Kiaulių reprodukcijos savybės labai priklauso nuo veislės, visaverčio šėrimo, patiriamo streso, metų laiko ir kitų sąlygų (gyvulių laikymo, tinkamo porų parinkimo, atsižvelgiant į veislės ypatybes, individualių gyvulio savybių, amžiaus). Neigiami veiksniai sutrikdo neurohumoralinę organizmo reguliaciją, todėl kai kurių paršavedžių lytinis ciklas sutrinka.

Ypač svarbus veiksnys, nuo kurio priklauso tolimesnė kiaulių reprodukcija, yra rujos požymių pasireiškimo laikas po paršelių atjunkymo ir savalaikė ovuliacija. Pastebėta, kad paršavedės reprodukcijos savybes lemia laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo. Jam užsitęsus ilgiau kaip 3–8 dienas veikiami ir kiti reprodukcijos rodikliai. Todėl siekiant sėkmingos veisimo vadybos, svarbu nustatyti veiksnius, nuo kurių priklauso lytinis ciklas ir pirmoji po paršelių atjunkymo ruja.

Dėl sudėtingos ir jautrios kiaulių lytinės sistemos viena iš dažniausiai pasitaikančių reprodukcijos problemų yra pavėluota ar išnykusi ruja po paršelių atjunkymo. Ši problema labiausiai išryškėja vasaros ir ankstyvo rudens laikotarpiu ir, palyginti su daugiau paršingumų turėjusiomis kiaulėmis (daugiaparšėmis), yra ypač aktuali tarp pirmaparšių kiaulių. Vidutiniškai 10–30 proc. paršavedžių, atjunkius paršelius, iš viso nerujoja, o nemaža dalis sėklintų kiaulių dėl nevisavertės ovuliacijos ar sėklinimo klaidų neapsivaisina. Kiaulė, kuri buvo sėklinta geros kokybės sperma du ir daugiau kartų, bet neapsivaisino, yra brokuojama, nors jos kiaušidžių funkcija ir nėra sutrikusi.

Veislės įtaka

Kiaulių reprodukcijos rodiklius lemia daug veiksnių. Labai svarbus veiksnys yra paršavedės ir kuilio veislė. Kiaulių produktyvumą Lietuvoje tyrė nemažai mokslininkų, kurie nustatė genetinių veiksnių įtaką. Tyrimais nustatyta, kad įvežtų veislių kiaulių reprodukcijos savybes veikia gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų, nes kiaulės nevienodai joms jautrios.

Nuo kiaulės veislės priklauso ir paršelių skaičius lizde, paršingumo laikotarpis bei paršavedės produktyvumo laikas. Tyrėjai (S. Kerzienė ir kt.) nustatė, kad paršingumo trukmei, paršavedžių vislumui, paršelių skaičiui vadoje ir vidutiniam 21 dienos paršelių svoriui paršavedės veislė turėjo įtakos nuo 3,7 iki 13,2 procento.

Vertinant kiaules pagal reprodukcijos savybes, dažniausiai įvertinamas jų vislumo rodiklis, kuris parodo, kiek per visą gyvenimą ar per metus kiaulė atsivedė palikuonių, arba vidutiniškai atsivestų palikuonių skaičių vadoje. Tačiau norint geriau įvertinti kiaulių reprodukcijos savybes, atsižvelgiama į daugelį rodiklių: vados dydį, kartų kaitos greitį, intensyvų augimą, apsivaisinimo procentą, abortus ir panašiai.

Veislių palyginimas

Tyrimais įrodyta, kad landrasų ir jorkšyrų veislės kiaulės atsiveda didesnius palikuonis negu diurokų ar hempšyrų paršavedės. V. Tantasuparukas (W. Tantasuparuk) įrodė reprodukcinių rodiklių skirtumus tarp landrasų ir jorkšyrų veislių kiaulių. Pavyzdžiui landrasų paršelių lizdo dydis buvo didesnis negu jorkšyrų, o pastarosios veislės paršavedžių atjunkymo-rujos laikotarpis (ARL) buvo 0,3 dienos trumpesnis negu landrasų. Nustatyta, kad jorkšyrų veislės paršavedžių kiaušidėse susiformuoja daugiau geltonųjų kūnų negu landrasų. Vidutinis jų skaičius atitinkamai siekė 10–20 ir 8–19 geltonkūnių.

Kitas mokslininkas P. Tumarukas (P. Tummaruk) nustatė, kad jorkšyrų veislės kiaulės pirmą kartą sėklinamos 12 dienų vėliau negu landrasų. Tačiau poruojamų Lietuvos baltųjų (LB) paršavedžių amžiaus įtaka reprodukcinėms savybėms buvo nežymi – nuo 0,1 iki 3,9 procento.

Mišrūnų reprodukcija geresnės

Didžiausią dalį Lietuvoje veisiamų kiaulių sudaro Lietuvos baltosios (37 proc.), landrasai (25 proc.), jorkšyrai (17 proc.) ir didžiosios baltosios (16 proc.). Šių veislių kiaulės naudojamos veisimui, nes jos pasižymi geromis reprodukcijos savybėmis. Tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad mišrintų kiaulių reprodukcija geresnė.

Skirtingų veislių kiaulėms būdingas nevienodas laikas, per kurį pasireiškia rujos požymiai, atjunkius paršelius. Pavyzdžiui, landrasų ir jorkšyrų mišrūnių kiaulių šis laikotarpis trumpesnis negu grynaveislių. Mišrūnės kiaulės anksčiau lytiškai subręsta, atsiveda daugiau paršelių, o atjunkomi paršeliai sveria daugiau negu grynaveislių paršavedžių.

Duomenų apie Lietuvos baltųjų ir Danijos landrasų (LBxDL) mišrūnių bei grynaveislių Danijos landrasų (DLxDL) kiaulių reprodukcijos rodiklių skirtumus, jų įtaką kiaulių reprodukcijai Lietuvoje labai mažai.

Žinoma, kad paršelių lizdo dydis ir išgyvenimas priklauso nuo paršavedės genotipo. Dažnai grynaveislės paršavedės atsiveda mažesnius ir mažiau paršelių negu mišrūnės kiaulės. Paršelių lizdo dydį lemia ir aplinkos veiksniai. Taip pat paršingumų skaičius, sėklinimo būdas, laktacijos trukmė, raciono sudėtis, pašarų ir aplinkos higiena, paršavedžių brokavimo tvarka, reprodukcijos sistemos ligos. Paršelių lizdo dydis priklauso ir nuo kuilio, kurio sperma sėklinama paršavedė, sveikatos ir spermos kokybės.

Sezono įtaka

Sezoninį kiaulių nevaisingumą parodo šie požymiai: vėlesnis kiaulaičių subrendimas, ankstyvi abortai, pailgėjęs ARL (atjunkymo-rujos laikotarpis). Kiaulės, atjunkytos liepos–rugsėjo mėnesiais, sunkiau rujoja ir palyginti su kitu metų laiku atjunkytomis kiaulėmis, jos ilgiau nerujoja, t. y. anoestrus būklė ilgesnė. Vasaros laikotarpiu sumažėja atvedamų paršelių skaičius ir svoris, mažiau kiaulių apsivaisina, padidėja išbrokuojamų kiaulių skaičius.

Neigiamą sezono efektą kiaulių organizmui sukelia kintantis dienos ilgis. Saulės šviesa yra natūralus paros ir sezoninės melatonino lygio kaitos moduliatorius. Pailgėjęs šviesusis paros tarpsnis mažina melatonino gamybą kankorėžinėje liaukoje. Kintantis jo kiekis neigiamai veikia organizmo imuninę sistemą. Žinoma, kad miego ir būdravimo kaitos ciklas veikia hormonų lygį, o per hormonus – kiaulių organizme vykstančius įvairius procesus. Manoma, kad melatoninas – tai hormonas, stabdantis lytinių liaukų vystymąsi ir funkciją. Jis veikia visų adenohipofizės išskiriamų hormonų – liuteinizuojančio hormono (LH), folikulus stimuliuojančio hormono (FSH), prolaktino, adrenokortikotropinio hormono (AKTH), augimo hormono sekreciją, nes yra jų antagonistas.

Melatoninas taip pat lėtina estrogeno gamybą kiaušidėse. Vieninga mokslininkų nuomone, melatoninas yra fotoperiodo svyravimų sukeliamo endokrininės sistemos atsako pagrindinis mediatorius. A. Tasto (A. Tast) ir kitų tyrėjų atliktas eksperimentas parodė, kad pasikartojantis melatonino koncentracijos kitimas turėjo neigiamos įtakos jorkšyrų ir landrasų veislės mišrūnių kiaulių reprodukcijai. O Peltoniemis (O. Peltoniemi) su kitais mokslininkais nustatė melatonino koncentracijos svyravimus, individualiai pasireiškiančius atskiroms kiaulėms. Tai lemia sezoninį paršavedžių nevaisingumą vasarą.

Keičiantis metų laikams atsirandantys aplinkos temperatūros svyravimai taip pat neigiamai veikia kiaulių organizmą ir reprodukcijos funkcijas, dėl to sutrinka jų lytinis ciklas. Atlikti tyrimai parodė, kad aukšta aplinkos temperatūra vasarą pirmaparšes kiaules neigiamai veikia labiau negu daugiaparšes. Pirmaparšių kiaulių organizmas yra jautresnis įvairiems stresams, taip pat ir aplinkos temperatūros svyravimams. Dėl streso padidėjus progesterono koncentracijai ir pakitus AKTH koncentracijai sutrinka kiaulių lytinis ciklas.

Dėl aukštos aplinkos temperatūros (>25 °C) laktuojančios kiaulės įsisavina mažiau pašarų, todėl periodas nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo liepos–rugsėjo mėnesiais pailgėja iki 10 ir daugiau dienų. Nustatyta, kad sezonas ir nevisavertis racionas, ypač laktacijos laikotarpiu, turi neigiamos įtakos rujos požymių pasireiškimo greičiui po paršelių atjunkymo ir ovuliacijos kokybei. Pastebėta, kad atjunkius paršelius pavasarį, paršavedžių išoriniai rujos požymiai pasireiškia silpniau palyginti su kitais sezonais.

Kad paršelių atjunkymo mėnuo turi įtakos rujos pradžiai, 1996 m. įrodė M. Sterningas (M. Sterning). Dėl nepakankamo šėrimo arba streso, atsirandančio pakeitus laktuojančių paršavedžių racioną, sutrinka pašaro įsisavinimas ir krinta paršavedės svoris. Greitas svorio kritimas laktacijos laikotarpiu ir sumažėjęs lašinių kiekis koreliuoja su ARL trukme, t. y. ją pailgina.

Aukšta oro temperatūra, saulės šviesos stygius, bloga ventiliacija veikia ne tik kiaulių lytinę sistemą, bet ir kuilių spermatogenezę, dėl to išskiriama blogesnės morfologinės sudėties ir gyvybingumo sperma. Nors patelės lytinis ciklas ir nėra sutrikęs, sėklinant paršavedes tokia sperma, kiaulių apsivaisinimas sumažėja.

Esant žemai aplinkos temperatūrai, kiaulių apsivaisinimo ir vislumo sumažėjimo nepastebėta.

Kiti veiksniai

Laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo dar vadinamas servis periodu. A. Lemanas (A. Leman) nustatė, kad optimalus kiaulių apvaisinimo laikotarpis yra 3–5 dienos po paršelių atjunkymo. Tačiau atjunkymo-rujos laikotarpio (ARL) trukmę lemia daugiau veiksnių.

Pirmaparšių kiaulių ARL ilgesnis negu daugiaparšių kiaulių ir tik 45–60 proc. pirmaparšių ruja prasideda per 7–10 dienų po paršelių atjunkymo. Viena iš užsitęsusios ARL trukmės priežasčių gali būti ta, kad pirmaparšėms kiaulėms gali įvykti ovuliacija be išoriškai matomų rujos pasireiškimo požymių. Nustatyta, kad kai kurių pirmaparšių kiaulių organizme per pirmą rują ovuliacija neįvyksta.

Laktacijos laikotarpiu paršavedės būna fiziologinės anoestrus būklės. Jos mechanizmas nėra visiškai išaiškintas. Tačiau laktacijos trukmės įtaką ARL tyrinėjo ne vienas mokslininkas ir nustatė, kad laktacija, kuri tęsiasi trumpiau negu 22 dienas, pailgina ARL, o ilgo laktacijos periodo (4–5 savaičių) įtaka ARL trukmei nebuvo nustatyta.

Įrodyta, kad pailgėjęs ARL neigiamai veikia paršavedės lizdo dydį ir apsiparšiavimų per metus skaičių, nes užsitęsęs ARL itin lemia tolimesnę paršavedės reprodukcijos būklę. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad jei rujos požymiai atjunkius paršelius vėluoja pasireikšti, ruja būna trumpesnė. Rujos požymiai mažiau išreikšti ir tęsiasi trumpiau toms kiaulėms, kurių ARL trunka ilgiau kaip 6 dienas. Komercinėse fermose atlikti tyrimai parodė, kad rujos laikas sutrumpėja, kai ARL pailgėja 4–6 dienomis.

Dažnai užsitęsęs ARL yra siejamas su anoestrus būkle, kurios metu kiaušidėse nevyksta jokie fiziologiniai pokyčiai: neauga folikulai, nebręsta kiaušialąstės, nevyksta ovuliacija ir nesusidaro nauji geltonieji kūnai. Tai rodo, kad patelės organizme sutriko lytinių hormonų sintezė ir išskyrimas.

Manoma, kad pagrindinės lytinių organų neišsivystymo priežastys, anoestrus būklė ir kitos reprodukcijos problemos yra santykinio hormonų kiekio kitimo, sutrikus normaliam jų išsiskyrimui ar tarpusavio ryšiui bei reguliacijai, pasekmė. Kiaulės brokuojamos dėl anoestrus ar laiku neprasidėjusios rujos, pasikartojančios rujos, išvaizdos (eksterjero) trūkumų, mechaninių traumų, mažo atvestų paršelių skaičiaus, mažų, silpnų paršelių, medžiagų apykaitos ir ginekologinių ligų. Grupė tyrėjų išanalizavo dešimties šalių kiaulių brokavimo priežastis ir nustatė, kad dėl sutrikusios reprodukcijos vidutiniškai išbrokuojama 12,9–41,4 proc. gyvulių. Dėl paršavedžių brokavimo Lietuvos kiaulininkystės ūkiai taip pat patiria didelių ekonominių nuostolių.

D. Vylo (D. Wiel) ir P. Būmano (P. Booman) atlikti tyrimai parodė, kad sumažėjusi LH sekrecija gali būti viena iš priežasčių, lemiančių kiaulių anoestrus būklę po paršelių atjunkymo. Kiaulių LH koncentracija kinta ciklo eigoje, o esanti žema anoestrinių kiaulių LH koncentracija nesikeičia. Sveikų paršavedžių žindymo–laktacijos metu buvusi žema LH koncentracija po paršelių atjunkymo smarkiai padidėja, o jai nesikeičiant, kiaulei pasireiškia anoestrus būklė.

Neigiama užsitęsusio ARL įtaka kiaulių reprodukcijos rodikliams rodo, kaip svarbu, kad rujos požymiai po paršelių atjunkymo pasireikštų laiku ir būtų tinkamai nustatyti, o priežastys, dėl kurių ARL pailgėja, panaikintos.