Mineralinių medžiagų papildai sudaro tik apie 1 proc. karvės raciono sausųjų medžiagų, o patys mikroelementai pašare matuojami milijoninėmis dalimis. Kodėl šios medžiagos yra reikalingos ir ar verta taupyti, mažinant jų kiekį?

Pagal mineralinių medžiagų poreikį organizme ir jų koncentraciją pašaruose mineralai skirstomi į makroelementus (kalcis, fosforas, magnis, natris, kalis, chloras ir kiti) ir mikroelementus (varis, cinkas, manganas, selenas, jodas ir kiti).

Mineralinės medžiagos - tai neorganiniai junginiai, kurių gyvulio organizmui reikia labai nedaug, tačiau jie būtini tam tikroms specifinėms funkcijoms atlikti.

Kad gyvulio imuninė, reprodukcijos ir kitos sistemos gerai funkcionuotų, jis sparčiai augtų, pašare turi netrūkti mikroelementų, jų kiekis ir tarpusavio santykis turi atitikti normas. Taip pat svarbu, kad mikroelementus organizmas pasisavintų.

Trūkumo pasekmės

Subklinikinis arba nedidelis mikroelementų trūkumas gali sukelti didesnių problemų negu  itin didelis jų stygius, mat kai jų racione trūksta labai nedaug, akivaizdžių trūkumo požymių nematyti, todėl augintojas nė neįtaria, kad gyvulys gauna nevisavertį racioną. Dėl mikroelementų trūkumo, gyvulių augimas ir vystymasis sulėtėja, mažėja produktyvumas. Jų trūkstant, pirmiausia sutrinka karvių reprodukcija, sušlubuoja sveikata.

Norint geriau įvertinti mikroelementų svarbą, reikia žinoti, kad mineralinės medžiagos yra sudėtingų organizmo apykaitos procesų dalis. Mokslininkai išskiria 4 pagrindines mikroelementų funkcijas: struktūrinę, fiziologinę, katalitinę ir reguliavimo.

• Struktūrinė funkcija. Mikroelementai dalyvauja kūno organų ir audinių struktūrinių elementų formavimo procesuose, pavyzdžiui, cinkas būtinas ląstelių membranų stabilumui palaikyti.
• Fiziologinė funkcija. Mikroelementai reikalingi osmosiniam slėgiui palaikyti.
• Katalitinė funkcija. Tai bene svarbiausia mikroelementų funkcija. Jie yra metaloenzimų, kurie kaip katalizatoriai dalyvauja fermentinėse ir hormoninėse sistemose, sudedamoji dalis. Jei trūksta kurio nors mikroelemento arba jo organizmas iš viso negauna, tam tikras specifinis enzimas tampa nebeaktyvus. Kūno audiniuose yra labai daug metaloenzimų, kurie atsakingi už įvairias ir specifines medžiagų (pvz., baltymų) apykaitos funkcijas. Šiai funkcijai priskiriamas mikroelementų dalyvavimas, išskiriant energiją, dauginantis ląstelėms, vykstant antioksidacijai, gyjant žaizdoms ir panašiai.
• Reguliavimo funkcija. Tai taip pat svarbi mikroelementų funkcija. Jos svarbą įrodo nemažai pavyzdžių, vienas iš jų - cinko reikšmė genetinės informacijos kodavimo procese, kitas - jodo, įeinančio į hormono tiroksino sudėtį, įtaka energijos apykaitai.

Šias mokslines tezes galima paaiškinti paprasčiau: karvė ir kiti intensyviai auginami gyvuliai patiria nuolatinį stresą - nesubalansuoti racionai, sugedę pašarai, dideli primilžiai, medžiagų apykaitos ligos, prastas mikroklimatas ir kitos stresinės situacijos. Tokiais atvejais lengvai įsisavinamas mikroelementų šaltinis yra tas skydas, kuris iš dalies sumažina neigiamą streso veiksnių poveikį organizmui.

Gyvulio imunitetas yra labai stipri organizmo apsaugos sistema, kuri priverčia tam tikras ląstelių grupes saugoti gyvulį nuo bakterijų, virusų ir kitų parazitinių organizmų invazijos. Nustatyta, kad mikroelementai cinkas, varis, manganas, geležis ir selenas yra labai svarbūs normaliai imuninės sistemos veiklai. Trūkstant nors vieno iš minėtų elementų, imuninė sistema nusilpsta. Dėl to gyvulių augintojai negauna didžiausios produkcijos išeigos, o tai reiškia patiria nuostolių.

Mikroelementai varis, cinkas, manganas taip pat turi didelės įtakos gyvulio reprodukcijai. Dėl jų stygiaus karvių ruja vėluoja, jos požymiai būna neryškūs. Tai gali būti ir nevaisingumo, embrionų mirtingumo, sutrikusio lytinio ciklo, abortų ir kitų reprodukcijos problemų priežastis.

Teigiamai paveikti gyvulio augimo spartą galima visaverčiais pašarais, kuriuose netrūksta nė vieno mikroelemento. Cinkas, varis ir manganas dalyvauja daugumos fermentinių sistemų, siejamų su baltymų ir angliavandenių metabolizmu, veikloje. Jos turi teigiamos įtakos augimui. Manganas taip pat turi teigiamos įtakos gyvulio skeleto vystymuisi ir augimui. Varis reikalingas kolageno, kuris suteikia lankstumo jungiamajam audiniui ir kraujo indams, sintezei. Cinkas palaiko epitelio struktūrinių elementų vientisumą, ląstelių atsinaujinimą ir dalyvauja vitaminų A bei E apykaitoje.

Mineralinių medžiagų šaltiniai

Gyvulių racionams praturtinti mineraliniais elementais dažnai naudojami neorganiniai junginiai - sulfatai, fosfatai, chloridai, karbonatai, oksidai. Verta žinoti, kad kai kurias mineralinių elementų formas gyvulio organizmas lengviau įsisavina. Pavyzdžiui, sulfatai, fosfatai geriau pasisavinami negu oksidai, o organiniai junginiai, išskyrus seleno, geriau negu neorganiniai.

Organinės mineralinių elementų formos vadinamos chelatais. Jie ypatingos struktūros: elemento jonai prijungti prie amino rūgščių molekulių. Jų absorbcija per žarnų sieneles yra veikiama tam tikrų mechanizmų, kurie pakeičia mineralų struktūrą į lengvai pasisavinamas formas. Antrosios kartos, arba amino rūgšties glicino vario, mangano, cinko chelatai yra geriau įsisavinami negu pirmosios kartos chelatai. Organiniai mineralai taip pat turėtų būti efektyvesni tais atvejais, kai tam tikro elemento įsisavinimas slopinamas dėl antagonistinio mikroelemento pertekliaus.

Chelatiniai mineralai yra brangesni, tačiau, atsižvelgiant į jų teigiamą poveikį imuninei sistemai, vaisingumui ir bendram gyvulio sveikatingumui, investuoti į juos verta.

Didžiausia pastarųjų metų naujovė - apsaugotasis selenas. Ilgą laiką atrajotojų, kaip ir vienkamerį skrandį turinčių gyvulių, racionams papildyti selenu naudojamas natrio selenitas. Šis junginys neatrajojantiems gyvuliams yra labai efektyvus seleno šaltinis, tačiau atrajotojams dėl didžiajame prieskrandyje vykstančių procesų natrio selenitas yra paverčiamas selenidu. Šios formos seleno junginį galvijai prastai įsisavina. Jau sukurtas patobulintas natrio selenitas, kuris yra apsaugotas nuo prieskrandžio poveikio ir yra įsisavinamas gyvulio plonosiose žarnose.

Taupymas atsieina brangiai

Mineralinių papildų kaina, palyginti su bendra karvės dienos davinio kaina, ypač, kai šeriama nemažai koncentratų, tikrai nėra didelė. Pastovi gerai pasisavinamų mineralinių papildų šėrimo strategija akivaizdžiai pagerina gyvulio imunitetą, gyvybingumą ir taip pat produktyvumą. Karvei skirtingais laktacijos ir užtrūkimo periodais reikalingi nevienodi mineralinių medžiagų kiekiai. Turi skirtis ir jų santykis. Apie naujausias rekomendacijas geriausia klausti šėrimo specialisto, nes parinkti ir dozuoti mineralinių medžiagų papildus galima tik įvertinus visą raciono sudėtį.

Kaip minėta, mineraliniai papildai karvės racione sudaro labai nedidelę dalį. Todėl klaidinga manyti, kad šeriant gyvulius prastos kokybės silosu, koncentratais ar nesubalansuotais racionais, mineraliniai papildai turėtų visiškai kompensuoti atsiradusias gyvulio sveikatingumo ir produktyvumo problemas. Mineralai nepakeičia nei baltymų, nei angliavandenių, nei riebalų gyvulio organizme, jie tik dalyvauja minėtų medžiagų apykaitos procesuose. Todėl reikia stengtis ne tik duoti gyvuliui efektyvius mineralinius papildus, bet ir aprūpinti kokybiškais silosuotais bei koncentruotais pašarais.

Aplinkosaugos aspektai

Pastaruoju metu aplinkos apsauga yra prioritetinė kryptis visose žemės ūkio sferose. Ne išimtis ir gyvulininkystė. Mineralinės medžiagos yra ne kas kita, kaip sunkieji metalai, kurie nedideliais kiekiais yra naudingi ir gyvuliui, ir dirvožemiui, ir kitoms ekosistemoms.

Gyvulių racionuose naudojant sunkiai įsisavinamas mineralinių junginių formas, didžioji dalis elementų paprasčiausiai pereina gyvulio organizmą tranzitu ir yra pašalinama. Esant didelei gyvulių koncentracijai, dirva, gruntiniai ir paviršiniai vandenys stipriai užteršiami sunkiaisiais metalais. Kaip mažinti mineralų koncentraciją pašare, didinant jų įsisavinimo efektyvumą, netrukus taps svarbiausia gyvulių mitybos mokslo ir praktikos užduotis.