Cukrinių runkelių auginimo rajonuose dirvų rūgštumas labai įvairus. Pasirenkant lauką cukriniams runkeliams auginti, reikėtų atkreipti dėmesį į dirvožemio mainų potencialųjį rūgštumą. Dirvožemius, kurių pH yra 5,5 ir mažiau, būtinai reikia kalkinti. Cukrinius runkelius rekomenduojama auginti dirvoje, kurios pH yra didesnis už 6,6.

Šiuolaikinės rinkos sąlygomis sumažėjus auginamų galvijų skaičiui, kartu sumažėjo ir kraikinio mėšlo ruošimas, dirvos vis rečiau tręšiamos mėšlu. Vėžaičiuose atliktų tyrimų metu nustatyta, kad nekalkintame dirvožemyje sistemingas tręšimas kraikiniu mėšlu (80,0 t ha-1) mažino dirvos rūgštumą ir veiksmingumu prilygo kalkinimui. Dabartinėse žemdirbystės sistemose, taupant energetinius išteklius, pereinama prie seklaus žemės dirbimo, kuris vidutinio sunkumo priemoliuose skatina dirvožemio armens rūgštėjimą. Dirvos rūgštumui sumažinti rekomenduojama į dirvą greta šiaudų įterpti žaliosios trąšos arba kasmet išberti po 400 kg ha-1 CaCO3.

Jei dirvožemio pH yra 5,5 ir mažiau, jame auginti cukrinių runkelių nerekomenduojama. Agrochemino tyrimo centro duomenimis, daugiau kaip 5 procentai tokių dirvų yra Marijampolės, Kauno, Radviliškio, Šakių, Vilkaviškio rajonuose. Dirvožemius, kurių pH svyruoja tarp 5,6 ir 6,4, reikia pakartotinai kalkinti. Tai turėtų padaryti Biržų, Marijampolės, Kauno, Pasvalio, Radviliškio, Vilkaviškio rajonų cukrinių runkelių augintojai.

Dabar situacija yra tokia, kad maždaug kas trečiam ketvirtam žemės ūkio naudmenų hektarui reikia reguliuoti dirvos rūgštumą. Rūgštėjančiuose dirvožemiuose nukenčia augalo šaknys. Jos lėtai auga ir šakojasi, sumažėja ląstelių protoplazmos laidumas, todėl blogai pasisavinamos maisto medžiagos. Didesnė vandenilio jonų koncentracija skatina toksiškų elementų jud­rumą. Ilgesnį laiką tręšiant fiziologiškai rūgščiomis trąšomis, Dotnuvoje ir Rumokuose atliktų sėjomainos tyrimų metu nustatyta, kad dirvožemio rūgštumas vidutiniškai per metus sumažėja 0,1 pH verte. Padidėjusi rūgščių junginių (Cl-; SO3-) koncentracija dirvos tirpale ardo dirvožemio mineralus, tokios dirvų vietos dažnai būna užmirkusios. Situacijai pagerinti galima naudoti fiziologiškai nerūgščią trąšą, pavyzdžiui, kalcio amonio salietrą. Ji nesukelia augalams fiziologinių sutrikimų naudojant ją didesnėmis normomis bei įterpiant arti augalų. Orientacinė kalcio amonio salietros norma cukrinius runkelius tręšiant prieš sėją būtų 400, papildomai – 170 kg ha-1.

Cukriniai runkeliai augdami sunaudoja daug kalcio, bet vidutiniam derliui užauginti jo užtenka neutralokose dirvose (pH 6,6–6,9) pagal mainų potencialųjį rūgštumą. Intensyvios veislės derliaus biopotencialo ribai pasiekti to nepakanka. Reikia, kad cukriniai runkeliai augtų dirvožemyje, kurio pHKCl optimalios ribos būtų 6,9–7,4. Cukriniams runkeliams skirtose dirvose tiktų palaikomasis kalkinimas optimaliam pH palaikyti bei priemolių savybėms pagerinti. Skirtingais metais iš įvairių dirvožemių išplauto kalcio kiekis įvairuoja nuo 78–120 kg ha-1. Amonio sulfato 100 kg neutralizuoti reikia 125 kg CaCO3, amonio salietros ir karbamido 100 kg – reikia 75 kg CaCO3, superfosfato 100 kg – 10 kg CaCO3. Dirva su 40 tonų kraikinio mėšlo gali gauti apie 100 kg CaO. Tačiau dabar tik nedidelis dirvų plotas yra tręšiamas kraikiniu mėšlu.

Prieš keliolika metų pagrindinė ir bene vienintelė kalkinė medžiaga buvo dulkieji klintmilčiai. Pabrangus energetiniams ištek­liams, klintmilčiai tapo vieni iš brangiausių. Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad iš tirtų kalkinių medžiagų sėjomainos pirmoje rotacijoje veiksmingiausias buvo defekatas. Tai vietinė žaliava, kuri susidaro cukraus gamybos iš cukrinių runkelių metu. Valant cukrinių runkelių syvus gesintomis kalkėmis, susidaro kalkių purvas, arba defekatas. Padžiovintas iki 30–40 proc. drėgnumo sausųjų medžiagų defekatas turi 80–90 proc. CaCO3 (absoliučiai sausoje medžiagoje), 10–14 proc. organinės medžiagos, 0,4–0,7 azoto, 0,9–1,7 fosforo, 0,1–0,8 proc. kalio. Tai smulkūs, drėgni, supuolę į grumstelius milteliai. Jiems paskleisti naudojami mėšlo kratytuvai.

Rumokų bandymų stotyje 6,1–6,8 pH reakcijos dirvoje buvo atlikti tyrimai su defekatu. Defekatas buvo išbertas iš rudens prieš rudeninį dirvos arimą. Dirvos rūgštumas neutralizuotas išbėrus 3–4 t ha-1 defekato. Šis defekato kiekis 1,1 t ha-1 didino derlių ir 0,5 proc. šakniavaisių cukringumą, palyginti su mineraliniu tręšimu.

Cukraus pramonės atliekos – kalkių defekato – panaudojimas 40–60 t ha-1 leido atsisakyti cukrinių runkelių tręšimo fosforo trąšomis ir sumažinti azoto ir kalio trąšų normas. Defekatas padidino cukraus kiekį šakniavaisiuose 0,5–0,7 proc., o jų derlių 1,1–4,0 t ha-1, palyginti su vienpusiu mineralinių trąšų naudojimu. Cukraus sukaupimą šakniavaisiuose padidino 13,6 proc. vien tik defekato panaudojimas (be mineralinių trąšų), palyginti su kontrole. Defekatas kartu su mineralinėmis trąšomis cukraus derlių padidino 18,2–20,4 procento.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojai, cukraus fabriko specialistai, Rumokų ir Joniškėlio bandymų stočių mokslo darbuotojai tyrimų metu nustatė, kad po cukrinių runkelių (kuriems buvo panaudotas defekatas) augančių javų derlius vidutiniškai padidėjo 5–10 procentų.

Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad kalkinimo efektyvumas padidėja dvigubai, kai defekatas 3–4 t ha-1 rudenį paskleidžiamas dirvos paviršiuje tuoj po priešsėlio derliaus nuėmimo ir įterpiamas į dirvą armens gylyje.

Kartais kalkinės medžiagos išberiamos prieš pavasarinį dirvos dirbimą, tačiau tuomet efektyvumas sausą pavasarį gali būti mažesnis. Rumokų bandymų stotyje defekatas su huminėmis rūgštimis buvo išbertas dirvos paviršiuje prieš kultivavimą. Laukeliuose su defekatu dirvos paviršiuje pagerėjo dirvožemio struktūra ir padidėjo cukrinių runkelių daigumas.

Apie kalkinimo būtinumą galima spręsti vizualiai įvertinus dirvožemį. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai yra nelaidūs vandeniui, pilkšvesnės spalvos, juose karbonatų sluoksnis yra giliau. Dirvožemio rūgštumą rodo ir augalai indikatoriai: dirviniai kežiai, vienametės klėstenės, dirvinės našlaitės, smulkiosios rūgštynės ir kitos piktžolės. Rūgščių dirvožemių augalai indikatoriai tam tikrą laiką, kol susiformuoja naujos bendrijos, gali augti jiems neįprastomis sąlygomis. Tačiau ekonomiškai efektyvios kalkinių medžiagų normos pasirinkimas galimas tik atlikus dirvos analizes.

Šarminės reakcijos dirvose, kai dirvožemio rūgštumas didesnis kaip pH 7, blogai pasisavinami mikroelementai, ypač boras. Sausrų metu boro trūkumas sukelia vidurinių lapų puvinį. Neutraliose dirvose dalį tirpaus boro sujungia hidroksidai, ir juos augalams įsisavinti tampa sunkiau. Pakalkinus rūgščią dirvą, vandenyje tirpaus boro kiekis sumažėja. Vėžaičiuose kalkintame priemolyje vos ne per pusę sumažėjo judriojo boro. Po to, kai buvo išberta 1,5 normos kalkinių medžiagų, judriojo boro sumažėjo 24 proc., o pakalkinus 2,5 normos – 35 procentais. Boro trūkumą galima kompensuoti patręšus skystosiomis boro trąšomis per lapus.

Efektyvus dirvų rūgštumo reguliavimas pasiekiamas tik kompleksiškai sprendžiant problemą, taikant prevencines ir tikslines priemones. Rūgštesnėse dirvose reikėtų parinkti ekstensyvesnes veisles, taikyti gilesnį rudeninį dirvų dirbimą, tręšimui naudoti bent dalį šarminių trąšų, neatsisakyti žaliosios trąšos. Dažniau tręšti lokaliai arba derinti pakriką tręšimą su tręšimu per lapus. Kalkinimo efektyvumas pasiekiamas tik tada, kai kalkinės medžiagos parenkamos ir nustatomos jų normos pagal H+; Na+; K+; Mg2+; Al3+; Fe3+; Ca2+; Cl-; SO3- koncentraciją ir jų santykį dirvos tirpale. Kalkinių medžiagų veiksmingumui įtakos turi jų išbėrimo laikas ir įterpimo gylis.

Su javų grūdais vidutiniškai išnešama apie 24 kg kalcio, bet panašiai tiek pat jo lieka dirvoje su šiaudais. Visai kita situacija su cukriniais runkeliais. Su šakniavaisių derliumi išnešama 90 kg kalcio oksido, o su lapais į dirvą grįžta tik apie 1/3 to kiekio. Pastaruoju metu visiškai tiktų periodiškas balansiniu principu apskaičiuotas kalkinimas (nedidelėmis normomis).