Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) nurodo, kad įvairiais  metais registruojamas gana skirtingas ūkinių gyvūnų veislių skaičius. Kartais retos veislės, kaip išnykusios, neįtraukiamos į sąrašus, bet po kiek laiko dar randama joms priklausančių individų. Kai kurios veislės pateikiamos kaip atskiros veislės, o po kiek laiko – laikomos viena veisle ar atvirkščiai.

Nors kiaulių veislių skaičius kinta ir sunku nurodyti, kiek jų tiksliai yra, iki šiol užfiksuota daugiau kaip 500 įvairių kiaulių veislių. Gana svarbiomis iš jų laikomos apie 70 veislių, iš kurių dauguma auginamos Azijoje ir Okeanijoje bei Amerikoje. Daugiau kaip 300 veislių yra antraeilės ir retos.

Nors Europoje buvo priskaičiuojama daugiausia kiaulių veislių (274 veislės), bet tarp jų yra ir daugiausia išnykusių (114 veislių). Dar apie 116 Europos kiaulių veislių priskiriamos antraeilėms ir retoms veislėms. Tokios pagrindinės veislės, kaip didžioji baltoji ar landrasai, dėl labai plataus savo paplitimo, skirtingos selekcijos ir izoliuoto veisimo įvairiose šalyse išsiskaido į atskiras veisles ar veislių atšakas. Vienu atveju jos apibūdinamos kaip skirtingos veislės, o kitu – kaip skirtingi tos pačios veislės tipai ar veislės atšakos. Be to, šias veisles kryžminant su įvairių šalių vietinėmis ir kitomis veislėmis, dar susiformavo nemažai veislių, tarp kurių yra ir mūsų Lietuvos baltosios kiaulės.

Šalis maža – veislių daug

Į Lietuvą buvo įvežta įvairių šalių ir firmų selekcijos didžiųjų baltųjų (jorkšyrų) ir landrasų kiaulių, pirmiausia išsiskiriančių savo kilmės šalių pavadinimais. Tai tam tikru metu sukėlė audringos kritikos bangą, kad tokioje nedidelėje šalyje tiek daug veislių.

Iš vienos pusės, izoliuotai veisti daugybę negausių veislių (populiacijų) ir atlikti nors palaikomąją selekciją – gana keblu, bet, iš kitos pusės, laikant jas ta pačia veisle, registruojant kiaulių vertinimo duomenis, kaip papildomą rodiklį būtų tikslinga nurodyti ir jų kilmės šalį. Be skirtingų pavadinimų didžiųjų baltųjų (jorkšyrų) ir landrasų kiaulės skiriasi dar ir produktyviosiomis savybėmis, nes atskirų šalių veislininkystės organizacijos pirmenybę teikia skirtingiems selekciniams požymiams, ir tai būtų galima panaudoti parenkant kryžminimo derinius. Tačiau Lietuvos kiaulių augintojai, dėl kuilių trūkumo ir nuolat bandydami ieškoti vis naujesnių ir „geresnių“ kiaulių, keičiasi veisline medžiaga ir taip įsijungia į stambesnes veislių grupes. Tiesa, tai nepaneigia fakto, kad turime beveik visų pagrindinių geriausių Europos veislių kiaulių.

Egzistuojanti kiaulių veislių gausa neturėtų sudaryti įspūdžio, kad vyksta naujų veislių kūrimo procesas. Kiaulių veisimo programose ryškiausiai išsiskiria trys pagrindinės kryptys. Tai genetinis anksčiau susiformavusių veislių gerinimas, vietinių ir kitų retų veislių išsaugojimas ir naujų motininių ir tėvinių linijų, skirtų kryžminimui, formavimas, nes mėsai paprastai auginamos įvairių, specialiai parinktų derinių hibridinės kiaulės.

Svarbiausios pramoninės kiaulių veislės

Dabar Europoje svarbiomis, labiausiai pagerintomis ir naudojamomis pagrindinėje (industrinėje) kiaulienos gamyboje, laikomos tik 4–5 veislės. Tai didžiosios baltosios (jorkšyrai), landrasai, diurokai, pjetrėnai ir hempšyrai. Vienose šalyse svarbesne veisle laikomi pjetrėnai, o kitose hempšyrai (Švedija).

Pagrindine pažangios kiaulininkystės kryžminimo sistema išlieka hierarchinė, dar vadinama piramidine, su veislių branduolių, veislinės medžiagos dauginimo ir kiaulių auginimo mėsai pakopomis. Neįdiegus šios sistemos, gana dažnai taikomas paprastesnis, vadinamasis criss cross kryžminimo būdas. Šiuo atveju paršavedės pasirenkamos iš atsitiktinių, kartais net ir nežinomų derinių, pagrindinį dėmesį sutelkiant į naudojamų kuilių vertę.

Norint gauti motininę formą, dažnai įvardijamą kaip F1, paprastai kryžmintinos didžiųjų baltųjų ir landrasų kiaulės. Pastebėta, kad Lietuvoje laikomos paršavedės, turinčios landrasų genų, pasižymi didesniu vislumu.

Didžiausias dėmesys skirtinas tėvinių linijų kuiliams, kurie hibridams turi perduoti ypač gerą skerdenų kokybę, spartų augimą ir efektyvų pašarų naudojimą. Plačiausiai naudojami ir siūlomi landrasų x diurokų kuiliai. Naudojami diurokų x pjetrėnų, diurokų x hempšyrų ir grynaveisliai šių veislių kuiliai.

Pasirenkant kuilius reikia nepamiršti, kad didelio raumeningumo pjetrėnų mėsos kokybė yra prastesnė. Diurokų veislė selekcionuojama, siekiant padidinti riebalų kiekį raumenyse, todėl diurokai vertinami dėl geros mėsos kokybės. Specialiai atrinktos landrasų linijos pasižymi puikiais skerdenų rodikliais. Be to, kai kuriose šalyse, kuriose visuomenė itin nusistačiusi prieš kuiliukų kastravimą, tikimasi, kad landrasų kuiliai gali būti tinkamesni ir šiuo atžvilgiu, nes specifinis kuilio kvapas mėsoje kartu su kitais veiksniais priklauso ir nuo veislės.

Prieštaringiausiai vertinami mūsų šalyje nepaplitę hempšyrai. Šios veislės kuiliai, kaip tėvinė forma, yra populiarūs Švedijoje. Nors hempšyrų skerdenos yra laikomos prastesnės kokybės, švedai įsitikinę, kad šios veislės kuiliai gerina šviežios mėsos sultingumą ir skonines savybes, tačiau pripažįsta, kad tokia mėsa mažiau tinka perdirbti. Teigiama, kad hempšyrai padidina RN alelių dažnį. Prancūzijoje, kur daugiau vartojama perdirbtos mėsos, priešingai, veislininkystės organizacijos stengiasi eliminuoti iš veislės RN alelius.

Nykstančios veislės irgi vertingos

Domintis užsienio šalių kiaulių veislėmis ir naujomis linijomis, reikėtų nepamiršti, kad turime dvi nykstančias lietuviškas veisles: Lietuvos baltąsias ir Lietuvos vietines, kurias išsaugoti turėtų būti mūsų tautinės savigarbos reikalas.

Veislės gali egzistuoti, jeigu jas pripažįsta vartotojai. Pastaruoju metu pirkėjai jau ima pastebėti, kad vienpusiškai ypač didelio raumeningumo kryptimi atrinktų kiaulių mėsa yra kiek prastesnės kokybės. Tai kaina, kurią tenka sumokėti už itin liesas skerdenas. Todėl daugelyje šalių retos vietinės kiaulių veislės užima įvairių specifinių, tautinio paveldo ar ekologiškų kiaulienos produktų nišą.

Kai kurie JAV restoranai reklamuoja ir sulaukia populiarumo, siūlydami Berkšyrų mėsos kepsnius. Europoje populiariosios vengrų Mangalitsos veislės kiaulės nėra liesesnės už mūsiškes Lietuvos vietines, o Lietuvos baltosios kaip tik yra išlaikiusios visai neblogą mėsos ir lašinių proporciją. Stebėjausi, kaip danų ir kitų šalių kiaulių augintojai susižavėję aikčiojo, matydami Iberijos „Pata Negro“ kiaulių kumpį su toms kiaulėms būdingomis tamsiomis nagomis. Britai, panaudoję TaiHu Meishano kiaules, sukūrė vislią motininę liniją, kuri turėtų padėti jiems stipriau įsitvirtinti Pietryčių Azijos rinkoje.

Mums reikėtų nepamiršti lietuviškų Lietuvos baltųjų ir Lietuvos vietinių kiaulių ir kai kuriuose kryžminimo deriniuose plačiau jas panaudoti kaip motininę formą. Lietuvoje tenka sutikti žmonių, kurie labai susižavėję augina egzotiškas, bet itin riebias Pietryčių Azijos kiaules. Kiekvienas kiaulių augintojas turi teisę ir galimybę auginti tokias kiaules, kurios jam duoda naudos ar labiausiai patinka, bet būtų labai liūdna, jeigu, žavėdamiesi egzotiškomis svetimomis kiaulių, veislėmis leistume išnykti lietuviškoms veislėms. Tuo labiau, kad mūsiškės kiaulės savo spalvų įvairove ir karoliukais po kaklu yra ne mažiau egzotiškos. Tai svarbu prisiminti ir apie tai pagalvoti šiais 2010 metais, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė biologinės įvairovės metais, o mūsų kiaulės, kaip ir kitos veislės, yra visuotinės įvairovės dalis ir turėtų rasti savo panaudojimo nišą bei platesnį augintojų ir vartotojų ratą.