Aviečių augintojams daugiausia problemų kelia deguliai, žievėplaiša, šviesmargė, kekerinis puvinys. Būtina uogynus saugoti ir nuo dažniausiai pasitaikančių kenkėjų: paprastųjų avietinukų, avietinių žiedgraužių ir gumbauodžių. Iš dabar registruotų augalų apsaugos produktų spektro jau įmanoma išsirinkti reikalingus pesticidus ir apsaugoti avietynus nuo žaladarių.

Aviečių deguliai (antraknozė) – ant jaunų stiebų atsiranda pilkšvų smulkių įdubusių dėmelių su tamsiai violetiniu apvadu. Dėmės ant stiebų išsidėsto netaisyklingai, vėliau susilieja. Sergančių ūglių audiniai sukamštėja, sutrūkinėja, stiebai pradeda džiūti. Ligoti augalai neatsparūs šalčiui, sunkiai peržiemoja, kitais metais prastai dera arba nudžiūsta. Sukėlėjo vaisiakūniai žiemoja stiebuose, nukritusiuose lapuose. Pavasarį peržiemojusios grybo sporos apkrečia naujus augalus. Ši liga taip pat plinta su sodinamąja medžiaga.

Deguliai žalingesni šiltą, lietingą vasarą, ypač tankiuose avietynuose. Apsikrečia tik jauni stiebai arba jų dalys, labiausiai jautrios 10–30 cm aukščio atžalos. Svarbu neleisti avietėms per daug sutankėti. Nepertręšti azoto trąšomis. Nuskynus uogas, tuojau pat išgenimi, sunaikinami derėję stiebai, išpjaunami silpni, ligoti vienamečiai ūgliai. Fungicidais avietes reikėtų purkšti 3–4 kartus, pirmąjį kartą – prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos metu labai drėg­na, būtina papildomai nupurkšti fungicidais jau nuėmus derlių.

Aviečių žievėplaiša pažeidžia jaunus ūglius, pumpurus, lapkočius, kartais lapus. Ryškiausiai pirmieji ligos simptomai matyti ant jaunų stiebų: aplink lapų išaugimo vietą atsiranda didelių rudai violetinių dėmių, apjuosiančių stiebą, vėliau plintančių į viršų ir žemyn. Stiebams medėjant, žievė dėmių vietose pašviesėja, atšoka, supleišėja, susiraito. Ligoti stiebai nusilpsta, kitais metais nesulapoja, o sulapojusieji dera menkai ir dar iki vegetacijos pabaigos nudžiūsta. Ant tokių stiebų atsiranda stambių juodų taškų – tai grybo sporų telkiniai. Sergančių augalų stiebai žiemą iššąla.

Šio grybo apnikti augalai pavasarį leidžia daug silpnų ūglių. Grybo sporos subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Liga labiausiai plinta lietingu oru, ypač kai augalai susodinti per tankiai. Grybas žiemoja pažeistuose stiebuose, ūgliuose, pernykščiuose nudžiūvusiuose stiebuose.

Svarbiausia taisyklė – avietyną įveisti tik iš sveikų sodinių. Augalus sodinti į saulėtą vietą, į nepiktžolėtą, neįmirkstančią dirvą. Pasodintus augalus mulčiuoti, tinkamai prižiūrėti. Labai svarbu subalansuotai tręšti. Apsaugai nuo žievėplaišos reikia 3–4 kartus purkšti fungicidais, pirmąjį kartą – prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos metu labai drėgna, būtina papildomai nupurkšti nuėmus derlių. Nuskynus uogas, tuojau pat išgenimi, sunaikinami derėję stiebai, išpjaunami silpni, ligoti vienamečiai ūgliai.

Aviečių šviesmargė pažeidžia lapus, stiebus ir ūglius. Pirmieji simptomai pasirodo birželio pradžioje, o labiausiai liga išplinta nokstant uogoms. Ant lapų, stiebų atsiranda rausvai rudų smulkių dėmelių. Vėliau šios dėmelės didėja, jų vidurys pabąla ir atsiranda mažų juodų taškelių – tai grybo vaisiakūniai. Ligai labai progresuojant, dėmelės gali susilieti, ir toje vietoje lapas nekrotizuojasi. Augalai grybo konidijomis apsikrečia vasarą, o rudeniop suserga vienamečiai stiebai, dažniausiai palei pumpurus ir lapkočius. Šviesmargė taip pat gali plisti ir su sodinamąja medžiaga. Drėgni, vėsūs orai labai tam palankūs.

Kekerinis (pilkasis) puvinys pavojingiausias uogoms, nors gali sirgti ir jauni stiebai. Liga labai plinta drėgnomis vasaromis. Pirmiausia suserga pernokusios uogos. Ant jų atsiranda minkštų, rudų su puriu pilku grybienos sluoksniu telkinių, kurie vėliau susilieja. Vėjas nuo dulkančios grybienos išnešioja konidijas ir užkrečia vis naujus augalus. Šis puvinys ypač greitai plinta tarp nuskintų uogų. Augalai puviniu gali užsikrėsti žydėjimo metu, vėliau suserga pernokusios, mechaniškai sužalotos uogos. Rekomenduojama purkšti fungicidais žiedpumpurių tarpsniu ir tuoj po žydėjimo.

Paprastieji avietinukai pradeda skraidyti gegužės antroje pusėje. Iš pradžių maitinasi jaunais besiskleidžiančiais lapais, vėliau – žiedų kuokeliais bei piestelėmis. Vabalai lapuose išgraužia pailgas, dažnai nelygiais pakraščiais skyles. Lervos gadina besiskleidžiančius žiedpumpurius, žiedus, o vėliau – vaisių užuomazgas ir uogas. Sukirmijusios uogos susmulkėja, apkarsta, vysta, pūva. Joms išsirpus, lervos išlenda ir virsta lėliukėmis, o paskui – vabalais. Drėgnesnę vasarą paprastieji avietinukai daugiau žalos padaro senuose ir apleistuose avietynuose.

Žiedpumpurių tarpsniu, ne vėliau kaip prieš 5–6 dienas iki žydėjimo, avietes būtina nupurkšti insekticidu. Jeigu aviečių nedaug, vabalus galima nukrėsti ant polietileno plėvelės ir sunaikinti. Būtina šienauti aplinkui augančias kiaulpienes, nes pavasarį avietinukų vabalai minta jų žiedais. Uogos renkamos tik į sandarią arba polietileno plėvele išklotą tarą, kad būtų galima sunaikinti ant dugno nukritusias lervas. Pažeistų uogų negalima palikti ant krūmų. Avietynas laiku išgenimas, neleidžiama augalams sutankėti, nes avietinukai labiau puola apleistus avietynus. Rudenį išpurenami tarpueiliai, aviečių juostos mulčiuojamos.

Avietiniai žiedgraužiai pasirodo anksti pavasarį ir intensyviai maitinasi, išgrauždami skyles braškių, aviečių, gervuogių ir erškėčių lapuose. Vėliau kenkia žiedų užuomazgoms, į kurias patelės deda kiaušinėlius. Pažeisti aviečių ir braškių žiedpumpuriai nukrinta arba parudavę kabo ant pagraužto, palūžusio žiedkočio. Suaugėliai pasirodo uogoms nokstant. Jauni vabalai dar kurį laiką maitinasi lapais, bet didesnės žalos tuo metu nepadaro, o paskui išsiskirsto žiemoti po nukritusiais lapais, augalų liekanomis ar dirvos grumsteliais. Purkšti insekticidais rekomenduojama du kartus: 10–14 d. iki aviečių žydėjimo ir prieš pat žydėjimą, kol vabalai maitinasi. Nedideliuose plotuose nuskinami ir sunaikinami pakąsti žiedpumpuriai. Rudenį sugrėbiami ir išnešami nukritę lapai, piktžolių liekanos, supurenami tarpueiliai, apmulčiuojamos augalų juostos. Aviečių nereikėtų auginti šalia braškyno, nes nuo braškių vabalai pereina ant aviečių.

Avietiniai gumbauodžiai ypač paplitę senuose avietynuose. Jų lervos gyvena stiebų viduje ir minta šerdimis. Pažeistose vietose stiebai sustorėja, išsipučia, susidaro iki 2–5 cm skersmens nelygūs, plaušėti gumbai. Jie ypač išryškėja, kai nukrinta lapai. Perpjautame gumbe matyti tuščios ertmės. Stiebai džiūsta, derlius mažėja. Pavasarį lervos virsta lėliukėmis. Iš jų išsiritę smulkūs (iki 2 mm) juodi suaugę uodukai skraido, kai avietės žydi. Patelės ant jaunų stiebų krūvelėmis deda kiaušinėlius. Išsiritusios lervos sulenda po žieve, iki rudens maitinasi ir lieka žiemoti stiebų gumbuose. Jų generacija vienametė. Labai panašiai avietėms kenkia avietinės gumbavapsvės, kurių lervos gyvena stiebuose. Pažeidimo vietose susidaro verpstės formos gumburai. Anksti pavasarį pažeistus aviečių stiebus reikia išgenėti ir sunaikinti. Purkšti insekticidais tuomet, kai jauni ūgliai užauga iki 20–30 cm ir dar kartą – nuėmus derlių.