Sunku išsiaiškinti, kas į mišką turi daugiau teisių, jei to, kas jį sodino, jau seniai nebėra. Valstybės ir verslo atstovai nuolat apie tai diskutuoja. Gal ir būtų galima numoti ranka: ai, pabandykime, paeksperimentuokime... Tačiau eksperimentas būtų labai brangus – juk miškas subręsta per šimtmetį.

Sodinti – vieniems, pjauti – kitiems

Šiuo metu apie pusė visų šalyje augančių miškų priklauso valstybei. Būtent ši pusė girių paskutiniu metu turėtų smarkiai žagsėti – spaudoje ir viešose diskusijose jos minimos itin dažnai. Tiksliau, šių miškų valdytojai. Diskusijos dėl to, kaip turėtų būti tvarkomasi šalies miškuose, įsiplieskia nebe pirmą kartą. Žibalo į diskusijų laužą šliūkštelėjo Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), prieš porą mėnesių viešai išreiškęs savo poziciją dėl miškų valdymo ir privatizavimo.

LLRI viceprezidentas Giedrius Kad­ziaus­kas tikina, kad paskutinį dvidešimtmetį valstybės pamažu atsisako ūkinės veiklos miškuose, perduodamos ją verslui, o sau pasilikdamos tik reguliavimo ir kontroliavimo funkcijas. LLRI siūlo miškų urėdijoms atsisakyti prekybos mediena funkcijų. „Mes siūlome išgryninti tas funkcijas, kurios yra komercinės, ir tas, kurios atspindi visuomenės interesus, ir urėdijoms palikti tik nekomercines funkcijas. Nekomercinėms funkcijoms atlikti tikrai nereikėtų tokių valdymo struktūrų kaip šiandien“, – įsitikinęs G. Kadziauskas. LLRI viceprezidentas mano, kad šiuo metu įtvirtintas urėdijų savęs finansavimo principas yra ydingas, nes jos į valstybės biudžetą perveda mažai pelno.

Pelną nešančią miškų ūkio dalį perleidus į privačias rankas, urėdijų atliekami miško priežiūros darbai turėtų būti finansuojami iš valstybės biudžeto. Tad kyla klausimas: kokia nauda iš to mokesčių mokėtojams? G. Kadziauskas naudą čia įžvelgia. Visų pirma, pasak jo, urėdijai atsisakius dalies funkcijų, reikės mažiau darbuotojų – bus sutaupoma mokant mažiau atlyginimų. Kitą naudos valstybei aspektą LLRI ekspertas įžvelgia mokant PVM ir pelno mokestį už parduotą medieną į valstybės biudžetą.

„Praradimo valstybės biudžetui čia nebūtų. Savęs finansavimo mechanizmas reiškia, kad urėdijos sėdi ant tam tikro resurso ir finansuoja save iš to resurso tiek, kiek jos pačios nusprendžia. Jeigu, pavyzdžiui, mokesčių inspekcija pati nuspręstų, kiek reikia surinktų mokesčių mokėtojų pinigų tam, kad ji išsilaikytų kaip institucija? Būtent tokia situa­cija šiandien yra su miškų urėdijomis: jos iš esmės gali valdyti resursą, naudotis juo beveik kaip savo, įgyvendinti viešąsias funkcijas savo nuožiūra ir tik tai, kas lieka, pateikia į valstybės biudžetą“, – kritikos miškų urėdijų tvarkai negaili G. Kadziauskas.

Ant svarstyklių: pelnas ar tausojanti miškininkystė

Generalinės miškų urėdijos (GMU) atstovas Z. Truskauskas tikina, kad jei tik valstybės valdžia nuspręstų, jog iš miškų reikia daugiau pelno, vietoj 20 mln. galima į biudžetą pervesti ir 50 ar net 100 mln. litų. „Jei būtų nuspręsta, kad mums nereikia įveisti naujų miškų, nereikia pritaikyti miškų rekreacijai, o pakanka atlikti tik būtiniausias miško išlaikymo funkcijas, mes galėtume valstybės biudžetą papildyti solidesniu įnašu. Tačiau šiandien mes pagrindinį dėmesį kreipiame ne į pelną, o į tai, kad būtų vykdomos miškų įstatymu numatytos funkcijos“, – aiškina Z. Truskauskas.

Miškininkas pabrėžia, jog visame pasaulyje galioja nuostata, kad miškų negalima kirsti daugiau negu jų priauga. Lietuvoje kasmet priauga 13–14 mln. kietmetrių medienos, o iškertama 7–8 mln. Kirtimų plotas per metus neviršija 10 tūkst. ha. Kadangi kertama tik pusė to, kas priauga, didinamas miškingumas – investuojama į ateitį. Būtent šalies miškingumo ir miškų produktyvumo didinimą – kad mūsų miškuose augtų kuo vertingesnės medžių rūšys – Z. Truskauskas vadina pagrindiniu šalies miškininkų uždaviniu.

GMU atstovas pastebi, kad LLRI pateiktas valstybinių miškų valdymo vertinimas paremtas vien ekonominiais kriterijais. Jis įsitikinęs, kad toks vertinimas neadekvatus, jei matome mišką ne tik kaip medienos sandėlį, o kaip gamtinį kompleksą, turintį įvairiapuses visuomenei svarbias funkcijas. Pasak jo, urėdijos neretai sustabdo darbus ir atsisako potencialios naudos dėl, tarkime, toje vietoje perinčių retų paukščių. Jei pagrindinis siekis būtų pelnas, tokioje situacijoje veikiausiai būtų priimami kitokie sprendimai. Z. Truskauskas pripažįsta, kad pagrindo diskusijoms suteikia viešai pripažintos miškų urėdijų veiklos vertinimo metodikos, pagal kurią būtų galima pasakyti, ar patikimai funkcionuoja valstybės miškų sektorius, neturėjimas.

Miškas subręsta kartą per šimtą metų

Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovas dr. Romas Pakalnis savo akimis matė valstybinių miškų valdymo sistemos pokyčius. Miškininko išsilavinimą turintis mokslininkas mano, kad valstybinių miškų privatizavimas būtų didžiulė klaida. „Bepigu auginti cukrinius runkelius: pavasarį pasėjai, išauginai, rudenį nukasei ir pardavei. Miško derlių galima imti kartą per šimtą metų. Deja, mūsų greitų pinigų ištroškusi visuomenė dar nėra subrendusi ilgalaikės naudos siekimui“, – nuogąstauja aplinkosaugininkas. Jis įsitikinęs, kad dabar privatizavus miškus būtų stengiamasi viską iškirsti, o įstatymų, kurie šioje situacijoje turėtų būti saugiklis, būtų nepaisoma.

R. Pakalnis apgailestauja, kad retas miško savininkas supranta jo miške esančių gamtinių vertybių svarbą. Jeigu aiškinama savininkui, kad jo miške yra unikalių vertybių, kurias reikia saugoti, jis iškart teiraujasi, kiek jam už tai bus sumokėta. Aptikus tokių vertybių valstybiniuose miškuose, miškininkai tiesiog nusprendžia intensyviau dirbti kitoje vietoje.

Aplinkosaugininkas pastebi, kad svarbiausias šiose diskusijose – visuomenės interesas. Svarbu, kad mes visi galėtume naudotis miško teikiamomis vertybėmis: miškas kaip rekreacinė zona poilsiui, uogavimui, grybavimui, medžioklei. Mokslininkas pabrėžia, kad miškas atlieka labai svarbias funkcijas: grynina orą, saugo vandenis, dirvožemį nuo erozijos, taip pat saugo aplinką nuo neigiamo žmogaus veiklos poveikio. „Mediena miške sudaro maždaug ketvirtadalį tikrosios miško vertės. Vadinasi, imdamas tuos 25 proc. tikrosios miško vertės, sunaikini visus kitus 75 proc. Savininkas pardavęs gauna pinigus, vertus ketvirtadalio miško vertės, tačiau visuomenė netenka kur kas daugiau“, – protina mokslininkas.

Kiek žmonių reikia miškui?

Aštrios kritikos valstybinių miškų valdytojams pažerta už tai, kad jų daug:  darbuotojai 42 urėdijose, 363 girininkijose. G. Kadziauskas tikina, kad LLRI instituto kritikos strėlės nukreiptos tik į urėdijų administracijas. „Kalbame apie išvešėjusį administracinį aparatą urėdijose. Miške dirbančių žmonių, su jų išmanymu, tikrai reikės. Jei miškai būtų perduoti į privačias rankas, juk būtų privaloma mišką atkurti ir naudoti laikantis reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, todėl be patyrusių miškininkų patarimų ir konsultacijų savininkai tikrai neišsivers.“

Valstybinių miškų valdytojai vykdo visų šalies miškų, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, priešgaisrinę apsaugą: vykdo prevencines priemones, o miške įsiplieskus gaisrui jį gesinti visų pirma važiuoja miškininkai. Taip pat vykdomos sanitarinės miškų apsaugos priemonės, tvarkomi keliai, įrengiami ir prižiūrimi rekreaciniai objektai.

LLRI ekspertų įsitikinimu, urėdijoms palikus tik miško priežiūros funkcijas, daugelis konkrečių darbų galėtų būti perduoti į privačias rankas. Urėdijos liktų kaip administratoriai – vykdytų viešuosius paslaugų pirkimus, stebėtų, ar darbai miške atliekami tinkamai. Į nuogąstavimus, kad atliekant paslaugas privataus sektoriaus atstovams gali kristi šių paslaugų kokybė, LLRI viceprezidentas atsako patikinimu, kad kokybė turėtų išlikti tokia pati – juk kontrolė, kaip ir anksčiau, išliktų kompetentingų miškininkų rankose.

Z. Truskauskas neužsimerkia prieš valstybinių miškų administravimo sistemai išsakytą kritiką: „Nesakau, kad mūsų valdymo principai yra tobuli. Sistema turi atlikti dvi užduotis: įgyvendinti nuostatas, kurios privalomos pagal įstatymus, ir padaryti tai kuo mažesnėmis sąnaudomis – taupiai. Tai yra siekiamybė ir to link einame, galbūt ne viskas iš karto pavyksta.“ ­Miškininko ­įsitikinimu, kritika dėl didelio valstybinių miškų administravimo aparato yra nepagrįsta, nes iškart po nepriklausomybės atkūrimo miškuose dirbo beveik keturis kartus daugiau žmonių negu šiandien.

O kiek miškų reikia?

Privati nuosavybė, pasak G. Kadziausko, skatina ją kaupti ir naudotis ja efektyviai, o viešai nuosavybei gresia pereikvojimas, per maža apsauga, naudojimasis privačioms reikmėms. LLRI atstovas pripažįsta, kad tarp miško savininkų atsiras ir tokių, kurie stengsis mišką kuo greičiau iškirsti ir parduoti. Tačiau ekspertas įsitikinęs, kad viską į vietas sudėlios ekonominiai svertai: jei visi puls kirsti ir parduoti, smarkiai kris medienos kainos. Todėl  pats savininkas bus suinteresuotas naudą iš miško pasiimti pamažu. Nuogąstavimai, kad privatūs savininkai puls viską iškirsti, pasak G. Kadziausko, nepagrįsti dar ir dėl to, kad privatiems ir valstybiniams miškams galioja tie patys reikalavimai dėl kirtimo apimčių.

Romas Pakalnis tikina, kad savo akimis teko matyti nemažai beatodairiško privataus miško išteklių švaistymo pavyzdžių. „Prie Saldutiškio buvo nedidelis maumedynas, sodintas praėjusio amžiaus pradžioje. Savininkas matė tik brangią maumedžio medieną ir nakčia atvažiavęs iškirto maumedyną. Esu tikras, kad ir ateityje tokių atvejų nebus išvengta – įstatymų nepaisymas pas mus, deja, yra norma“, – apgailestauja R. Pakalnis.

Z. Truskauskas mano, kad valstybiniuose miškuose tvarkomasi geriau, tačiau privačių miškų šeimininkų nekritikuoja – supranta, kad tai lemia objektyvios priežastys. Miškininkas įsitikinęs, kad būtina šviesti privačių miškų savininkus, kaip, pavyzdžiui, yra Austrijoje – jei žmogus turi miško, turi įgyti ir atitinkamą išsilavinimą arba samdyti išmanantį specialistą. Jis tiki, kad neatsakingai miške tvarkomasi ne iš piktos valios, tačiau tiesiog dėl žinių trūkumo, be to, vartotojiškai žiūrėti į mišką savininką verčia ir susiklosčiusi sunki ekonominė situacija.

Miško nepatikėtų net savo vaikams

Ilgametis miškininkas Romualdas Bazarauskas, Alytaus urėdijoje girininkavęs daugiau nei dvidešimt metų, išėjęs į pensiją pats tapo privataus miško savininku. Kalbos apie galimą valstybinių miškų privatizavimą jį pykdo: „Išsidalinti miškus galime greitai, tik kas bus po to. Ar atsodins juos kas? O jei ir atsodins, per kiek laiko vėl užaugs brandus miškas, kurį bus galima kirsti?“

Miškuose išdirbęs nuo 1958 m. R. Bazarauskas sako atsimenantis, kad visais laikais savą mišką stengtasi tausoti. „Vadovaujant ministrui Matulioniui, respublikai reikėjo apie 5 mln. kietmetrių medienos. 1 mln. mes kirtome Karelijoje, dar 2 mln. atsiveždavome vagonais iš kitur. Ir tik likusį kiekį kirtome Lietuvoje. Dabar jiems tik atiduok tuos miškus – visa mediena tuoj išvažiuos iš mūsų šalies. Švedai turi daugiau miškų nei mes, bet jie kažkodėl pas mus popiermedžius perka. Savus miškus visi saugo“, – įsitikinęs miškininkas.

Buvusioje savo girininkijoje R. Bazarauskas sako tiksliai žinojęs, kurie miškai Smetonos laikais yra iš privačių savininkų supirkti. „Dabar jau kai mes išsaugojom, išauklėjom – kažkam labai panižo pasinaudoti nauda, kurią sukaupėme ilgus metus dirbdami miške“, – piktinasi buvęs girininkas.

Pavyzdžių R. Bazarauskas sako turintis į valias. Kaimynystėje gyvenanti senutė išdalino savo miškus vaikams ir vaikaičiams. Šiemet anūkas plynai iškirto 8 ha puikaus ir vertingo juodalksnyno. Ilgametis miškininkas prie šito ploto sako net stabtelti negalįs – šitaip širdį skauda. Turbūt todėl jis griežtai nusiteikęs ir dėl savo miškų. „Kol aš gyvas būsiu, sūnums miško neleisiu kirsti. Nesvarbu, kad jie mano vaikai, bet jų požiūris į mišką jau visai kitoks.“

Nesame išsišokėliai

Kaip ir vidutiniškai Europoje, Lietuvoje valstybinių miškų yra apie 50 proc. Z. Truskausko duomenimis, Lenkijoje 85 proc. visų miškų yra valstybiniai, Vokietijoje – 50 proc. Pasak miškininko, valstybinių ir privačių miškų santykis daugelyje senųjų Europos šalių yra susiklostęs istoriškai, pokyčiai tik nežymūs. Valstybinių miškų valdymo forma, pasak Z. Truskausko, taip pat neišsišokame: „Absoliučioje daugumoje Europos šalių ta pati institucija ir augina miškus, ir juos kerta: Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Austrijoje – visose šiose šalyse miškai tvarkomi kompleksiškai.“

Valstybinių miškų administravimo sistemos Lietuvoje kritikai neretai baksnoja pirštu į kaimyninę Latviją, kurioje po įvykdytos reformos išaugo privačių miškų savininkų dalis. Z. Truskauskas įsitikinęs, kad aklai lygintis su Latvija negalime. Pasak jo, dabartinė Latvijos miškų valdymo sistema panaši į tą, kuri buvo Lietuvoje pokariu – atskirtos miško priežiūros ir medienos ruošos funkcijos: miškų valdymą ir apsaugą atlieka Valstybinė miškų tarnyba, o medienos realizavimu rūpinasi akcinė bendrovė „Latvijos valstybiniai miškai“.

R. Pakalnis tikina, kad Latvijos modelis mums netinka, nes ten miškų daugiau, o gyventojų mažiau. Jis pastebi, kad mūsų sukurta valstybinių miškų sistema naudinga ir socialine prasme: miške ir greta jo gyvenantys žmonės beveik visus metus gali pragyventi iš darbo miške. Latviams, pasak mokslininko, šis aspektas neaktualus, nes jų daug mažiau gyvena kaimuose.

Ukš iš mano miško!

Lietuvoje vidutinės privačios miško valdos plotas siekia vos kelis hektarus. G. Kadziauskas pripažįsta, kad miško savininkams trūksta gero savininkiškumo jausmo. Jis įsitikinęs, kad savininkui su savo nuosavybe „susidraugauti“ būtų lengviau, jei jis turėtų daugiau teisių. Siūloma leisti lengviau kurtis savo miško sklype. G. Kadziausko tikinimu, šiandien patys įstatymai verčia savininką žiūrėti į mišką tik kaip į medienos gaminimo vietą. Jis tikisi, kad leidimas savininkui lengviau kurtis miško sklype paskatintų labiau saugoti savo mišką nuo užterštumo, gaisro pavojaus.

LLRI atstovas taip pat siūlo leisti savininkui riboti asmenų patekimą į jo mišką. „Galėtų atsirasti lentelės, informuojančios, kad žengiate į privačią valdą ir reikėtų atsiklausti šeimininko. Žmonės turėtų suprasti, kad jie yra svečiai ir naudojasi miško savininko gerumu. Manome, kad kalbėjimosi tarp miško savininkų ir lankytojų turėtų būti daugiau“, – įsitikinęs G. Kadziauskas.  

Norom nenorom prieš akis iškyla vandens telkiniai, prie kurių tenka lįsti per tvoras, ir nejauku darosi – ar netektų taip ir į miškus brautis. Neramu dėl to ir aplinkosaugininkui R. Pakalniui. Jis pastebi, kad apsitverti tvora vandens telkinius draudžia įstatymai, tačiau daugelis ežerų aptverta ir valstybėje nėra jėgos, kuri sugebėtų tas tvoras suardyti. Mokslininkas nuogąstauja, kad panašus likimas gali ištikti ir privačius miškus. „Privatizuojam mišką, medžius iškertam – bus lentų miško valdos tvorai. Apsitveriam, kol naujų medelių priaugs, tvora supus – vėl galėsim kirsti ir tverti“, – ironizuoja mokslininkas.

***
Vėtyti ir mėtyti valstybės miškai

Dabartinėje mūsų šalies teritorijoje miškų valdymo formos labai keitėsi. Miškotvarkos pradžia – pirmasis girių surašymas XVI a. Smarkiai mūsų miškams buvo pakenkta, kai priklausėme carinei Rusijai. Po sukilimų caras atimdavo iš dvarininkų miškus ir atiduodavo juos vietininkams, kurie čia matė tik pasipelnymo šaltinį, todėl iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos miškingumas sumažėjo dvigubai – nuo 40 iki 18 proc. „1918 m. visi miškai buvo privati nuosavybė, o vienas pirmųjų tuometinės vyriausybės nutarimų – nacionalizuoti privačius miškus, kurių plotas didesnis negu 25 dešimtinės. Po šio sprendimo valstybės nuosavybėje atsidūrė apie 70 proc. šalies miškų“, – aiškina Zdislovas Truskauskas, Generalinės miškų urėdijos (GMU) urėdo pavaduotojas.

Nacionalizavus miškus buvo įkurtas savarankiškas Miškų ūkio departamentas prie Žemės ūkio ministerijos. Tuomet organizuota centralizuota miškų valdymo tarnyba (įsteigtos urėdijos, girininkijos), pagal kurios modelį miškai valdomi iki šiol. Pasak Z. Truskausko, miškai, kaip valstybės turtas, turėjo įtakos net tarpukario lito stabilumui. Jo teigimu, privačiose rankose liko tik mažesnės miško valdos, tačiau dažniausiai jos priklausė ne pavieniams asmenims, o buvo kolektyvinė kaimų ar parapijų nuosavybė.

Didžiulius darbus atkurdami karo nusiaubtus miškus atliko pokario miškininkai – dešimtmetį Lietuvoje kasmet buvo sodinama apie 15 tūkst. ha naujų miškų. Po karo miškai priklausė dviem ministerijoms: Miškų ūkio ministerija prižiūrėjo miškus, o Miškų pramonės ministerija rūpinosi medienos gamyba. Tačiau 1957 m. ministerijos buvo sujungtos į vieną – Miškų ministeriją, kuri miškais rūpinosi iki 1996 m. „Praktika rodo, kad jei valstybiniame miške atsiranda du šeimininkai, naudos iš to nebus. Nėra susikalbėjimo, kai vienas galvoja apie šiandienos dalykus, o kitas turi rūpintis ateitimi“, – įsitikinęs Z. Truskauskas.

1996 m. Miškų ministerija buvo sujungta su Žemės ūkio ministerija, o dar po poros metų valstybiniai miškai pavesti Aplinkos ministerijos globai. Z. Truskauskas įsitikinęs, kad vien jau tai, kuriai ministerijai priskirti miškai, iliustruoja valstybės požiūrį į miškus: ar miškuose matomas vien ūkinis objektas, kuris teikia materialinę naudą, ar matomas aplinkosauginę, kraštovaizdinę, rekreacinę, biologinės įvairovės naudą teikiantis objektas.