Šiuolaikinėje kiaulininkystėje siekiama, kad paršeliai augtų kiek galima greičiau, bet mažiau sirgtų diarėja, kitomis ligomis, mažiau jų gaištų. Taigi pats sudėtingiausias kiaulių prieauglio auginimo laikotarpis – pirmosios dvi savaitės po nujunkymo.

Paprastai augintojų norai ne visuomet atitinka tikrovę, mat praėjus savaitei po nujunkymo paršeliai dažnai atrodo prasčiau negu nujunkymo dieną. Taip atsitinka dėl to, kad paršeliai turi prisitaikyti prie naujo pašaro ir pasikeitusios aplinkos.

Stresą keliantys pokyčiai

Vietoje paršavedės pieno jie pratinami ėsti koncentratus. Skiriasi ne tik pašaro forma, bet ir maisto medžiagų sudėtis. Paršavedės piene gausu laktozės, pieno riebalų ir baltymų, o įprastame pašare vyrauja krakmolas, augalinės kilmės baltymai ir ląsteliena. Taigi, paršeliai turi prisitaikyti prie itin staigaus pašaro formos ir jo mitybinės sudėties pasikeitimo.

Perskaičiavus pagal sausosios medžiagos (SM) masę, piene yra dvigubai daugiau energijos negu sausuose pašaruose. Net jeigu paršelis gebėtų suėsti tokį pat kiekį sausųjų pašarų, kiek išgeria pieno (perskaičiavus pagal sausosios medžiagos kiekį), jis vis tiek gautų dvigubai mažiau energijos negu su paršavedės pienu. Taigi paršeliams po nujunkymo su pašarais gaunamos energijos nepakanka.

Tuo metu paršelius veikia ir aplinkos veiksnių sukeliamas stresas. Pirmiausia todėl, kad jie atskiriami nuo paršavedės, taip pat visiškai pasikeičia aplinkos sąlygos – paršeliai įkurdinami naujose patalpose, viename garde sumaišomi skirtingų vadų jaunikliai. Ši stresinė situacija neigiamai veikia paršelių sveikatingumą ir augimą. Streso veikiamų gyvulių medžiagų apykaitos būsena „virškinti ir augti“ pasikeičia į „kovoti ar pabėgti“.

Sustojęs arba sulėtėjęs paršelių augimas (jie pašarus naudoja gyvybinėms funkcijoms palaikyti, tačiau neauga) turi neigiamą ekonominę įtaką ne tik pirmąją savaitę po nujunkymo. Šios prarastos augimo savaitės pasekmės jaučiamos visą likusį gyvulių auginimo periodą. Pašarų konversijos koeficientas visą tolimesnio auginimo laikotarpį bus truputį didesnis, palyginti su kiaulėmis, kurios neprarado svorio pirmąją nujunkymo savaitę.

Siekiant sušvelninti nujunkymo pasek­mes, rekomenduojama įrengti automatines šėryklas. Jos ne tik paruošia tinkamos formos pašarą, bet ir gali pašildyti vandenį, kuris naudojamas pašarui atskiesti. Tai nemažas tokios įrangos privalumas, nes vandeniui sušildyti paršelio organizme reikia daug energijos, o nujunkyti jaunikliai turi neigiamą energijos balansą. Taigi, ėsdami šiltą pašarą, paršeliai neeikvoja energijos. Be to, patiria mažesnį stresą, nes iki nujunkymo gaudavo šilto pieno. Viena tokia šėrykla gali būti naudojama 25–30 paršelių.

Po nujunkymo

Nujunkytiems paršeliams prisitaikius prie augalinės kilmės pašarų, prasideda augimo periodas. Nujunkymo metu svarbiausia yra pašaro ėdamumas ir energijos kiekis. Kitame periode (paršeliams esant 10–25 kg svorio) padidėja pašare esančių virškinamųjų aminorūgščių kiekio svarba. Kadangi vyresni paršeliai suėda daugiau pašarų, pašaruose esantiems baltymams suvirškinti ir svoriui priaugti energijos nepritrūksta.

Kuo daugiau paršeliai galės suėsti, tuo greičiau jie augs ir pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio priaugti bus mažesnės. Kai kurie augintojai bando sutaupyti, naudodami paprastesnius ir mažiau koncentruotus pašarus, tačiau galiausiai tai tik padidina jų sąnaudas.

Mažesnės koncentracijos pašarų mitybiniai rodikliai yra prastesni, o tai reiškia, kad paršeliai gaus mažiau maisto medžiagų. Pašarų skonio savybės turi labai didelę įtaką pašarų ėdamumui ir priesvoriams.

Paršelių gyvybės funkcijoms palaikyti reikalingų pašarų svoris atitinka apie 2 proc. jų kūno svorio, t. y. 10 kg paršeliui reikia apie 200 g pašarų. Jeigu paršelis per dieną suėda 400 g geros kokybės pašarų, tai 200 g atiteks gyvybės funkcijoms palaikyti, o likusieji 200 g bus sunaudoti svoriui priaugti.

Prastesnės maistinės vertės ir kokybės pašarų paršeliai suėda 10 proc. mažiau. Taigi, jei pašarų norma 400 g, paršelis suės apie 360 g. Kaip ir šeriant maistingais pašarais, 200 g bus panaudota gyvybės funkcijoms palaikyti, o tik 160 g – priesvoriui. Paršeliui augti lieka mažesnis pašarų kiekis, todėl priesvoriai sumažėja 20 procentų.

Augimo periodu irgi reikia skirti didelį dėmesį pašaro ėdamumui, kuris priklauso ne tik nuo jo sudėties ir maisto medžiagų kiekio, bet ir nuo pašaro formos. Vyresni paršeliai skysto pašaro suėda daugiau. Jei nėra galimybių taikyti tokio šėrimo būdo, geriausia rinktis šėrimą granuliuotais arba trupiniuotais pašarais.

Palaidų pašarų (miltų pavidalo) paršeliai suėda mažiau negu kitokios formos, todėl ir jų priesvoriai būna mažesni, tačiau ūkiuose, kuriuose prieauglis dažnai viduriuoja, šerti palaidais pašarais yra saugiau nei granuliuotais ar trupiniuotais.

Labai svarbu, kad augantys paršeliai būtų šeriami pastovios sudėties ir mitybos rodiklių pašarais. Ne mažiau aktualu, kad būtų naudojamos ir tos pačios pašarų žaliavos. Pavyzdžiui, staiga kviečius pakeitus kukurūzais, maisto medžiagų pokyčiai nebus dideli, tačiau pašaro skonio savybės labai stipriai pasikeis, todėl gali sumažėti paršelių apetitas. Taigi, sumažės ir pašaro suvartojimas. Todėl juos patartina keisti palaipsniui.

***
Neigiamą įtaką augimui mažinančios priemonės

• Papildomai šerti paršelių žinduklių pašarais, kad jaunikliai galėtų po truputį atprasti nuo paršavedės pieno.
• Jeigu įmanoma, nemaišyti skirtingų vadų paršelių nujunkymo metu ir vėliau.
• Nujunkytiems paršeliams duoti pašarų, kurių sudėtyje yra didelis kiekis pieno produktų.
• Esant galimybei, šerti skystais pašarais. Šėrimo tipas turi didelę įtaką pašarų ėdamumui. Skysta pašaro forma (tirštos sriubos ar pastos konsistencijos) gali labai padidinti pašaro ėdamumą, nes iki nujunkymo paršeliai gavo skystą paršavedės pieną. Skystos formos pašaras gali būti ruošiamas rankiniu būdu keletą kartų per dieną. Tam reikalinga gera darbų organizacija ir tinkama higiena. Deja, šeriant skystais pašarais 2 kartus per dieną, dažnai viršijama šėrimo norma. Norint išvengti tokių klaidų, šėrimą reikėtų automatizuoti.