Plečiant pašarų išteklius, ekologiniuose ūkiuose vasarą reikėtų intensyviau panaudoti sertifikuotų ganyklų ar pievų žolę. Ypač tai aktualu kiaulininkystėje, kai siekiama atpiginti kiaulių auginimą.

Kiaulėms šerti daugiausia naudojama jauna ankštinių žolė ir atolas. Joje gausu lengvai virškinamų visaverčių baltymų, mineralinių medžiagų, karotino, E, K, C bei B grupės vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Pašarinių žolių maistingumas labai priklauso nuo išsivystymo fazės: jauna žolė turi daugiau lengvai įsisavinamų baltymų, angliavandenių, vitaminų, mažiau ląstelienos; ją kiaulės geriau ėda. Ankštinių augalų žolėje, priklausomai nuo išsivystymo tarpsnio, yra apie 20–30 proc. sausųjų medžiagų (SM).

Pašarinės žolės ypač tinka paršavedėms, kuiliams ir veisliniam prieaugliui šerti. Tai vertingas ir pigiausias vitaminų bei baltymų šaltinis. Pažymėtina, kad pašarinės žolės daugiausia naudojamos nedideliuose ūkiuose. Jos labai tiktų ekologiniams kiaulių ūkiams.

Tinkamos šerti žolės

Kiaulėms šerti labiausiai tinka įvairūs dobilai. Jaunoje jų žolėje būna apie 3,5–4,5 proc. baltymų, 30–60 mg/kg karotino, gausu įvairių mineralinių medžiagų, ypač kalcio, fosforo. Kiaulėms dar galima duoti ir dobilų bei kitų žolių mišinio (pvz., dobilų ir motiejukų). Pašarui dobilai tinka nuo šakojimosi pabaigos iki žydėjimo pradžios, kol neperaugę.

Liucernos (geltonžiedės, mėlynžiedės ir hibridinės) – vienos iš vertingiausių ankštinių žolių. Liucernose yra apie 4–6 proc. baltymų, 30–70 mg/kg karotino. Jų baltymai aukštos biologinės vertės. Nustatyta, kad per parą paršingoms kiaulėms sušėrus 4 kg liucernų žolės galima patenkinti maždaug trečdalį lizino poreikio ir aprūpinti vitaminu A. Be to, liucernose dar esti estrogeninių ir stimuliuojančių medžiagų, teigiamai veikiančių kiaulių reprodukcines savybes – pagerėja kuilių spermos kokybė, geriau apsivaisina paršavedės, jos atsiveda daugiau ir gyvybingesnių paršelių. Liucernos derlingos: jas galima pjauti 3–4 kartus. Pašarui geriausiai tinka augalai nuo šakojimosi pabaigos iki žydėjimo pradžios tarpsnio.

Maistingumu ir pašarine verte į liucernas panašūs rytiniai ožiarūčiai. Jie gana baltymingi (apie 4–8 proc. baltymų), derlingi, turi apie 40–70 mg/kg karotino. Kaip ir liucernų, ožiarūčių baltymai biologiškai visaverčiai, juose ypač geras lizino ir leucino santykis. Ši ankštinė žolė dar vertinga tuo, kad ankstyvumu pralenkia liucernas ir dobilus. Taigi ožiarūčiais gyvulius galima pradėti šerti jau antroje gegužės pusėje. Tai ilgaamžės, vegetatyviniu būdu gerai plintančios žolės, tinkamos auginti ir lengvose, ir kalvotose žemėse. Ožiarūčiai pjaunami 3–4 kartus, atolas atželia po 3–5 savaičių.

Kiaulėms šerti ožiarūčiai tinka nuo šakojimosi pabaigos iki žydėjimo pradžios. Vėliau augalai greitai medėja, be to, žydint pradeda kauptis alkaloidas galeginas, kuris blogina pašarinę vertę, neigiamai veikia gyvulių sveikatą ir produktyvumą.

Kiaulių racionuose dažniausiai naudojami vikių-avižų, žirnių (peliuškų)-avižų, saldžiųjų lubinų-avižų ir kitų žolių mišiniai. Priklausomai nuo augalų rūšies ir santykio, juose randama apie 3–4 proc. baltymų, 30–50 mg/kg karotino. Vertingesni tie mišiniai, kuriuose daugiau ankštinių augalų.

Ankštinių-varpinių mišiniai vertinami dar ir dėl to, kad juos galima sėti per 2–3 kartus su 2–3 savaičių pertrauka. Jie pasižymi ir dietinėmis savybėmis, yra noriai ėdami. Šiuos mišinius geriausia naudoti, kol ankštiniai dar nepražydę.

Žolinio pašaro normos

Prie žolės kiaulės pratinamos palaipsniui. Mažais kiekiais paršeliams žolės galima pradėti duoti jau nuo 4–5 savaičių amžiaus. Žolę galima šerti smulkintą ir sumaišytą su jovalu arba atskirai.

Nors visų metų kiaulių racionuose žalieji pašarai sudaro tik 3,6–3,8 proc., tačiau vasarą kai kurių grupių kiaulėms jų galima duoti iki 40–50 proc. Kiaules žaliaisiais pašarais galima šerti gana ilgai, t. y. nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos.

Auginimo eiliškumas

Kadangi kiaulėms, skirtingai negu galvijams, labiau tinka mažiau ląstelienos turintys ir lėčiau medėjantys augalai, ūkyje tikslinga sudaryti atskirą vadinamojo žaliojo konvejerio schemą. Joje reikia numatyti tokius vertingus ankštinius augalus kaip liucernos, dobilai, o lengvesnėse žemėse juos keisti avižų ir pašarinių žirnių bei pašarinių lubinų ir avižų mišiniais.

Raudonuosius dobilus, liucernas ir kitas daugiametes ankštines žoles kiaulėms patartina šerti šakojantis ir kraunant žiedpumpurius. Vienamečių žolių (vikių ir avižų, lubinų ir avižų bei kt.) mišiniai kiaulėms duodami iki ankštinių augalų žydėjimo, nes vėliau ėdamumas mažėja perpus. Kukurūzus geriausia šerti prieš pasirodant šluotelėms.

Pavasarį, kai trūksta kitų žaliųjų pašarų, kiaulės šeriamos žieminiais rapsais arba perkais. Šie kryžmažiedžių šeimos augalai naudotini tik iki žydėjimo.

Kai kurie žaliojo konvejerio augalai, pvz., pašariniai kopūstai, – gera vėlyvoji kultūra. Jie vandeningi, lengvai virškinami. Veislinėms suaugusioms kiaulėms jų galima duoti iki 6–8 kg per parą. Runkelių lapai – taip pat naudingas pašaras. Suaugusioms kiaulėms jų šeriama po 4–5 kg, pridedant 4–6 g kreidos.

Žolynų priežiūra

Ekologinės gamybos ūkyje žalienų plotus reikia nuolat prižiūrėti, dirvožemį gerinti organinėmis ir natūralios kilmės mineralinėmis medžiagomis (klintimis, kreida, kiseritu, kainitu, silvinitu, gipsu, medžio pelenais, kalio magnezija, fosforitmilčiais, kalio sulfatu ir kt.). Organinės trąšos (mėšlas, šiaudai, kompostas, žaliosios trąšos) naudojamos tik iš ekologinės ar įprastos gamybos mažų ūkių.

Norint, kad pievos ir ganyklos derėtų dešimtmečiais, prieš jas įrengiant reikia tinkamai paruošti dirvą. Žemė sėjai pradedama ruošti rudenį. Pirmiausia suariama. Pavasarį, kai jau galima įvažiuoti su technika, dirva dirbama negiliai – 5 cm gyliu (kultivuojama, akėjama, lyginama, voluojama). Gerai įdirbtoje dirvoje neturi būti stambių grumstų, sėklos guolio dugnas turi būti drėgnas ir kietas. Sėti reikėtų tuojau pat įdirbus dirvą, kad nespėtų pridygti piktžolių, nes jos nustelbia dar nespėjusius sudygti augalus. Prieš sėją ir po jos dirvą patartina privoluoti, kad sėklos susiliestų su drėgnu dirvos sluoksniu.

Ekologiškai auginant kiaules, visų ūkyje sėjamų augalų panaudoti negalima, nes kai kurių kiaulės negali suvirškinti. Žolių maisto medžiagas kiaulės pasisavina ribotai, nors jos yra naudingos gyvulio sveikatai, o penimoms kiaulėms jos sumažina gaunamos energijos kiekį. Ekologiškai auginamos kiaulės turi gauti žolių pašaro pirmiausia dėl to, kad būtų garantuota jų sveikata ir gerovė. Dalį koncentruotų pašarų galima pakeisti silosu. Dobilai vasarą gali būti naudojami kaip paršavedžių ir penimų kiaulių ganykla, o žiemą – kaip silosas. Norint užtikrinti paršavedėms reikalingą energijos kiekį, 70–80 proc. jų pašaro raciono gali sudaryti silosas. Kad būtų išsaugomas dirvos derlingumas, į sėjomainą reikia įtraukti žoles ir dobilus. Intensyviai auginant kiaules, dažniausiai naudojami javai, bet ekologiniams kiaulių ūkiams tai nelabai priimtina.

***

Ankštinių ir ankštinių-varpinių žolių paros normos

• Paršavedėms – iki 6–9 kg
• Kuiliams – iki 5–6 kg
• Veisliniam prieaugliui – iki 4–5 kg

***
Ekologiniuose kiaulių ūkiuose rekomenduojami auginti pašariniai augalai

• Vasariniai miežiai, bulvės, morkos, žolės+dobilai, vasariniai kviečiai, miežiai+žirniai, žolės ganyklai.
• Vasariniai miežiai, dobilai, vasariniai kviečiai, miežiai+žirniai, pašariniai žirniai, avižos.
• Vasariniai miežiai, pašariniai žirniai, miežiai+žirniai, bulvės.