Aplink Šiaulius gyvena daugybė verslių žmonių, sugebančių iš nedidelio žemės ploto uždirbti nemenkus pinigus. Kažkada šį miestą plačiai garsino ankstyvųjų kopūstų augintojai, pastaraisiais metais – braškininkai, o dabar šiauliškiai gali didžiuotis ir čia įsikūrusiu šparagų ūkiu. Ūkininkė Jurgita Krištopaitienė su vyru Kęstu augina hektarą šių vertingų daržovių ir viliasi, kad Lietuvoje šparagai taps tokie pat populiarūs, kokie yra Vokietijoje ar Danijoje.

Beje, Danija paminėta neatsitiktinai: būtent šios šalies viename stipriausių šparagų ūkių Jurgita su Kęstu darbavosi kelerius metus. Perprato šparagų auginimo bei derliaus dorojimo technologiją ir sumanė gimtuosiuose Šiauliuose sukurti panašų ūkį. Danas Jakobas Jakobsenas (Jacob Jacobsen), nors ir nenorėjo prarasti gerų darbuotojų, bet entuziastingai palaikė naujo ūkio kūrimo idėją ir negailėjo lietuviams praktiškų patarimų: kur įsigyti kokybiškų šparagų daigų, kaip paruošti žemę jiems sodinti, pagelbėjo apsirūpinant būtiniausia technika. Padėjo suvokti ir vieną svarbiausių dalykų: auginant šparagus, labai daug darbų teks atlikti rankomis.

Derlius imamas tik trečiaisiais metais

Taip prieš ketverius metus prie pat Gruzdžių buvo pasodintas hektaras šparagų. Dauginamąją medžiagą Krištopaičiai pirko iš Vokietijos ir Olandijos, sodino eilėmis, tarp kurių paliko maždaug 2 metrų pločio juostas – kad būtų galima pravažiuoti su traktoriuku ir sukultivuoti žemę. Pirmuosius dvejus metus leidę šparagams laisvai augti ir sustiprėti, trečiaisiais (pernai) ūkininkai jau pabandė pjauti pirmuosius ūglius. „Prisipjovėme šviežių ūglių, parsivežėme namo, susėdome ir žiūrime vienas į kitą: ką toliau daryti?“ – su šypsena prisimena Jurgita. Bet būdami verslūs žmonės ūkininkai prie dėžių ilgai nerymojo, o ėmėsi aktyviai siūlyti savo išaugintą produkciją – ir turguose prekiavo, ir restoranų savininkams pardavinėjo.

Jurgita prisipažįsta, kad labiausiai stovėdama turguje pavargdavo nuo kalbėjimo: tekdavo pirkėjams kantriai ir ilgai aiškinti, kokia čia daržovė, kaip ir su kuo ji valgoma. Po ranka moteris visada turėdavo pasidėjusi ir savo išbandytų patiekalų iš šparagų receptų, kad susidomėjusiam klientui turėtų ką paduoti. „Pastebėjau, kad pagrindiniai mūsų pirkėjai buvo vyresnio amžiaus žmonės, kurie šparagus pirko labiau ne kaip maistą, o kaip vaistą nuo įvairiausių negalavimų“, – pasakoja Jurgita.

Improvizacijos virtuvėje šparagų tema

Kai kurie besidomintys retesnėmis daržovėmis yra ragavę paprastų lietuviškų smid­rų ūglių, bet Jurgita patikina, kad tikrųjų kultūrinių šparagų skonis nuo darželiuose augančių gerokai skiriasi. Lygiai taip pat kaip negalima nė sulyginti parduotuvėse užsigulėjusių iš tolimų kraštų atvežtų šparagų su ką tik iš žemės iškastų ūglių skoniu. Pastarieji sultingi, traškūs, o ilgą kelionę ištvėrę – apvytę, sumedėję, plaušingi; žodžiu, tikrai ne tokie, dėl kurių alpsta vakariečiai. Šparagų skonis primena žalių žirnių ar riešutų skonį, o vitaminų ir įvairių mineralinių medžiagų gausa gerokai lenkia daugelį daržovių. Dar įvertinus tai, kad šparagai uždera labai anksti, – tikriausiai nė vienos kitos daržovės iš lauko negalima išsikasti balandžio pabaigoje – jie tampa tiesiog nepamainomas gardumynas ant pavasarinio stalo.

Jurgita sako, kad paruošti šparagus labai paprasta: į salotas juos galima tiesiog supjaustyti žalius, o ruošiant kitus patiekalus, rekomenduojama kelias minutes apvirti, į vandenį įbėrus žiupsnelį druskos, cukraus ir įmetus juodos duonos riekelę – pastaroji suteikia itin gerą skonį baltiesiems ūgliams. Pačiai šeimininkei skaniausia apvirtus šparagus užpilti sviesto ir grietinėlės padažu. Iš šparagų galima virti sriubas, kepti omletus, apkepti orkaitėje su sūriu, troškinti – žodžiu, kiekviena šeimininkė gali improvizuoti pati. O štai Kęstui ir jų trylikamečiui sūnui Martynui skaniausi šparagai tiesiai iš lysvės, tokiuose ir vitaminų daugiausia.

Auginimo technologija – iš Danijos ūkio

Krištopaičių ūkyje auginami baltieji šparagai Backlins ir žalieji Steniva ir Vesidas. Baltųjų (dar vadinamų karališkaisiais) auginimo technologija ypatinga tuo, kad juos anksti pavasarį būtina apkaupti – ūgliai turi augti suformuotose aukštose lysvėse, kad jų nepasiektų saulės šviesa ir jie nepakeistų spalvos.

Lysvės dar uždengiamos specialia, šparagams skirta danga, kurios viena pusė yra juoda, o kita balta. Uždengus juodąja puse į viršų, lysvė apsaugoma nuo saulės spindulių, neleidžiama augti piktžolėms, lysvėje labiau akumuliuojama šiluma – tai svarbu pavasarį. Jei orai labai karšti ir saulėti, danga apverčiama baltąja puse į viršų, kad žemė būtų mažiau kaitinama. Brangiai kainavusią dangą Krištopaičiai parsisiuntė iš Graikijos, gamintojai nurodo, kad ji turėtų tarnauti ne mažiau kaip 10 metų. Pasibaigus šparagų sezonui, plėvelė nuimama, o sužertos vagos išlyginamos.

Paprastai šparagų derlius pjaunamas du mėnesius – nuo balandžio pabaigos iki Joninių. Ilgiausia metų diena yra tarsi geležinė riba, po kurios ūgliai nebepjaunami, augalams leidžiama laisvai augti ir greitai visas laukas sužaliuoja, o rudeniop pasipuošia oranžinėmis uogomis. Bet tie du mėnesiai, kuomet imamas šparagų derlius, yra labai įtempti. Ūgliams jokiu būdu negalima leisti peraugti: jei nors vieną dieną vėluojama nupjauti, galvutės prasiskleidžia, ir ūglis parduoti jau netinkamas. Iš vienos šaknies per 2 mėnesius nupjaunama apie 30 ūglių.

Krištopaičių prižiūrimame lauko hektare pasodinta 15 tūkst. daigų. Griežtai laikantis technologijos, reikėtų sodinti tankiau – 1 ha sutalpinti 20 tūkst. Tankumas svarbu, nes jei šparagai pasodinti per retai, jie plečiasi, ūgliai auga vis stambesni ir neatitinka standartų. Šakniastiebiai sodinami 15–17 cm gylyje, suguldomi horizontaliai. Šaknys įsiskverbia į žemę iki 3 metrų, tad laistyti šparagų neprisireikia. Rudenį ir anksti pavasarį tręšiama tiksliai apskaičiuotomis trąšų normomis, remiantis dirvos tyrimų duomenimis. Cheminių augalų apsaugos priemonių Krištopaičiai nenaudoja jokių, nuo piktžolių ginasi paprasčiausiu ravėjimu ir tarpuvagių kultivavimu. Žemė prie Gruzdžių nėra pati tinkamiausia šparagams auginti – jiems reikia lengvesnės, purios, humusingos dirvos. Mat jei žemė molinga, dirva nuo sausros sukietėja ir tuomet šparagams daug sunkiau prasiskverbti į paviršių.

Tinkamiausi prekybai (ir skaniausi) yra 0,8–2 cm skersmens 20–30 cm ilgio ūgliai. Nupjauti ūgliai išrūšiuojami pagal dydį ir surišami į ryšulėlius po 250 g – toks kiekis turguje labiausiai perkamas. Baltiesiems šparagams dar būtinai reikia padaryti vadinamąjį šoką: ūgliai pamerkiami į labai šaltą vandenį trims valandoms, paskui kruopščiai nuplaunami. Nepadarius tokio šoko, viršūnėlės pakeičia spalvą – įgauna rausvą atspalvį.

Žirniai jau auga, rabarbarai – planuose

Šparagų derėjimo laikas ilgas – vieną kartą pasodinus, derlių galima imti maždaug 15 metų; bent jau Danijos ūkiuose šios daržovės dera tikrai ilgai. Kaip bus mūsų krašte, parodys laikas. Pagrindinis Krištopaičių konsultantas visais iškilusiais klausimais – jau minėtas danas ūkininkas J. Jakobsenas. Jo ūkis taip pat nestovi vietoje – per kelerius metus smarkiai išsiplėtė ir šparagus dabar augina 40 ha plote, o 140 ha užsėti žirniais, kurie skinami su ankštimis.

Krištopaičiai taip pat augina žirnius – tiesa, plotai gerokai mažesni – apie 2 hektarus. Dalis žirnių (50 arų) derėjimui paankstinti uždengti agroplėvele. Prekybą žirniais išbandė pernai ir nenusivylė: pirkėjų akį traukė dydis – žirniai buvo tokio stambumo kaip pupos (Maxi Gold veislė). Jurgitos planuose – auginti rabarbarus, kitais metais kokius 3–5 arus jais užsisodintų. Jėgų, planų ir optimizmo Krištopaičiai turi su kaupu, o kai dirbi su meile – nesisekti tiesiog negali.

***
Maistui vartojami 20–30 cm šparagų ūgliai. Juose daug augalinių baltymų, mineralinių medžiagų, ypač kalio, magnio, fosforo, vitaminų (A, C, E, PP ir B grupės), alkaloido asparagino. Liaudies medicinoje šparagai rekomenduojami sergant inkstų ir kepenų ligomis, juos patariama valgyti diabetikams. Ši daržovė itin tinkama laikantis dietos – 100 g šparagų yra tik 10 kalorijų. Legendos sklando ir apie vyriškumą didinančią šparagų galią.