Niekada populiarumu negalėjusios lygintis su medicina ar teise žemdirbiškosios profesijos ir šiandien nėra paklausios. Kai kurios mokymo įstaigos, nesurinkusios reikiamo studentų skaičiaus, priverstos imtis reorganizacijos, o kai kurias studijas baigę žemės ūkio specialistai papildo bedarbių gretas. Tačiau Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultete rengiami veterinarijos felčeriai darbo rinkoje graibstyte graibstomi, ir dauguma bakalaurų gavę diplomus iš karto randa darbą pagal specialybę.

Pasak kolegijos Agrotechnologijų fakulteto dekanės Nijolės Liepienės, pastaraisiais metais iš penkių fakulteto studijų programų (želdinių ir jų dizaino, maisto produktų technologijos, agroverslo vadybos, cheminės analizės technologijos ir veterinarijos) paklausiausios – dieninės veterinarijos studijos.

Praėjusiais metais konkursas šių studijų programoje pagal pirmąjį pageidavimą siekė 2,27, pagal visus – 11,39 moksleivio į vieną vietą. Priimama tik 30. Iš viso pernai prašymus į valstybės finansuojamas vietas pateikė 286, į mokamas – 181 mokyklos absolventas. Iš 8 300 Vilniaus kolegijos studentų Agrotechnologijų fakultete mokosi 730, iš jų į veterinarijos mokslus gilinasi trys grupės jaunuolių (iš viso 90), kiekviename kurse po vieną.

„Ekonominė situacija pakoregavo stojančiųjų į Agrotechnologijų fakultetą skaičių. 2006 m. čia studijavo 966 studentai. Didžiausia duobė bus po trejų metų, kai vidurines mokyklas baigs 20 tūkst. mažiau moksleivių negu paprastai. Demografinė duobė aiškiai matoma“, – prognozuoja dekanė.

Nepaisant to, pavojus, kad veterinarinės medicinos katedroje neliks studentų, mažai tikėtinas, mat buvusioji Buivydiškių žemės ūkio mokykla liko vienintelė mokslo įstaiga Lietuvoje, rengianti veterinarijos felčerius. Neseniai atlikta žemdirbiškųjų profesijų poreikio analizė rodo, kad šios specialybės darbuotojų trūksta.

Dešinioji veterinarijos gydytojo ranka – felčeris

Veterinarinės medicinos katedros vedėja Rūta Karalienė sako, kad felčeris – nepamainomas veterinarijos gydytojo pagalbininkas. „Juos galime prilyginti medicinos seserims, kurios asistuoja gydytojams“, – samprotauja R. Karalienė. Pasak jos, padėti veterinarijos gydytojui – labai atsakingas darbas, tad būsimų felčerių išsimokslinimui skiriamas išskirtinis dėmesys.

Bendradarbiaudama su socialiniais part­neriais, katedra sudaro sąlygas studentams gauti visapusiškų žinių ir žengti koja kojon su mokslo bei praktikos naujovėmis. „Katedros patalpose įsikūrusi gyvūnų veterinarijos klinika. Kiekvieną dieną kartu su gydytojais dirba po vieną studentą. Į laboratorijas mielai įsileidžia Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, o su veterinarinio darbo organizavimo principais studentai susipažįsta Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnyboje. Mums patiems įsigyti visas mokymo priemones būtų sudėtinga, nes jos brangios, todėl socialiniams partneriams esame be galo dėkingi“, – gaunamą paramą vertina katedros vedėja, dėkodama ir privačioms veterinarijos klinikoms, pašarų priedų prekybos įmonėms, kurios taip pat remia.

Kad veterinarinės medicinos katedra įsikūrusi mokymuisi geografiškai labai palankioje vietoje, pabrėžia ir fakulteto dekanė N. Liepienė. „Bendradarbiaudami su kitomis įstaigomis, suformavome labai gerą mokymo bazę. Jokia kolegija ar aukštesnioji mokykla neturi tokių sąlygų, kokias galime pasiūlyti mes. Be to, Vilniuje veikia beveik 30 gyvūnų klinikų, kurios niekada neatsisako suteikti bazę studentų praktikoms atlikti“, – priduria dekanė.

Mokymo tikslams katedra laiko kelis gyvūnus: nedideliame tvartelyje auginama viena karvė ir arklys, o visų studentų mylimiausia kalė Dora, Belgų aviganės ir Rusų kurto palikuonė, įkurdinta erdviame aptvare. „Savo gyvūnus labai tausojame. Jie visada po ranka, kai reikia mokytis skaičiuoti pulsą, klausytis kvėpavimo, matuoti temperatūrą. Turime ir 15 avilių. Sudėtingesnių veterinarinių procedūrų studentai praktikos metu išmoksta ūkiuose“, – apie mokymosi specifiką kalba katedros vedėja.

Kur kas gausesnė katedroje „negyvų“ mokymo priemonių kolekcija – anatomijos kabineto lentynose vos telpa įvairios skirtingų gyvūnų skeleto dalys. Buvę katedros dėstytojai sukaupė nemažai neįprastų formaldehido tirpale laikomų ir iki šių dienų išlikusių eksponatų. „Stojantiesiems labai svarbu išmanyti biologiją – tai mūsų studijų pagrindas. Be to, pasirinkusieji šią specia­lybę turėtų mylėti gyvūnus. Trejus metus čia studentai mokosi anatomijos, fiziologijos, farmakologijos, akušerijos, parazitologijos, mikrobiologijos, bitininkystės, vidaus ligų ir kitų bendrųjų bei specialiųjų dalykų. Mokytis nėra lengva, todėl pasitaiko, kad kai kurie jaunuoliai, susidūrę su sunkumais, studijas meta, tačiau visi pasiekusieji finišą baigiamuosius egzaminus išlaiko“, – tikina katedros vedėja ir priduria, kad būsimiems felčeriams įdomiausios paskaitos apie smulkiuosius gyvūnus – šunis ir kates.

Studentų akyse žiba smalsumo kibirkštėlės, kai dėstoma etologija – mokslas apie gyvūnų elgesį. „Nėra ir ko gero niekada nebus gyvūnų kalbą suprantančių žmonių. Naminių ir laukinių gyvūnų kalba – jų elgesys, todėl tiems, kurie ateityje dirbs su gyvais sutvėrimais, itin svarbu žinoti, ką reiškia bežadė jų elgsena“, – pabrėžia R. Karalienė, garantuodama, kad studijuoti veterinariją yra tikrai nenuobodu.

Gabiausieji studentai pagal ERASMUS mainus tris mėnesius ar semestrą gali mokytis arba atlikti praktiką užsienyje. Iš viso fakulteto kasmet į kitų šalių (Anglijos, Turkijos, Slovakijos, Belgijos, Portugalijos ir kitų) aukštojo mokslo mokyklas išvyksta iki dešimt studentų.

Dėstytojų komanda – patyrę specialistai

Būsimuosius felčerius rengia kvalifikuoti, didelę patirtį turintys dėstytojai, kurių dauguma tebedirba veterinarijos gydytojais klinikose arba turi atsakingas pareigas Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute, Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnyboje. Iš kolegų R. Karalienė išskiria chirurgiją ir bitininkystę dėstantį Kęstutį Jazukevičių. Buivydiškių veterinarijos klinikose dirbantis chirurgas visą savo laisvalaikį pašventęs bitėms. Net darbo kabinete su jomis nesiskiria. Ištisus metus uždaroje patalpoje laikomas avilys kelia nemažai rūpesčių valytojoms, tačiau pačiam dėstytojui nuolat dūzgiantis bičių namas teikia nemažai džiaugsmo, ypač pavasarį, kai bityne pradeda virti gyvenimas.

Daug žinių ir naudingų patarimų studentai gauna iš ilgametės veterinarijos gydytojos Vlados Lukauskienės. Katedros vedėja didžiuojasi buvusį Buivydiškių technikumą ir vėliau Lietuvos veterinarijos akademiją baigusiu Aivaru Paukšte, kurio specializacija – gyvūnų gerovė. „A. Paukštė dirba Lietuvos gyvūnų globos draugijoje ir į paskaitas atvažiuoja iš Kauno. Neseniai jis apdovanotas Šv. Pranciškaus medaliu už nuopelnus gyvūnų gerovei“, – kolegą giria katedros vedėja.

Nemažas darbo vietų pasirinkimas

Veterinarinės medicinos studijų baigimo diplomas felčeriams atveria kelią ne tik į veterinarijos klinikas, kuriose be jų būtų sunku išsiversti. Beje, felčeriai nemažai veterinarinių procedūrų gali atlikti ir patys. Pavyzdžiui, suteikti pirmąją pagalbą sergantiems ir sužalotiems gyvūnams, rūpintis ligų profilaktika, diagnozuoti susirgimus, skiepyti, kastruoti, apsėklinti, suleisti veterinarijos gydytojo paskirtus vaistus, ­slaugyti, paruošti gyvūnus chirurginėms operacijoms ir atlikti kitus darbus.

Pasak R. Karalienės, baigusieji šią studijų programą gali įsidarbinti VMVT pavaldžiose įstaigose, gyvulininkystės ūkiuose, skerdyklose, perdirbimo įmonėse, bitynuose, zooprekių parduotuvėse, veterinarijos vaistinėse ir laboratorijose. Tiesa, į tolimesnius šalies rajonus sugrįžta ir darbą ūkiuose pasirenka tik po kelis studentus, nes dauguma stojančiųjų yra iš sostinės ir Vilniaus apskrities. „Daugiausia bakalaurų įsidarbina Vilniuje smulkiųjų gyvūnų klinikose. Kai kuriems  absolventams mūsų katedra – tik tarpinė pakopa. Baigę mokslus čia, jie tęsia studijas Lietuvos veterinarijos akademijoje“, – teigia katedros vedėja.

Agrotechnologijų fakulteto veterinarinės medicinos katedra parengė iš viso per 1 500 felčerių. Remiantis jau šeštus metus atliekama apklausa, kol kas nė vienas felčeris nebuvo registruotas darbo biržoje. Įsidarbina daugiau kaip 95 proc. Vilniaus kolegiją baigusių veterinarijos specialistų. „Darbą randa praktiškai visi, nes ir mokslus baigia ne tiek jau daug – tik apie 30 absolventų kasmet“, – akcentuoja R. Karalienė.

Studijų kokybei pagerinti – europinės lėšos

Šalia Vilniaus Buivydiškėse įsikūręs Agrotechnologijų fakultetas įkvepia nedideliam miesteliui gyvybės. Studentų klegesys nutyla tik vakarop, kai baigiasi paskai­tos. Iš tolimesnių šalies vietovių atvykę jaunuoliai įkurdinami bendrabutyje. „Vietų bendrabutyje nepritrūkstame. Jei lieka laisvų kambarių, pasiūlome juos kitų fakultetų. Veikia valgykla, kurioje praktikuojasi būsimieji maisto produktų technologai. Laisvalaikį studentai leidžia sporto klube, turime gerų krepšinio, stalo teniso, lengvosios atletikos komandų“, – nuo mokymo reikalų nukrypsta fakulteto dekanė.

Pasak jos, pagal išgales rekonstruojami fakulteto pastatai, remontuojami kabinetai. Gerinamos ne tik mokymosi sąlygos, bet ir tobulinamos studijų programos. Šiemet agroverslo vadybos, veterinarijos ir maisto produktų technologijų studijų programoms atnaujinti numatyta panaudoti 850 tūkst. Lt europinių lėšų. „Pinigai bus panaudoti naujiems studijų metodams įdiegti, metodinei medžiagai įsigyti, dėstytojų kvalifikacijai kelti, studijų turiniui atnaujinti“, – detalizuoja N. Liepienė.

Fakulteto vadovų planuose ir daugiau naujovių. Viena iš jų – nuotolinis mokymas. Nors tiesioginio dėstytojo ir studento bend­ravimo kompiuteris negali atstoti, tačiau, pasak dekanės, tokia naujovė ypač praverstų tęstinių (neakivaizdžių) studijų studentams, kuriems sudėtinga palikti darbą. „Gyvenimas tampa vis labiau kompiuterizuotas. Į šiuolaikinio jaunimo poreikius turime atsižvelgti ir mes. Teorinių žinių studentai galėtų mokytis sėdėdami namie prie kompiuterio. Į kolegiją reikėtų atvykti tik praktiniams darbams atlikti“, – informacinių technologijų galimybes atveria dekanė.

Pasak jos, naudos besimokančiajam būtų dar daugiau, jei studijos būtų pertvarkytos į modulius, t. y. baigęs kiekvieną modulį studentas gautų pažymėjimą, ir jei jam to užtenka, galėtų ieškoti darbo tik pagal įgytą mokymosi metu kompetenciją. Pavyzdžiui, jei jaunuolis neturi gabumų rengti želdinių projektus, o suinteresuotas tik juos prižiūrėti, tuomet galėtų mokytis trumpiau ir studijuoti tik želdinių priežiūros modulį. „Atskirus modulius būtų galima baigti skirtingose mokymo įstaigose, net užsienyje. Studentas likusius kolegijinio išsilavinimo modulius galėtų baigti vėliau ir tik surinkęs visus būtinus kreditus gautų dip­lomą. Tokia mokymo sistema būtų lankstesnė“, – aiškina N. Liepienė.

Dekanės nuomone, laikas jau įdiegti išskirtinę studijų programą ūkininkų vaikams, norintiems perimti iš tėvų ūkį. Šiuolaikinis ūkininkas turi ne tik išmanyti gyvulių ar augalų auginimo technologijas, bet ir turėti vadybos, apskaitos, net perdirbimo žinių. „Jis turi būti universalus, kolegijoje arba universitete rengiamas aukštesnio lygio specialistas“, – svarsto fakulteto vadovė.

Jau daugiau kaip 30 metų mokymo patirtį turinti N. Liepienė pastebi, kad dažnai Lietuvos šeimose jaunimo motyvacija formuojama neteisingai. Tėvai, nekreipdami dėmesio į vaikų norus ir gebėjimus, iš atžalų reiklauja maksimumo, t. y. universitetinio išsilavinimo, dažnai pačių paklausiausių profesijų. Tačiau žemės ūkio specialybės yra nepaklausios ne vien dėl to. Tam įtakos turi ir visuomenėje menkinamas žemės ūkio įvaizdis, nors šio sektoriaus perspektyvos – vienos iš geriausių.

***
Didžiausia kolegija Lietuvoje

Vilniaus kolegija įkurta 2000 m., kai buvo pradėtas įgyvendinti Aukštojo mokslo įstatymas, įteisinęs binarinę aukštojo mokslo sistemą Lietuvoje. Kolegijos pagrindą sudarė aukštesniosios mokyklos: Vilniaus aukštesnioji elektronikos mokykla, Vilniaus aukštesnioji ekonomikos bei Vilniaus aukštesnioji prekybos mokykla. Buivydiškių aukštesnioji žemės ūkio mokykla prie Vilniaus kolegijos buvo prijungta 2001 m. Po ketverių metų, 2005 m. mokykla, pervadinta į Agrotechnologijų fakultetą.

Po sparčios plėtros Vilniaus kolegija tapo didžiausia kolegija ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Nuo 2003 m. joje veikia 8 fakultetai: elektronikos ir informatikos, ekonomikos, agrotechnologijų, verslo vadybos, dizaino ir technologijų, pedagogikos, sveikatos priežiūros, menų. 2006 m. kolegijoje žinių sėmėsi daugiau kaip 10 tūkst. studentų, savo patirtimi ir žiniomis dalijosi daugiau kaip 500 kvalifikuotų dėstytojų. 2005 m. atliktas veiklos kokybės išorinis vertinimas ir kolegija akredituota. 2005 m. Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai Vilniaus kolegiją pripažino geriausia metų aukštąja mokykla.

Vilniaus kolegijos studentai gali pasirinkti vieną iš 42 studijų programų, orientuotų į praktinį žinių taikymą, atstovaujančių 17 studijų krypčių. Net 12 studijų programų tarptautinių ekspertų įvertintos aukščiausiu balu. Kiekvienais metais studijų programos tobulinamos ir modernizuojamos. Be pagrindinių studijų, Vilniaus kolegija siūlo trumpalaikius kvalifikacijos tobulinimo kursus. Kolegijoje sukurtos modernios laboratorijos, mokymo centrai, 33 katedros ir kiti padaliniai.