„Ratus ruošk žiemą, roges – vasarą“, – moko lietuvių liaudies patarlė. Deja, dažnokai ūkininkams technikos prisireikia tada, kai darbai ant nosies. Tiesa, studentišku ritmu gyvena ne visi. Jonavos rajone, Žeimiuose, ūkininkaujanti Danutė Pavlovienė nauja javų dorojimo technika pasirūpino dar žiemą. Vasarį iš Italijos atgabentą kombainą moteris vadina garažo puošmena ir laukia dienos, kai jis į laukus išvažiuos.

Pastarieji metai Danutei buvo išskirtiniai. Ir ne tik dėl to, kad garažą papuošė. Praėjusiais metais ji tapo konkurso „Metų ūkis“ laureate. „Spauda mano ūkiu susidomėjo, žurnalistai į svečius prašosi“, – nuostabos neslepia Jonavoje geriausiai ūkininkaujanti D. Pavlovienė ir kviečia vaišintis arbata. Kuklindamasi tęsia, neturinti ką papasakoti ir nesanti ypatinga – ūkininkauja senoviškai tarybiškai, dirba Lietuvoje gamintomis mašinomis, o užsienietišką techniką perka tik tada, kai susitaupo pinigų, kurių visada trūksta. Žemdirbystės naujovių taip pat nesivaiko, nevairuoja nei traktoriaus, nei kombaino. „Tik automobilį“, – priduria Danutė. Žodis po žodžio ir tarsi delionė prieš akis iškyla užgrūdintos, stiprios moters gyvenimas.

Didžiausias smūgis Danutei ir besiplečiančiam jos ūkiui buvo vyro žūtis. „Prieš ketverius metus žemė po kojomis dingo. Viską darėme kartu..., – susigraudinusi trumpam nutyla ji. – Sunku buvo atsitiesti. Tada galvojau ūkį parduoti“. Nepardavė, atsitiesė ir dar pavyzdžiu visiems vyrams tapo. Pasak jos, nepalūžti padėjo optimizmas, didelis noras gyventi ir kurti.

Moteriškas požiūris versle praverčia

Žemės ūkis ir moteris – tokie, regis, nesuderinami dalykai. Danutės pavyzdys nuostatą, kad moters vieta tik prie vaikų ir puodų, gali lengvai paneigti. Beje, ji niekada nevaikščiojo tepaluotomis rankomis, tačiau to ir nereikia, siekiant, kad ūkininkavimą lydėtų sėkmė.

„Apie techniką nieko neišmanau. Pardavėjai įtikina ir perku, bet dar nė karto neprašoviau pro šalį. Štai kai kurie suomiškus Valtra traktorius peikia, o mano ūkyje jis treti metai be jokių gedimų dirba“, – tikina D. Pavlovienė.

Gyvenimo atramos netekusiai moteriai pasisekė ir su darbuotojais. Nuo pat ūkio įkūrimo pradžios jame dirba du broliai. Jie ir namuose padėti neatsisako. Dažnai talkina ir dukters žentas. Danutė dar vadovauja reformų perversmus atlaikiusiai grūdų saugojimo paslaugas teikiančiai bendrovei. Negali nesistebėti, kaip ji visur suspėja. „Aš pati ir ūkio buhalteriją tvarkau“, – kaip apie savaime suprantamą dalyką kalba buhalterės specialybę turinti Danutė. Klausydamas jos, pradedi tikėti, kad moteris tikrai gali visus namų kampus laikyti ir net daugiau.

Investicijas į ūkį ji pirmiausia vertina su moterišku taupumu, tačiau vyrišku reiklumu. Išleidžia tik tiek, kiek turi. „Nemėgstu gyventi skolon. Nesiskolinu nei iš bankų, nei iš firmų. Kai už trąšas ar chemiklus iš karto sumoku, dar ir sutaupau, nes tuomet nuolaidų daugiau gaunu“, – tikina Danutė.

Ūkininkaujant staigmenų netrūksta

Pirmą 8 ha plote užaugintų kviečių derlių pardavę Pavlovai gavo nemažą pluoštą „vagnorkių“. „Žiūrėjome į tuos meškiukus didelėmis akimis ir labai bagoti jautėmės. Pirmąjį savarankiško ūkininkavimo uždarbį investavome į baltarusišką naudotą traktorių, – prisimena ūkininkė, tikindama, kad apetitas tikrai auga bevalgant. – Norėjosi vis daugiau ir daugiau. Ūkį plėtėme. Technikos, tiesa, naudotos, vis daugiau pirkome.“

Šiandien D. Pavlovienė valdo 300 ha. Augina tik grūdinius augalus. Daugiau plėstis ji nenorėtų, nes ir tokiame plote vis­ko pasitaiko. „Ūkininkauti nėra lengva. Atrodo, štai jau atsipūti, jau reikalai geryn eina, bet tai dažniausiai laikina. Nori nenori kažkas negero atsitinka“, – apie ūkininko dalią kalba Danutė. Jei ne iš dangaus negandos užgriūna, tai nauji mokesčiai prislegia, ar grūdai pinga, trąšos brangsta. Niekada ramu nebuvo.

Šiemet širdį skauda į laukus bežiūrint: vienur kirai peri, kitur pasėlis toks retas, kad „utėlę paleidus nesunkiai surasi“. „Ir mano vasarinių rapsų lauke pasitaikė apsemtų plotų. Teko aplink apvažiuoti ir neužsėtus palikti“, – rūpesčiais dalijasi ūkininkė ir negali nurimti moteriškai nepasiguodusi: ką tik grįžo iš rapsų lauko, kuriame jau „tie juodi vabaliukai savo juodą darbą dirba“. Nors verk, mat užeinančios liūtys pasėlį kiaurai permerkė, kojos klimpsta beeinant, tad apie laukų purškimą telieka pasvajoti.

Pirma rapsai, tada – kombainas

Į žieminius rapsus, kuriuos pernai pasėjo pirmą kartą, ūkininkė dėjo dideles viltis. „Rudenį negalėjau atsigrožėti. Galvojau byrės geras derlius. Pavasarį pašiurpau pamačiusi, kas iš rudeninio grožio beliko. Neatsėjau, palikau kaip yra, užteks tiek, kiek užaugs“, – pirmosios žieminių rapsų sėjos Danutė tragedija nevadina ir apžiūrinėdama geltonuojančius žiedus į nesėkmę pažvelgia iš kitos pusės: užtat naujas kombainas jau garaže. „Tik dėl rapsų jį pirkau. Gerą derlių dviem senais forštritais būtų gėda kulti. Įsigijau ir specialų rapsų stalą“, – dėl naujo pirkinio ji nė kiek nesigaili, nes žieminių rapsų ir šiemet numačiusi pasėti tiek pat, kiek ir pernai – 50 hektarų.

Danutė pasikartoja, kad apie mašinas nedaug išmananti, tačiau tuo, ką sako jų pardavėjai, tiki. Kad reikia naujo kombaino, ji jau vėlų rudenį nusprendė. Dar ir supaprastintos ES paramos jam įsigyti išdrįso paprašyti. O kombainą išsirinko kol kas mažai žinomu pavadinimu – Laverda. „Klausinėjausi tų, kurie jau tokiais kulia“, – ūkininkė prasitaria aklai naujo daikto nepirkusi. Išgirdo tik gerų atsiliepimų, o ir kaina akių nebadė. „Be to, degalų sutaupysiu ir grūdų nuostolių mažiau bus“, – rakindama garažo, kuriame saugiai pastatytas kombainas, duris vyriškais žodžiais kalba Danutė.

Padeda ir ašaros

Sugrįžusi į tręšiamą kviečių lauką, ūkininkė profesionaliu žvilgsniu įvertina pasėlį: „Gal kokias 6 t/ha kulsime. Šiemet sunku ir prognozuoti.“ Tiek metų ūkiui atidavusi ji ir agronomijos pramoko. Retai kada prisireikia specialistų pagalbos.

Danutė sako gerai žinanti, kaip ūkininkauti. Jei iš nevilties dingsta gyvenimo spalvos, padeda ašaros, kurių moteris nesigėdija. „Išsiverki, palengvėja, – atsidūsta. – Ir į vyriškus darbus vėl kimbi. Kito amato juk nemoku.“

***
Kombainai Laverda gaminami Italijoje nuo 1873 m. veikiančioje gamykloje. Kompanijai Lietuvoje atstovauja įmonė „East West Agro“. Pasak jos direktoriaus Gedimino Kvietkausko, šiemet prekyba itališkais kombainais įsibėgėjo. Į laukus išvažiuos 7 naujos Laverda derliaus dorojimo mašinos, iš kurių 3 – Jonavos rajone. Šiemet nupirktas ir pats mažiausias 175 AG kombainas REW 200 „Kombainais pradėjome prekiauti prieš dvejus metus. Pradžia buvo sunki, tepardavėme 2 kombainus, nes technikos vardas Lietuvoje buvo mažai žinomas. Šiandien ūkininkai jį jau pažįsta“, – sako G. Kvietkauskas.

Kompanijoje „Laverda“ surenkami ir Fendt, Massey Ferguson, Challenger kombainai.  Laverda derliaus dorojimo mašinos gaminamos nuo 175 iki 335 AG. Technika ilgaamžė, nerūdija, nes 75–80 proc. detalių cinkuotos. Tai padidina technikos išliekamąją vertę. „Tai patikima, pigiai eksploatuojama, paprastos konstrukcijos, klavišinė, vidutinio ūkio mašina. Kombainams suteikiame dvejų metų garantiją“, – pabrėžia direktorius.