Kad tekanti upė gamintų energiją, nebūtina jos pažaboti - pakanka sumaniai išnaudoti jos tėkmę. Tekančio vandens jėgainė energiją gali gaminti ir 0,5 m gylio upelyje. Nors tokiu būdu pagaminta energija brangesnė nei užtvenkus upę, tačiau gerokai pigesnėkitu - aplinkosauginiu - aspektu.

Stebėdamas tekantį vandenį mokslininkasVladas Bložė mato... didelį elektros energijos kiekį. Siekdamas paversti šią viziją tikrove jis sukonstravo mobilią tekančio vandens jėgainę. Konstruktorius apgailestauja, kad, skatinant kitų alternatyvios energetikos sričių vystymąsi, hidroenergetika vertinama kaip „atgyvena". Jis taip pat negaili kritikos anksčiau mūsų šalyje vystytai hidroenergetikos politikai - kai pernelyg nesigilinant į efektyvumo rodiklius būdavo užtvindomi didžiuliai plotai. Tačiau V. Bložė įsitikinęs, kad dėl tokios neigiamos patirties negalima moti ranka ir į tekančio vandens energiją. Mobili tekančio vandens jėgainė - toli gražu ne pirmas V. Bložės išradimas. Didelę patirtį konstruktorius sukaupė 22 metus

dirbdamas eksperimentiniame Mokslinių tyrimų termoizoliacijos institute. Iki šiol bendraudamas su studentais Vilniaus Gedimino technikos universitete jis sako nuolat pasisemiantis įkvėpimo naujiems išradimams. V. Bložės įmonė turi ilgametę nestandartinių gaminių iš metalo patirtį. Pastaruoju metu daugiausia čia gaminami technologiniai keltuvai. „Žaliosios" idėjos išradėjui ramybės nedavė jau anksčiau - prieš keletą metų jis sukonstravo ekologiškų plaušaplyčių (gaminamų iš molio ir šiaudų arba molio ir pjuvenų mišinio) liniją. Tiesa, tuomet didesnio susidomėjimo šiuo išradimu neatsirado - nupirktos tik kelios įmonės pagamintos maišyklės.

Tačiau konstruktorius įsitikinęs, kad, sparčiai populiarėjant ekologiškoms statyboms, ir šis jo išradimas dar sulauks savo laiko.

Ledas jėgainės darbo neįšaldo

Apie tekančio vandens jėgainę V. Bložė sakosi mąstęs ir anksčiau, tačiau prieš dešimtmetį tokie įrenginiai dar nebuvo įdomūs. Dabar, kilus susidomėjimui atsinaujinančiais energijos šaltiniais bei išaugus elektros energijos kainoms, mokslininkas nutarė daugiau nebedelsti ir sudominti savo išradimu visuomenę.

Tekančio vandens jėgainė pranašesnė už kitus iš atsinaujinančių energijos šaltiniųišgavimo būdus tuo, kad įrenginys nuolat gamina energiją. Saulė šviečia tik dieną, stipresnio vėjo taip pat kurį laiką gali nebūti, o štai vanduo teka visada. Tiesa, šaltuoju metų laiku upes į savo spąstus sugauna ledas. V. Bložė apgalvojo ir šį aspektą - jo sukurtas įrenginys gali veikti ir po ledu, pakanka įvertinus ledo storį panardinti jį giliau. Palaikyti įrenginį norimame gylyje galima dėl jėgainėje įmontuotų tuščių talpyklų, kurios leidžia atsverti jėgainės svorį. Jėgainės priekyje pritaisytas inkaras - taip patogiau ir orientuotis, kur tiksliai jėgainė yra, ir prireikus pernešti ją į kitą vietą. Numatyta galimybė jėgainėje įmontuoti ir automatinę sekimo sistemą, kuri leistų jėgainę palaikyti tam tikrame gylyje - giliau panerti žiemos metu ir išvengti ledonešio padarinių.

Sukonstravus tokią nedidelę mobilią jėgainę, būtų galima naudoti ją kaip energijos šaltinį turistams. Minimaliems poreikiams - iki 1 kW galios elektros energijai išgauti - pakaktų į automobilio bagažinę įsikrauti 0,5 m pločio, 1 m ilgio tokiu principu sukonstruotą jėgainę.

„Duokite Vilnelę, aprūpinsiu elektra visą sostinę"

Pasak V. Bložės, optimaliausia yra 5 kW galios tekančio vandens jėgainė. Būtent tokia jėgainė dabar konstruojama jo įmonėje kaip pavyzdys: 2,5 m ilgio ir 1 m pločio. Jei tokio energijos kiekio ūkiui per mažai, galima į vandenį įleisti kelias tokias jėgaines. Šiuo principu galima konstruoti ir didesnės galios jėgainę, tačiau V. Bložė įsitikinęs, kad verčiau „neužkrauti savo upių griozdais". Kur kas efektyviau, statyti ne vieną didelės galios, o kelias smulkesnes tekančio vandens jėgaines. „Jei vieną paskui kitą išrikiuotume tokias jėgaines Vilnelėje, elektros energija galėtume aprūpinti visą sostinę", - įsitikinęs V. Bložė.

Jo bendramintis Rusijoje, sukonstravęs panašaus veikimo principo hidroelektrinę, užsimojo dar plačiau - pareiškė, kad jei jam būtų duota 20 m Maskvos upės prie kranto, elektros energija

jis galėtų aprūpinti visą Maskvą. Prie tekančio vandens jėgainės galima jungti nebūtinai vien tik elektros generatorių, priklausomai nuo vartotojo poreikio, prie jos gali būti jungiamas vandens siurblys arba kompresorius. Jėgainės mobilumas - ją lengvai galima pernešti į kitą vietą - gali būti patrauklus ir ilgapirščiams, tačiau išradėjas juokiasi, kad tai būtų papildomas jo triūso pripažinimas: vagia - vadinasi paklausios.

Jėgainėje įmontuotas apsaugos tinklas, kad į menčių sukimosi ertmę nepatektų žuvys. V. Bložė įsitikinęs, kad pavojaus žuvims nekyla, nes vandens srovė ir jėgainės mentės juda tuo pačiu greičiu. Bandomajame variante jėgainės mentės pagamintos iš cinkuotos skardos, tačiau jei atsirastų

poreikis imtis masinės jėgainių gamybos, mentes planuojama gaminti iš stikloplasto. Tokia jėgainė būtų dar lengvesnė, be to, pavyktų išgauti kuo mažiau vandens gyvūnijai pavojingų aštrių kampų.

Tekantis vanduo „energingesnis" už krentantį

Esminis tekančio vandens jėgainių privalumas, palyginti su užtvankinėmis hidroelektrinėmis, - nereikia užtvenkti didelių plotų, upė toliau teka įprastu „maršrutu". V. Bložė įsitikinęs, kad pristačius daug tokių nedidelės galios jėgainių galima išgauti didelius elektros energijos kiekius. „Tekančio vandens energija jėgainėje juda pagal srautą - vanduo juda, mes prie jo prisikabiname.

Teoriškai yra galimybė panaudoti visą vandens srautą. Esminis skirtumas - tekančio vandens jėgainėmis galima išnaudoti visą vandens srautą, o užtvankinio principo jėgainėse išnaudojama tik momentinė energija - viename pjūvyje", - aiškina V. Bložė.

Išradėjas prisipažįsta, kad ne jis pirmasis Lietuvoje sugalvojo panaudoti tekančio vandens jėgą - bandymų būta ir anksčiau. Tačiau tokiu principu sukonstruota jėgainė pasak jo, pirmoji. V. Bložė įsitikinęs, kad jo įrenginys - efektyvesnis ir lengviau pritaikomas. Kaip pavyzdį jis mini kitų kūrėjų darbą, kurį pats vadina į vandenį nuleistu vėjo malūnu. Kaip vieną esminių trūkumų jis mini šio įrenginio menčių dydį - upė turi būti platesnė nei 6 m, nes viena mentė 3 m ilgio.

Jėgainė - nuo 30 tūkst. litų

Jeigu pavyktų pradėti gaminti tekančio vandens jėgaines pramoniniu būdu, V. Bložė prognozuoja, kad vidutinė 5 kW galios jėgainė kainuotų apie 30-50 tūkst. litų, priklausomai nuo to, su kokiu generatoriumi ji būtų komplektuojama.

Tačiau išradėjas žada, kad, atsiradus didesniam susidomėjimui ir pradėjus gaminti tokius įrenginius didesniais mastais, šios jėgainės turėtų gerokai pigti.

V. Bložė savo išradimą siekia apsaugoti - pateikė paraišką dėl išradimo įregistravimo patentų biurui. Per artimiausią pusmetį jis jau galėtų įteisinti šį savo išradimą, tačiau tai - nepigus malonumas, todėl per šį pusmetį jis tikisi rasti susidomėjusių investuotojų ar gauti valstybės paramą. Išradėjas įsitikinęs, kad labiausiai jo išradimas galėtų sudominti ūkininkus, taip pat atokiau gyvenančius žmones, turistus. Tokios jėgainės labai puikiai derėtų kaimo turizmo sodybose, galėtų būti išskirtinė aplinkos detalė, o pritaikius tinkamą apšvietimą - originali vieta reklamai.

Kaip vieną didžiausių kliūčių populiarinti mažos galios tekančio vandens jėgaines V. Bložė įvardija elektros tinklų nenorą prisijungti smulkius elektros energijos gamintojus į bendrus tinklus. Mokslininkas įsitikinęs, kad tinklai didesnį susidomėjimą parodytų tuomet, kai būtų aišku, kad dalis pajamų už parduotą energiją nubyrėtų jiems. Taip pat jis neabejoja tikslios parduodamos energijos apskaitos būtinybe.

Viena vertus, valstybės skatinimas alternatyviems energijos šaltiniams jam atrodo ydingas, nes skatina ištiesus ranką laukti pagalbos, kita vertus, V. Bložė sako suprantantis, kad naujovės pačios savaime neateis - jas reikia prisikviesti.

Lietuvoje perspektyvios tik tekančio vandens jėgainės

Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vadovas prof. habil. dr. Brunonas Gailiušis įsitikinęs, kad plėtoti stambiąją „užtvankinę" hidroenergetiką mūsų šalyje neefektyvu. B. Gailiušis prisimena, kad apie 1950 m. kiekviename kolūkyje veikė vadinamosios kaimo hidroelektrinės, elektros energija aprūpindavusios visą pagrindinę kolūkio gyvenvietę. Vėliau, kai pradėjo plėstis valstybiniai tinklai, šios nedidelės galios hidroelektrinės neteko reikšmės. Gyvenant tokiame lygumų krašte kaip Lietuva, pasak profesoriaus, hidroenergetikos nauda yra menkniekis palyginus su tuo, kokia žala padaroma gamtai.

Jis pastebi, kad net tuose kraštuose, kur hidroenergetiką galima vystyti kur kas efektyviau nei pas mus, požiūris į užtvankinę hidroenergetiką labai kritiškas. B. Gailiušis nuogąstauja, kad dar po keleto metų mums gali tekti mokėti baudas už užtvankas, gali susidaryti panaši situacija kaip su atomine elektrine - uždarymas kainuos ne ką pigiau nei pastatymas.

Kur kas palankiau mokslininkas vertina tekančio vandens jėgaines. Toks apsirūpinimo elektros energija metodas, pasak jo, labai perspektyvus atokiose vietovėse. Vis tik profesorius įsitikinęs, kad tokiu būdu galima spręsti pavienių ūkių aprūpinimą elektros energija, bet ne visos šalies energetinės nepriklausomybės klausimą - tekančio vandens jėgainės sugeneruoja pernelyg mažus energijos kiekius. Valstybės poreikiai skaičiuojami milijonais kilovatų, kalbėti apie apsirūpinimą šių 3, 5 ar 7 kW galios vandens jėgainių pagaminta energija - nerealu.

Mokslininkas įsitikinęs, kad tokiu metodu savarankiškai apsirūpinti elektra galėtų ir daug energijos sunaudojantys ūkio subjektai, tačiau tam trūksta valstybės skatinimo.

„Kuo daugiau energijos suvartoja, tuo mažiau jam kainuoja kWh. Ši politika suprantama iš verslininkų pusės - jų siekis parduoti kuo daugiau energijos. Tačiau čia, manau, turėtų įsikišti valstybė ir skatinti vartotojus sunaudoti ne kuo daugiau, o kuo mažiau energijos - diegti taupias technologijas ar apskritai pagalvoti apie savarankišką apsirūpinimą", - įsitikinęs prof. habil. dr. Brunonas Gailiušis.

Aplinkai grasina mažiau

Aplinkosaugininkai - vieni didžiausių hidroenergetikos plėtros mūsų šalyje oponentų. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys pabrėžia, kad aplinkosaugininkai neprieštarauja „žaliosios" energetikos plėtrai, jei ruošiamasi gaminti išties „žalią" energiją. Tačiau hidroenergetikos spalva aplinkosaugininkui kelia abejonių. Didžiųjų hidroenergetikos objektų plėtrai aplinkosaugininkai, pasak L. Budrio, sako griežtą „Ne": „Suprantame, kad energijos reikia, tačiau viskas turi būti pasverta - žmogus turi gauti naudą, tačiau gamtai ir aplinkai turėtų būti daroma kuo mažesnė žala."

Būtent tekančio vandens jėgainės, L. Budrio įsitikinimu, galėtų būti kompromisas tarp hidroenergetikos šalininkų bei aplinkosaugininkų. Tokios, aplinkosaugininko žodžiais tariant, „beužtvankinės" technologijos gyvajai gamtai daro nepalyginamai mažesnį poveikį nei tos, dėl kurių pražūtin siunčiamos upių kaimynystėje įsivyravusios ekosistemos. Be to, užtvanka atlieka ir teršalų akumuliatoriaus funkcijas, tad bėgant metams tie teršalai lieka vandens telkinyje. Išgaunant energiją tekančio vandens jėgaine, išvengiama ir neigiamo poveikio aplinkai.

Aplinkosaugininkas tikina, kad tuose vandens telkiniuose, kurių ekosistemos labai jautrios ir jiems reikalinga itin rūpestinga apsauga, verčiau vengti bet kokio žmogaus įsikišimo. Tačiau kituose, kur tokia griežta apsauga nėra nustatyta, tekančio vandens jėgainės poveikis aplinkai būtų minimalus. Aplinkos ministerija yra sudariusi sąrašą vandens telkinių, kuriuose statyti hidroenergetikos objektus draudžiama, šiuo metu Energetikos ministerijoje sudarinėjamas priešingas sąrašas - kur galima užsiimti hidroenergetika.

L. Budrys įsitikinęs, kad turėdami lėtas lygumų upes lygintis su Skandinavais ir svajoti apie didelę hidroenergetikos naudą šaliai negalime, nes užsisvajojus pridarytas klaidas ištaisyti labai sunku. Kaip pavyzdį Aplinkos ministerijos atstovas pateikia Danijos situaciją, kur buvo labai susižavėta hidroenergetika: kanalizuotos - tiesintos upės, tikintis, kad tuo pačiu atsiras ir daugiau dirbamos žemės plotų. Šiuo metu upes bandoma grąžinti į savo kelią, ir tai, pasak L. Budrio, kainuoja gerokai daugiau nei anuomet jų ištiesinimas. Aplinkosaugininkas įsitikinęs, kad verčiau eksperimentuoti pamažu - nesėkmės atveju išvengiama skaudžių pasekmių.

Siekiančių paramos netrūksta

Šiai sričiai gali būti skiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos III krypties priemones „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos" ir „Parama verslo kūrimui ir plėtrai".

Pagal pirmąją priemonę į paramą gali pretenduoti ūkininkai, savarankiškos labai mažos įmonės, užsiimančios žemės ūkio veikla, bei kaimo gyventojai, vykdantys žemės ūkio veiklą. Į paramą verslo kūrimui ir plėtrai gali pretenduoti kaimo gyventojai, turintys patirties tokios veiklos projektuose, savarankiškos labai mažos įmonės, jau veikiančios ne žemės ūkio sektoriuje, bei fiziniai asmenys ketinantys įsteigti labai mažą įmonę. Pareiškėjų apibrėžimas bei tai, kad parama

gali būti skiriama ribotos finansinės vertės projektams, riboja ir numatomų hidroelektrinių dydį, tačiau papildomų apribojimų dėl elektrinių galios nėra nustatyta. Naudojantis parama pagal minėtas priemones, ne mažiau kaip pusė pagamintos energijos turėtų būti parduodama į bendrus tinklus.

Pasak Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Alternatyviosios veiklos skyriaus vyr. specialistės Živilės Šukytės, paramos paraiškų rinkimas pagal minėtas priemones šiemet sustabdytas, nes pateikta projektų už didesnę vertę nei numatyta šiais metais skirti asignavimų. Kitas šaukimas teikti paraiškas numatomas kitais metais.

Prof. habil. dr. Romualdas JUKNYS, Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros vedėjas: Esu įsitikinęs, kad tradicinė-užtvankinė hidroenergetika šiandien nebeturi perspektyvų. Dėl didelės žalos aplinkai hidroelektrines Europos Sąjungoje iki šiol dar stato tik dvi šalys: Ispanija ir Suomija. Daugelyje kitų šalių užtvankos jau pamažu ardomos. Lietuva - antra po Olandijos pagal reljefo lygumą visoje ES, tad kalbėti apie šalies aprūpinimą elektros energija, pagaminta hidroelektrinėse, - utopija. Atlikti skaičiavimai byloja, kad net kiek įmanoma užtvenkę visas Lietuvos upes ir užlieję didžiulius plotus, galėtume išgauti tik 7-9 proc. visos šaliai reikalingos elektros energijos. Ne didesnius energijos kiekius galima pagaminti ir tekančio vandens jėgainėmis - ramių mūsų upių nepaskubinsi. Tačiau toks metodas perspektyvesnis. Pastaruosius 5 metus pasaulyje aktyviai bandoma panaudoti tekančio vandens energiją. Populiariausias metodas - leisti po vandeniu kelis vieną greta kito pritvirtintus vėjo jėgainės principu sukonstruotus trisparnius propelerius - įrengti tarytum povandeninį vėjo jėgainių parką. Iki šiol Lietuvoje nėra aktyviai eksploatuojamų tekančio vandens jėgainių, yra tik pavieniai entuziastų bandymai. Daugiausia naudos iš tekančio vandens jėgainių galėtų turėti pavieniai ūkiai - jie galėtų šitaip savarankiškai apsirūpinti elektros energija. Populiariausia naudoti tekančio vandens jėgaines Šiaurės Amerikos šalyse. Tuose kraštuose anksčiau žavėtasi užtvankine hidroenergetika, tačiau dabar ten kasmet išardoma šimtai užtvankų ir bandoma pereiti prie tekančio vandens energijos. Didžioji dalis tokių jėgainių sugeneruojamos energijos parduodama į bendrus tinklus, dalis naudojama savo reikmėms. Daugiausia susidomėjimo sulaukia Kinijoje gaminamos tekančio vandens jėgainės. Lygumų šalys paaukoja daug pinigų atsikovodamos žemę iš vandens, o mes dėl šalies mastu nedidelio energijos kiekio norime paskandinti po vandeniu šimtus kvadratinių kilometrų. Turime džiaugtis, kad turime našią žemę ir verčiau išnaudokime šią jos savybę. Jeigu tokį patį plotą užsodintume energetiniais augalais (karklais ar žoliniais augalais), iš jo gautume du kartus daugiau energijos negu tiesiog užliedami tą plotą vandeniu. Išprotėjimas skandinti žemę, kai galima panaudoti ją kur kas racionaliau. Esama daugiau neišnaudojamų atsinaujinančios energetikos sričių, į kurias reikėtų atsigręžti prieš griebiantis užtvankinės hidroenergetikos. Pavyzdžiui, sudeginus dviejų hektarų plote kaip atliekas likusius šiaudus, galima išgauti tiek pat energijos, kiek ir užtvindžius hektarą žemės vandeniu.