) sode šiemet uogų ir vaisių bus nuskinta 30 proc. mažiau negu paprastai - tai vis nepalankios žiemos padariniai. Iš viso ūkininkas prižiūri 8 ha sodo, kuriame auga ne tik vyšnios ir trešnės, bet ir obelys (Auksis, Beloruskoje malinovoje, Konfetnoje, Antej, Sinap Orlovskij ir kt.), kriaušės (Jūratė, Souvenirs, Konferencinė ir kt.), juodieji serbentai.

M. Abolinis yra Latvijos žemės ūkio universiteto Jelgavoje profesorius, todėl jo sodas sutvarkytas tiksliai tarsi mokslinė kartoteka. Prie kiekvienos vaismedžių eilės yra lentelė su užrašu, kokios veislės ir su kokiais poskiepiais augalai čia auga. Ūkininkas savo jėgomis įsirengęs uogų ir vaisių šaldyklas, kuriose pritaikyti itin įdomūs inžineriniai sprendimai. Pavyzdžiui, vaisių saugykloje temperatūra reguliuojama šildant arba šaldant grindis. Ūkyje yra ir vaisių bei uogų perdirbimo įranga, spaudžiamos sultys, gaminami originalūs gėrimai (ne tik gaivieji...). Tiesa, perdirbimui skirtos patalpos sutvarkytos, švelniai tariant, minimaliai - mūsiškiai sodininkai į tokias nė nedrįstų kviestis kontroliuojančių institucijų atstovų, bet Latvijoje keliamus reikalavimus jos atitinka.

Sodo pakraštyje matyti nemažas bitynas. Ūkio šeimininkas įsitikinęs, kad bites auginti turėtų kiekvienas sodininkas, mat jos garantuoja daug gausesnį derlių. Pernai ūkininkas iš 5 ha obelų sodo priskynė 80 tonų derliaus. Į klausimą, kokios veislės obuolius pirkėjai vertina labiausiai, A. Abolinis atsako su šypsena: „Visus obuolius parduodame per bazes, o jiems egzistuoja tik dvi obuolių rūšys: raudoni ir geltoni".

Latvijoje vertinamos ir auginamos lietuviškos selekcijos sodo augalų veislės, o dažnas sodininkas sodinamąją medžiagą perka būtent Lietuvoje. Savo ruožtu mūsų sodininkai Latviją, ypač Rygą, laiko svarbia rinka ir didelę dalį savo išaugintos produkcijos realizuoja būtent čia. Kaimynišką bendradarbiavimą dar labiau turėtų sustiprinti Dobelės valstybinio sodininkystės instituto ir LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto ir mokslininkų vykdomas bendras projektas „Sodininkystės technologijų sklaidos centro plėtra", pagal kurį Kurzemės, Zemgalės, Latgalės, Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio, Utenos ir Kauno regionų sodininkai dalijasi sukaupta patirtimi.