Tik tinkamai auginami veršeliai yra sveiki. Ir tik iš jų išauga produktyvios karvės, gerai įmitę penimi galvijai.

Karvės produktyvumas tiesiogiai priklauso nuo veršelių ir telyčių auginimo. Rūpestingai augintos telyčios yra sveikos, stiprios ir gali veršiuotis 22–24 mėn. amžiaus. Auginamus veršelius ir telyčias pieninėms karvėms pakeisti pagal laikymo pakopas galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes.

Prieauglio laikymo grupės

I. Jaunikliai veršeliai (nuo gimimo iki 2 mėn. amžiaus, t. y. iki tol, kol girdomi pienu ar jo pakaitalu). Veršeliai iki 10 d. amžiaus dar vadinami naujagimiais.

II. Vyresnieji veršeliai (nuo 2 iki 6 mėn. amžiaus).

III. Telyčios (nuo 6 mėn. iki veršiavimosi laikotarpio).

Kiekvienai gyvulių grupei taikomos skirtingos laikymo sistemos ir būtini skirtingi pastatai. Straipsnyje aptarsime pieninių veršelių (telyčaičių ir buliukų) pirmąją laikymo pakopą, t. y. jų laikymą iki 2 mėn. amžiaus.

Privalomi gerovės reikalavimai

Minimalūs reikalavimai veršeliams laikyti yra nurodyti Europos Tarybos direktyvose 91/629 EEB, 97/2/ EB ir 97/182/EB. Šių direktyvų reikalavimai perkelti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintus „Veršelių laikymo reikalavimus“.

Visos veršelių laikymo sistemos (laikymo, šėrimo, girdymo, vėdinimo, higienos) turi atitikti gyvūnų gerovės reikalavimus. Veršeliai nuolat turi turėti galimybę ėsti šieną, koncentruotus pašarus, gerti šviežią vandenį.

Sveikatos sąlygos

JAV ir Europos specialistai suformulavo penkias svarbiausias veršelių sveikatos sąlygas.

1.    Imuninė sistema. Norint, kad susiformuotų imuninė sistema, naujagimiai veršeliai turi būti kuo greičiau pagirdyti krekenomis. Idealu tai padaryti per pirmąją valandą, bet nevėliau kaip per 6 valandas po atsivedimo. JAV specialistų teigimu, krekenų antikūnus veršeliai gali pasisavinti tik pirmąją parą po gimimo.

2.    Aplinka ir šėrimas. Antrąją dieną jauniklius reikia pradėti girdyti geros kokybės pieno pakaitalu ar pasterizuotu pienu bent du kartus per parą. Pavyzdžiui, Švedijoje apie pusę veršelių girdomi pieno pakaitalu. Laikant šaltai, kai temperatūra nukrinta žemiau nulio, prieauglį reikia papildomai šerti. Pvz., kai temperatūra yra -18 oC šalčio, rekomenduotina dar du kartus papildomai pagirdyti arba nors sugirdyti didesnį pieno ar jo pakaitalo kiekį per pagrindinį šėrimą.

3.    Valymas, higiena ir sanitarija. Maži veršeliai laikomi atskirai nuo paaugusių. Prieš perkeliant veršelius, gardai išvalomi, išplaunami, išdezinfekuojami, išdžiovinami ir gausiai pakreikiami. Nuolat valomos girdyklos ir šėryklos. Prižiūrėtojas pirmiausia pašeria jaunesnius veršelius ir tik tada vyresnius.

4.    Komfortas. Svarbu gausiai pakreikti ir apsaugoti nuo skersvėjų guoliavietę. Ypač tai aktualu šaltuoju metu. Jei nėra skersvėjų, veršeliams nebaisi žema temperatūra. Veršeliai turi būti sausi. Teiginys, kad drėgnas veršelis – ligotas veršelis, nepaneigiamas. Tinkamas vėdinimas apsaugo veršelius nuo plaučių uždegimo ir kvėpavimo ligų, sumažina patogeninių mikroorganizmų plitimą nuo vieno veršelio kitam, kenksmingų dujų koncentraciją.  Taip sustiprinama veršelio imuninė sistema. Tinkamoje aplinkoje veršeliai nesigrūda vienas prie kito. Teigiama, kad geras vėdinimas yra toks, kai išėjus iš veršidės darbuotojo rūbai „nekvepia“.

5.    Pastovumas. Kiekvieną dieną veršeliai šeriami tuo pačiu laiku, to paties žmogaus, tais pačiais pašarais. Nusistovėjusios tvarkos pasikeitimas veršeliams sukelia stresą, o stresas – viena iš ligų priežasčių.

Remiantis Didžiosios Britanijos specialistų rekomendacijomis, veršeliai nuraginami apie penktąją savaitę, o intensyviai auginant buliukus mėsai, jie kastruojami 1 mėn. amžiaus. Bet tai gali atlikti tik veterinarijos gydytojas.

Laikymo būdai

Jaunikliai veršeliai laikomi individualiuose gardeliuose arba grupiniuose garduose. Pastarųjų metų tyrimai, atlikti Vakarų Europoje, parodė, kad norint sumažinti infekcinių susirgimų riziką, naujagimį veršelį bent porą savaičių reikėtų laikyti rūpestingai išvalytame individualiame gardelyje. Vėliau veršeliai gali būti perkelti į grupinius gardus. Čia laikomi nedidelėmis grupėmis po 6–8 veršelius, kurių amžiaus skirtumas ne didesnis kaip 2 savaitės. Laikant individualiame gardelyje patogiau stebėti kiekvieną veršelį, o laikant grupėje galima įrengti automatinę kompiuterinę girdymo sistemą. Kaip jau minėta, veršelius galima laikyti ir neigiamoje temperatūroje, bet guoliavietė turi būti sausa ir be skersvėjų. Norint sumažinti kvėpavimo organų ligų plitimą, patalpa turi būti tinkamai vėdinama.

Individualūs gardeliai

Individualiame gardelyje veršelis laikomas iki 2–4 arba 8 savaičių. Kad jaunik­liai galėtų sausai ir patogiai gulėti, gardelis įrengiamas pagal gyvūnų gerovės reikalavimus, pateiktus Veršelių laikymo taisyklėse.

Gardelio šoninės sienos gaminamos iš strypelių, kad veršeliai matytų vienas kitą ir galėtų liestis, tačiau 20 cm aukščio apa­tinė gardelio dalis turi būti ištisinė, kad ėsdamas ir gerdamas veršelis negalėtų ­iškišti kojų. Gardelio grindys turi būti ištisinės, pakreiktos ir nuolaidžios, kad nubėgtų srutos.

Prie priekinės gardelio sienos įrengiamas kibiras su speniu veršeliui girdyti pienu ar jo pakaitalu, vandens indas. Kai veršelis geria iš viršaus, atstumas nuo gardelio grindų iki indo viršaus turi būti 45–50 cm (pirmoji reikšmė veršeliui iki 1 mėn., antroji – iki 2 mėn. amžiaus). Atstumas nuo gardelio grindų iki spenio 70–80 cm. Gardelio sienoje padaroma 19–20×28–30 cm anga, kad veršelis galėtų iškišti galvą.

Tarp dviejų gardelių įrengiamos ėdžios šienui. Atstumas nuo gardelio grindų iki ėdžių apačios – ne didesnis kaip 80–90 cm.  

Jei gardeliai įrengti šaltoje patalpoje, pastogėje, kurioje žiemą būna neigiama temperatūra, rekomenduotina gardelį pailginti bent iki 2 m ir išplatinti iki 1,2 m, kad veršelis galėtų daugiau vaikščioti. Kad būtų išvengta skersvėjų, gardelio sienų dalis gali būti vientisa, palikta tik anga veršeliams (iki 1 mėn. amžiaus) bendrauti. Siekiant išvengti ligų plitimo, naujagimių veršelių bendravimas su paaugusiais nepageidautinas.

Neapšiltintos (šaltos) veršidės

Šaltų veršidžių iš medinio karkaso pavyzdžiai pateikti schemose. Šoninėms sienoms panaudota plėvelė ar specialus tinklas. Veršidėse įrengti 1,2 m pločio ir 2,5 m ilgio gardeliai. Gardelio šoninių sienų dalis vientisa ir gali būti uždengta skydu, kad žiemą sumažėtų oro judėjimo greitis ir gyvulių išskiriamos šilumos sklaida. Lauko sienų viršus iš plėvelės ar specialaus tinklo. Sienas taip pat galima sukalti iš lentų, paliekant vėdinimo angas.

Laiku pagirdžius krekenomis, sukūrus sausą gerai vėdinamą, bet be skersvėjų aplinką, šeriant tinkamais pašarais, galima tikėtis, kad veršeliai bus atsparūs ligoms. Tinkamoje aplinkoje veršeliai geriau pasisavina pašarus. Ideali veršidė – nesunkiai valoma, pigi ir lengvai pritaikoma prie kintančio veršelių skaičiaus.

***

Pagrindinės veršelių laikymo nuostatos

• Veršelių rišti negalima, išskyrus grupėmis laikomus veršelius, kurie gali būti pririšami ne ilgiau kaip valandai, kai girdomi pienu arba pieno pakaitalu.
• Veršelius iki 8 savaičių galima laikyti individualiuose gardeliuose arba grupėmis; vyresnius kaip 8 savaičių sveikus veršelius laikyti individualiuose gardeliuose draudžiama; sergantį veršelį veterinarijos gydytojas gali nurodyti perkelti į individualų gardelį gydymui.* Pastaba: minėti reikalavimai netaikomi veršidėms, kuriose laikoma mažiau kaip 6 veršeliai, arba kai veršeliai žindukliai laikomi su karvėmis.
• Grindys turi būti lygios, bet neslidžios, kad veršeliai nesusižeistų, guolis – patogus, švarus ir sausas – neturi neigiamai veikti veršelių; visiems iki 2 savaičių amžiaus veršeliams turi būti pakreikta tinkamo kraiko.

***
Vėsaus ir vidutinio klimato zonose taikomi veršelių laikymo būdai

• Apšiltintoje (šiltoje) veršidėje, kurioje žiemą palaikoma 10–15 oC temperatūra. Norint išvengti kvėpavimo takų ligų, patalpa dažnai vėdinama ventiliatoriais ir net šildoma, kad būtų palaikomas 65–75 proc. santykinis oro drėgnis. Žiemą oras patalpoje pasikeičia 6, o vasarą – 60 kartų per valandą.
• Neapšiltintoje (šaltojoje) veršidėje tik šiek tiek šilčiau negu lauke. Ji apsaugo nuo lietaus, sniego ir vėjo. Pastatas pigus, bet jame didesnės darbo sąnaudos, reikalinga daugiau pašarų ir kraiko. Sunku įrengti automatinę girdymo pienu ar jo pakaitalu sistemą. Per didelius šalčius maži veršeliai  šildomi lempomis ar kitais infraraudonųjų spindulių šildytuvais. Veršidė vėdinama natūraliai. Kraigo plyšio plotis, per kurį šalinamas užterštas oras – 5 cm kiekvieniems 5 m veršidės pločio. Šoninės lauko sienos ar tik jų viršutinė dalis dažnai daroma iš plėvelės, tinklo, paliekant angas lauko orui įeiti. Apatinė 1 m aukščio sienos dalis turi būti sandari, kad vėjas nepūstų į gyvulius. Žiemą lauko sienų viršus praveriamas tiek, kad ant stogo vidinio paviršiaus nesikondensuotų vandens garai. Vasarą lauko sienas galima visai atverti.
• Individualiuose nameliuose, įrengtuose pastogėje ar atvirame lauke, svarbu veršelius apsaugoti nuo vėjo. Nameliai statomi ant betono ar asfalto aikštelės, nuo kurios srutos nuteka į kauptuvą. Juos galima statyti ir ant žemės ar žolės. Tada nameliai kas du mėnesius perkeliami vis į kitą vietą. Žmonėms patogiau, kai nameliai sustatyti apsaugotoje nuo vėjo pastogėje.

Tęsinys kituose numeriuose