Cukrinių runkelių pasėliams kenkia 114 rūšių kenkėjų, bet tokių, kurie kiekvienais metais darytų apčiuopiamą žalą, yra mažiau.

Integruota cukrinių runkelių apsauga nuo kenkėjų jungia konkrečius biocenologinius, laukų fitosanitarinius duomenis, statistinę ir ekonominę informaciją. Integruotos augalų apsaugos esmė - atidžiai stebėti pasėlius ir pagal situaciją lauke reguliuoti žalingų ir naudingų organizmų gausumą. Diegiant integruotą cukrinių runkelių apsaugą, pirmiausia reikėtų:

• auginti atsparias ligų sukėlėjams veisles;
• sėklą apvelti insekticidais, kurie naikina dirvoje gyvenančius ir daigų šakneles graužiančius kenkėjus;
• pesticidus įterpti per augalų šaknis ir lapus (purkšti juostomis, tik ant augalų);
• taikyti agrotechnines priemones, kurios stabdo ir trukdo žalingųjų organizmų vystymąsi: sėti optimaliu laiku, kai vidutinė paros oro temperatūra didesnė kaip 10 ^oC; išlaikyti tinkamą sėjos gylį - 2,5 cm; tinkamai sutvarkyti priešsėlį - ražienas nuskusti, šiaudus susmulkinti ir įterpti į dirvą.

Taikant integruotą augalų apsaugos būdą cheminės apsaugos priemonės naudojamos tik tais atvejais, kai kenksmingų organizmų gausumas didesnis už ekonominio žalingumo slenkstį, t. y. tada, kai derliaus priedas didesnis už išlaidas augalų apsaugai.

Cukrinių runkelių žaladarius galima būtų suskirstyti į dvi grupes: kenkiančius šaknims ir lapams. Sunkiausiai matomi dirvoje gyvenantys kenkėjai, o būtent jie padaro daugiausia žalos. Dėl dirvoje gyvenančių kenkėjų pažeidimų runkelių sėklų lauko daigumas gali sumažėti iki 40 procentų.

Anksčiau buvo manoma, kad cukriniai runkeliai džiūsta paveikti juodšaknės, kuri intensyviai plisdavo sėjant runkelius ištisa eilute. Šiuo metu cukrinių runkelių sėklą sėjant nustatytu galutiniu atstumu juodšaknės plitimas turėjo būti sustabdytas. Bet paaiškėjo, kad dirvoje gyvenantys kenkėjai pakanda cukrinių runkelių šakneles. Per pažeistą šaknelės vietą įsiskverbia juodšaknės infekcija. Augalas dažniausiai nudžiūsta arba šakniavaisis lieka deformuotas.

Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daugiausia prisiveisia nedirbamose žemėse - kelerius metus laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Todėl runkelius reikėtų vengti auginti išarus tokius plotus. Prieš sėją reikėtų patikrinti, ar smarkiai dirvos užsikrėtusios kenkėjais, įsitikinti, ar iš viso tame plote galima auginti runkelius. Jeigu dirvoje lervų skaičius 2 vnt. m² ir daugiau, sėti runkelius rizikinga. Dirvoje gyvenančių kenkėjų lervų kiekį mažina intensyvus žemės dirbimas. Mūsų šalyje runkelių apsaugai nuo dirvoje gyvenančių kenkėjų registruotų tinkamų insekticidų nėra.

Runkelinis slaptaėdis

Vienas iš tokių kenkėjų yra runkelinis slaptaėdis. Vabalas yra 1,0-1,5 mm ilgio, blizgančios rudos spalvos. Peržiemoja augalų liekanose. Labiausiai kenkia sausu ir vėsiu oru. Cukrinių runkelių daigus graužia lapų pagrindo ir šaknies kaklelio srityje. Ten galima rasti mažas apskritas žaizdeles ir skylutes. Šiek tiek senesnis pažeidimas panašus į runkelinės diegavirtės pažeidimą. Kartais būna pažeisti į dirvos paviršių dar neišlindę daigai, o išdygę jie lengvai išvirsta ir išdžiūsta. Apsauga - sėklų beicavimas insekticidais ir organinių liekanų pašalinimas iš lauko.

Spragšiai yra juodi arba rudi 6-12 mm ilgio vabalai, bet runkeliams kenkia jo trečiojo ūgio lervos - 25 mm ilgio, šviesiai rudos spalvos. Vabalo vystymosi ciklas yra 5 metai. Kiaušinius spragšiai deda piktžolėtame pasėlyje. Lervos pagraužia runkelio daigo kaklelį ties dirvos paviršiumi ir augalas nudžiūsta. Smarkiausiai kenkia drėgną pavasarį, kai runkeliai silpnai auga, o lervoms patogu pasiekti dirvos paviršių. Kai 1 m² dirvos randama nuo 2 iki 10 spragšių lervų, padeda sėklų beicavimas sisteminiais insekticidais. Nerekomenduojama sėti runkelių į nenaudotus pūdymus arba ilgai laikytas daugiametes ganyklas. Nustatyta, kad varputėtose dirvose spragšių lervų yra 4,8 karto daugiau negu nepiktžolėtame pasėlyje. Rumokų bandymų stotyje atlikti tyrimai rodo, kad sėklų beicavimas insekticidais pasėlio tankumą padidino nuo 7 iki 19 procentų.

Nematodai plinta per žemę

Į cukrinių runkelių sėjomainą įtraukus rapsus, susidarė palankios sąlygos vystytis nematodams. Vabalo ilgis 0,9-1,8 mm, o plotis 0,03-0,06 mm. Patelė padeda kiaušinius augalo šeimininko audiniuose. Šio kenkėjo lervų pažeisti daigai deformuojasi, priaugina daug šoninių šaknelių ir lapų. Šakniavaisiai būna netinkami sandėliuoti. Kenkėjas plinta su užkrėsta žeme. Kai 100 ml dirvos randama iki 15 cistų, tuomet pasiekiama žalingumo riba. Selekcininkai yra išvedę nematodams tolerantiškas cukrinių runkelių veisles. Kai cukriniai runkeliai į tą patį lauką sėjami tik kas 6-9 metai, nematodų kiekis sumažėja, o atsėliuojant - padaugėja. Tyrimais nustatyta, kad cukrinius runkelius auginus tame pačiame lauke trejus metus iš eilės, dirvoje nematodų kiekis viršija žalingumo ribą. Nematodų plitimui sustabdyti reikėtų cukrinių runkelių neatsėliuoti.

Spragės kenkia, kai sausa ir šilta

Spragės užpuola runkelių lauką nuo pakraščių. Jei runkelių dygimo metu užsitęsia sausi, šilti orai (kai dieną oro temperatūra būna apie 19 ^oC), reikia patikrinti runkelių pasėlio pakraščius, ar neprasideda spragių antplūdis. Kasmet jos pažeidžia vidutiniškai apie 40 proc. cukrinių runkelių daigų. Spragės vidutiniškai nugraužia 8 proc. cukrinių runkelių skilčialapių ir pirmųjų tikrųjų lapelių ploto. Tačiau masinio plitimo metu gali nugraužti iki 80 procentų. Jei kenkėjai išplitę visame cukrinių runkelių lauke (ant vieno augalo būna po 1-2 sprages), reikia nupurkšti pasėlį insekticidais. Nuo šių kenkėjų padeda apsiginti insekticidu apvelta sėkla.

Runkelinės musės - kenkia kelios generacijos

Runkelinės musės savo išvaizda panašios į kambarines muses, tik jų kūno forma lieknesnė ir šviesesnės spalvos. Jos kiaušinėlius pradeda dėti, kai cukriniai runkeliai turi pirmuosius tikruosius lapelius, o po 6-12 dienų ritasi lervos. Musių lervos - bekojės, gelsvai baltos, iki 8 mm ilgio. Lervų kūno vienas galas smailėjantis, kitas - platėjantis, užsibaigiantis išaugėlėmis. Jauną runkelio daigelį, turintį 2-4 tikruosius lapus, gali sunaikinti 4-5 runkelių musių lervos. Per 20 stebėjimo metų žalingumo riba, kuomet reikėjo panaudoti chemines priemones, buvo pasiekta 10 metų - tai, kas antri metai.

Cukrinių runkelių augalų lapams kenkia kelios runkelinių musių lervų generacijos. Viena jų per savo gyvenimą gali sunaikinti 10 cm² lapo parenchimos plotą ir lapas vėliau gali nudžiūti. Šio kenkėjo 2-3 generacijos šakniavaisių derlių gali sumažinti iki 6,4 procento.

Runkelinių musių puparijų kasmet lieka žiemoti vidutiniškai 2-6 vnt./m². Jeigu rudeninei musių generacijai vystytis būna nepalankios meteorologinės sąlygos, puparijų žiemoti lieka mažiau. Peržiemoti palanki sekli žemės dirbimo sistema, kai rudenį lieka nesuartos runkelienos, nes musių lėliukės žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje. Jei runkelienų arimo metu lėliukės patenka į 20-25 cm gylį, apie 78-80 proc. jų žūsta.

Anksčiau Rumokų bandymų stoties cukrinių runkelių pasėliuose kiekvieno herbicidų purškimo metu buvo naudojami insekticidai. Taip buvo stengiamasi sunaikinti skraidančias runkelines muses, kad jos padėtų kuo mažiau kiaušinėlių. Dabar insekticidai naudojami praėjus 10 dienų nuo kiaušinėlių dėjimo pradžios. Tačiau šie insekticidai privalo turėti ne vidinį, o sisteminį poveikį. Musės gausiau išplinta atsėliuojamuose laukuose. Rumokų bandymų stotyje atlikti tyrimai rodo, kad sėklų beicavimas insekticidais gali sumažinti runkelinių musių lervų pažeidimo intensyvumą lapuose. Birželio 1 d. runkelinių musių lervos kontroliniame variante buvo sunaikinusi 54 proc. cukrinių runkelių lapų paviršiaus, o beicui naudoti insekticidai Cruiser ir Poncho Beta šį pažeidimą sumažino 5 kartus. Beicuojant pridėjus insekticido Montur runkelinių musių lervų pakenkimo lygis nesumažėjo.

Amarai - pupiniai ir persikiniai

Sparnuotieji amarai skraido gegužės-birželio mėnesiais, vėliau pasirodo besparnė forma. Kenkia 2,4 mm ilgio besparniai pupiniai (juodi) ir persikiniai (žali) amarai. Jie labiau mėgsta jaunus runkelių lapus. Amarai iščiulpia lapų sultis ir paviršių padengia lipniomis išskyromis. Lapai susiraukšlėja, susisuka ir nudžiūsta. Augalai užsiteršia lipniomis išskyromis. Kenkia didelėmis kolonijomis apatinėje lapų pusėje. Kai pakanka šilumos, amarai sparčiai dauginasi, sudarydami didžiules kolonijas, kurios ištisai padengia augalo lapus. Amarų gausumą mažina stiprus lietus, kuris dalį jų nuplauna nuo lapų paviršiaus.

Pupinių amarų kolonijų kasmet randama ant daugiau kaip dešimtadalio augalų (tai žalingumo riba). Piktžolėtame runkelių pasėlyje amarų būna gausiau: pažeidžia 38,8- 49,0 proc. augalų, o nepiktžolėtame - 20,4-22,5 proc. Labai amarų užpulti augalai išaugina 30-50 proc. lengvesnius šakniavaisius, jų cukringumas sumažėja 1-2 procentais. Amarai žalingi ir tuo, kad jie platina runkelių virusines ligas - geltą, mozaiką. Naikinant amarus sisteminiais aficidais, nuo 86 iki 1-5 procentų sumažėja ir geltos išplitimas.

Maitvabaliai - blizgantys ir matiniai

Maitvabaliai graužia runkelių lapelius - apgraužia pakraščius, lapo viduryje išgraužia skylutes ar iš viso palieka tik pagrindines lapų gyslas. Smarkiai pažeisti runkelių daigai gali visiškai sunykti. Suaugęs blizgantis maitvabalis būna iki 12 mm ilgio, iki 6 mm pločio, plokščias, pilkai rudos spalvos.

Matinis maitvabalis truputį didesnis. Jo kūno ilgis siekia 15 mm, plotis 7 mm. Kūnas juodos matinės spalvos, padengtas trumpais, geltonai rudos spalvos plaukeliais. Patelės kiaušinėlius deda greta runkelių. Viena patelė sudeda 100-120 kiaušinėlių. Po savaitės išsirita lervos. Jos, kaip ir suaugėliai, minta runkelių lapais, bet gali pažeisti ir šakneles. Patelių kiaušinėlių dėjimas gali užsitęsti apie mėnesį, todėl vienu metu runkelių lauke galima rasti įvairių vystymosi tarpsnių maitvabalių.

Abiejų rūšių lervos panašios. Kūnas iki 15 mm ilgio, ovalo formos, į galą smailėjantis, apaugęs trumpais plaukeliais. Žiemoja suaugę maitvabaliai nedirbamuose plotuose po augalų liekanomis. Vabalams žiemoti palanku, jei netoli runkelių plotų plyti apleisti, nedirbami laukai su gausiomis augalų liekanomis. Meteorologinėms sąlygoms šie kenkėjai nėra labai jautrūs. Kadangi maitvabalių pažeistų augalų randama ne kasmet, tai didelės žalos jie nepadaro.

Gaminiai pelėtgalviai

Gaminio pelėdgalvio drugiai pilkšvai rusvi, jų priekiniuose sparnuose yra sidabrinės spalvos dėmės, panašios į graikišką raidę gama (γ). Užpakaliniai sparnai šviesesni, rusvai pilki, tamsiu išoriniu pakraščiu. Jų vikšrai būna iki 45 mm ilgio, šviesiai, kartais tamsiai žali, su šviesiomis išilginėmis juostelėmis. Drugiai skraido birželio mėnesį. Papildomai pasimaitinę žiedų nektaru, jie poruojasi. Patelės kiaušinius deda ant augalų, dažniausiai piktžolių, lapų apatinės pusės. Viena patelė sudeda vidutiniškai 500 kiaušinių. Kiaušinėliai ritasi po 3-7 dienų.

Išsiritę vikšrai ropoja sprindžiuodami. Kenkia maždaug 3 savaites. Jauni vikšrai išgraužia lapuose nedideles skylutes, tačiau vėliau, vasarą ir rudenį, gali stipriai apgraužti lapus. Gaminio pelėdgalvio vikšrai yra polifagai. Minta beveik visais kultūriniais augalais, nemėgsta tik varpinių. Gaminio pelėdgalvio masiniai antplūdžiai paprastai pasitaiko retai, kas 4-10 metų. Vikšrai pasimaitinę voratinkliniuose kokonuose virsta lėliukėmis. Po 6-13 dienų išsirita antroji generacija. Pirmosios generacijos vikšrai labiau kenkia linams, antrosios - runkeliams. Stipriai pažeistų runkelių lieka tik lapų gyslos. Pelėdgalvių vikšrų pažeisti runkeliai panašūs į sukapotus krušos. Tačiau atskirose lauko dalyse, prie upių apsauginių juostų ar užuovėjose, gali stipriai apgraužti lapus. Insekticidais purškiama, kai pažeista 15-20 proc. lapų ploto.

Bendras žemdirbystės ir agrotechnikos kultūros lygis turi didelę įtaką žalingų organizmų plitimui pasėlyje ir jų daromai žalai. Teritorijose, kur agrotechnikos lygis pablogėjo, pagausėjo spragšių bei kitų kenkėjų, kurie žiemoja ražienose ar neužartose augalų liekanose. Reguliarus žemės dirbimas sėjomainoje mažina spragšių kiekį ir runkelinių musių paplitimą bei jų daromą žalą.