Nuo paskutiniosios „Mano ūkyje“ publikuotos apžvalgos apie situaciją pasaulinėje obuolių ir kriaušių rinkoje praėjo keleri metai. Kas pasikeitė per šiuos metus? Gal rinkoje atsirado naujų lyderių? Gal įdiegta naujų technologijų ar išpopuliarėjo naujos veislės? Į visus šiuos klausimus galima atsakyti teigiamai. Sekdami pokyčius visame pasaulyje, išvadas turėtų pasidaryti ir mūsų sodininkai.

Nori išgelbėti pasaulį? Valgyk obuolius!

Nustatyta, kad obuoliams išauginti, išlaikyti, transportuoti ir pateikti ant prekystalio reikia mažiau energetinių sąnaudų negu kitiems vaisiams. Obuolių auginimas ne didina anglies dvideginio emisiją, o atvirkščiai – mažina jo kiekį atmosferoje. Populiari frazė „One apple per day keeps doctor away“ („kasdien po obuolį – nereikia gydytojo“) keičiama į „Two apples ...“ („kasdien po du obuolius...“).

Vis garsiau skamba Naujojoje Zelandijoje sukurtas naujas šūkis „Obuoliai be pesticidų likučių“. O kur dar vaisių mokykloms programa, įvairūs tarptautiniai projektai ir obuolių vartojimo skatinimo programos... Didelis reklaminis darbas, įvairios iniciatyvos ir, aišku, tikroji obuolio vertė leido pasiekti visus lūkesčius pranokusių rezultatų – per pastaruosius 10 metų obuolių derlius pasaulyje išaugo apie 20 proc. Obuolių populiarumas pasauliniu lygiu atsilieka tik nuo bananų ir vynuogių, tačiau jau lenkia apelsinus. Pasaulinis obuolių derlius 2009 m. pasiekė apie 68 mln. tonų, beveik pusė iš jų buvo išauginta Kinijoje.

Kinijos rekordai

Praėjusiais metais Kinija skynė jau 32 mln. tonų obuolių, o tai sudaro per 45 proc. visų obuolių pasaulyje. Kasmet derliai šioje šalyje didėja po keletą milijonų tonų! Nuo 1992 iki 1995 m. išaugintų obuolių kiekis padvigubėjo, nuo 6,8 mln. iki 13 mln. tonų. Tada pasirodė pirmosios nedrąsios žinutės apie galimą kiniškų obuolių invaziją. Per kitus 10 metų obuolių produkcija Kinijoje vėl išaugo dvigubai – iki 24 mln. tonų. Tada jau pradėta skambinti pavojaus varpais.

Per pastarąjį dešimtmetį vaisių gamyba dar trečdaliu padidėjo – nors trečdalis skamba nedaug, tačiau tai 10 mln. tonų – tiek, kiek išauginama obuolių visose 27 ES šalyse. Jei dar neseniai save raminome, kad Kinijoje vyrauja viena Fuji veislė (iki šiol jos santykinis svoris bendroje produkcijoje sudaro 50–60 proc.) ir dėl to rinkodara jiems sudėtingesnė, tai jau šių metų duomenys rodo, kad šioje Azijos šalyje pradeda derėti neseniai įveisti sodai su šiuolaikinėmis veislėmis. Kaip pasaulio sodininkai atsilaikys prieš kinus? Konkurencija tikrai bus nuožmi. Tiesa, tikimasi, kad rekordiškai augant krizėms atspariai šalies ekonomikai bei didėjant gyventojų perkamajai galiai, sparčiai didės obuolių suvartojimas Kinijos vidinėje rinkoje ir todėl jų eksportas neaugs tokiais šuoliais kaip išauginamos produkcijos kiekiai. Tikėkimės, taip ir bus...

Dar iki 2007 m. Kinija eksportavo mažiau obuolių negu JAV, tačiau 2008 m. išvežė jau 870 000, o 2009 m. eksporto apimtys siekė iki 1,5 mln. tonų. Faktas, kad pasaulinė koncentruotų sulčių rinka jau yra užtvindyta kinų produkcijos. Galima tikėtis, kad ir desertiniai obuoliai taip pat suras vietą užsienio rinkose. Dėl to stengiasi ne viena Europos organizacija. Ypač aktyviai Kinijoje veikia Nyderlandų vaisių augintojų organizacijos, pavyzdžiui, „Greenery“. Vokiečiai stato saugyklas, superka Kinijos vaisių augintojų kompanijas arba steigia naujas, intensyviai konsultuoja – visa ši veikla yra pelninga. Kol kas pagrindinė kiniškų obuolių eksporto kryptis yra Rusija ir Azijos šalys, tačiau, į vaisių ūkį įsiliejant užsienio kompanijoms, tikėtina, kad vis daugiau kinų produkcijos pasieks ir JAV, ir Europą.

Obuolių eksportas

Į tarptautinę prekybą patenka apie dešimtadalis visų išaugintų obuolių – 2009 m. tai sudarė apie 6,5 mln. tonų. Kaip minėta anksčiau, didžiausia šalis eksportuotoja yra Kinija, po jos seka Prancūzija, JAV, Italija, Čilė, Pietų Afrika ir Naujoji Zelandija. Pietų pusrutulio šalys, nors jose išauginama tik 10 proc. viso pasaulinio obuolių derliaus, yra eksporte pirmaujančių šalių gretose. Tai paaiškinama paprastai: dėl sezono kaitos derlius čia skinamas pavasarį, ir tuo metu šviežius obuolius galima pateikti Šiaurės pusrutulio šalims, kuriose suvartojamas didžiausias obuolių kiekis. Pagrindinės obuolių importuotojos yra Rusija ir ES. Čia išsiskiria Vokietija – ne veltui didžiausia obuolių paroda „Fruit Logistika“ kasmet vyksta Berlyne.

Atsiranda naujos perspektyvios importo rinkos: Meksika, Indija ir Indonezija. Tačiau ES obuolių augintojams svarbiausia yra Rusijos rinka, nors čia reikia kovoti ir su biurokratija, ir su padidintais kokybės reikalavimais, ir su įkyria fitosanitarine kontrole. Į Rusijos rinką, kaip į prioritetinę, taip pat veržiasi Kinija, atidžiai padėtį seka JAV obuolių pardavėjai. Yra dėl ko varžytis, nes 2007 m. Rusija visų vaisių (ne tik obuolių) įsivežė už 3,3 mlrd. dolerių. Rusijos svarba šiemet pasijuto iškart, kai kilo sunkumai ten išvežti Lenkijos ir Nyderlandų obuolius – neeksportuota produkcija liko ES viduje, krito obuolių kainos.

Lenkija obuolių išaugina daugiausia ES

ES obuolių derlius 2009 m. sumažėjo keliais procentais ir siekė 10,9 mln. tonų. Pripažįstama, kad obuolių sezono pradžia buvo sunki: smuko kainos, nes liko nemažas kiekis neparduotų 2008 m. derliaus obuolių, rinkose dar buvo prekiaujama Pie­tų pusrutulio produkcija, iškilo eksporto sunkumų į Rusiją. 70 proc. obuolių ES išauginama 5 valstybėse: Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje. Jau antrus metus iš eilės lyderė yra Lenkija, kurioje obuolių derlius siekia 2,8–2,6 mln. tonų. Tiesa, Lenkijoje, kaip ir daugelyje buvusių Rytų Europos šalių, nemaža dalis obuolių patenka perdirbti. Tuo tarpu itališki, prancūziški ar olandiški obuoliai beveik iškirtinai yra desertiniai. Lietuviški obuoliai tesudaro 1 proc. visų ES vaisių. Pagal oficialią statistiką mes lenkiame visas Skandinavijos ir Baltijos šalis, o kai kuriais metais (ir tai labai keista!) net ir Bulgariją.

Nuo 2007 m. Lietuvos statistikoje atsispindi versliniuose ir ūkininkų soduose išauginta produkcija, šiais skaičiais abejoti gal nereikėtų, nors, remiantis kitais šaltiniais, Lietuvoje iš viso skinama bent du kartus daugiau obuolių. Tiesa, net ir šie, lentelėje pateikti kiekiai nereiškia, kad tiek obuolių kasmet patenka ant parduotuvių ar turgų prekystalių. Net ir versliniuose soduose 20, kai kur net iki 30 proc. produkcijos skirta perdirbti – kartais dėl ne itin geros kokybės, bet dažniausiai – dėl morališkai pasenusių veislių. Reikia prisipažinti, kad esame konservatoriai. Kas buvo geriausia prieš 15–20 metų, šiuo metu jau ne visada taip atrodo. Matome, kad per daug mūsų soduose auginama rudeninių veislių obuolių, kurie dažniausiai parduodami tuo metu, kada vartotojai valgo savo obuolius. Rankos nekyla išrauti derantį vaismedį, tačiau... ES per pastaruosius metus vyksta sparti obuolių veislių kaita, nors vis dar didžiausią dalį rinkoje užima Golden Delicious (apie 22 proc.), Gala (apie 10 proc.) bei Jonagold (6 proc.), tačiau šių veislių obelų auginimas jau keleri metai nebedidėja ir net mažėja, užleisdamas vietą rinkos naujokėms klubinėms veislėms: Pink Lady, Kanzi, Junami, Greenstar.

Užmetus akį, kiek sausio pradžiai obuolių saugojama ES šalių saugyklose, matyti, kad pastarieji treji metai yra panašūs – 3,5 mln. tonų buvo likę parduoti po Naujųjų metų. Aišku, skaičiai čia ne visai tikslūs, nes ne visos šalys pateikia duomenis, tačiau vienaip ar kitaip gerokai daugiau kaip pusė obuolių yra realizuojama iki Naujųjų metų. Tiesa, reikia priminti, kad nemaža dalis iš priskinamų 10 mln. tonų iškart patenka perdirbti.

Lenkijos įtaka pirmą kartą pripažinta oficialiai

Nors pastaruosius kelerius metus šalyje išauginama daugiausia obuolių ES, tačiau tik nuo 2008/2009 sezono Lenkija labiausiai paveikė desertinių obuolių kainas tiek eksporto rinkose, tiek ir ES viduje.

Lenkijos sodininkams eksportavus didelius pigesnės produkcijos kiekius į Rusiją, Ukrainą ir Baltarusiją, obuolių kainą teko sumažinti tradiciniams eksportuotojams – Nyderlandams, Prancūzijai ir Italijai. Tačiau Lenkijos augintojai neapsiribojo vien tik eksportu už ES ribų. Žemos lenkiškų obuolių kainos jau ne vienus metus smukdo su ja besiribojančių šalių sodininkų verslą.

ES mastu apie šią problemą visai nebuvo diskutuojama arba arogantiškai pabrėžiama, kad prastos kokybės lenkiški obuoliai nesugebės prasimušti į persotintas Vakarų Europos šalių vaisių rinkas. Šiuo metu situacija kitokia. Pigūs lenkiški obuoliai jau atsidūrė ant „senosios“ Europos prekystalių. Kas bus toliau, žinant Lenkijos obuolių augintojų potencialą ir galimybes išlaikyti žemų kainų politiką, tačiau taip pat pripažįstant Vakarų Europos organizacijų lobistinę veiklą? Kol kas karas neprasidėjo – apsiribojama tik abejonėmis, ar ilgai Lenkijos sodininkystės sektorius išliks pažangus, nes, esant tokioms mažoms obuolių kainoms, praktiškai neįmanomos investicijos į ūkį.

Bandymas išaiškinti lenkišką fenomeną

Kuo galima būtų paaiškinti lenkišką fenomeną? Juk ir atlyginimai ten ne mažesni negu kaimynų, ir sodininkystės technologijos pakankamai intensyvios bei reikalaujančios kasmetinių įdėjimų, ir dirba lenkai mažiau nei kinai. Tai iš kur tas „kiniškas pigumas“ viduryje Europos? Priežastys kelios – ir valstybinė žemės ūkio politika su sumažintais mokesčiais ir įvairiomis leng­vatomis ūkininkams, taip pat ir istorinis palikimas – prisirišimas prie savos žemės. Sunku net patikėti, kad 90 proc. obuolių Lenkijoje išauginama ūkiuose iki 0,5 ha! Tai iš kur rentabilumas ir pigi produkcija, jei vyrauja tokie maži ūkiai? Juk tokiuose ūkiuose nei investicijos naujai technikai, nei saugykloms nepasiteisina.

Lenkų ekonomistai aiškina, kad šie sodeliai – tai tik papildomas verslas. Jei galima obuolius parduoti po 50 centų vartoti šviežius, tai geriau, negu po 10 centų perdirbti. Ir iš tiesų, investicijos tokiuose ūkiuose minimalios – traktoriai ir kita technika paveldėta iš tėvų ir senelių, o uždirbtos lėšos skiriamos tik cheminėms apsaugos priemonėms ir trąšoms įsigyti. Daugelis sodininkų neturi saugyklų – rūsiuose obuolius išlaiko iki sausio ar vasario.

Ar ilgai tokie sodai Lenkijoje išsilaikys, balansuodami ant savikainos ar net žemiau jos? Tai aktualu jau ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių sodininkams. Patys lenkai, puikiai suprasdami savas problemas, išeitį mato kooperacijoje. Nei vienoje ES šalyje taip sparčiai nėra jungiamasi į gamintojų grupes ar gamintojų organizacijas. To nauda – ne tik ES parama per įvairias programas (papildomai galima gauti nuo 5 iki 10 proc. nuo parduotos produkcijos), bet, svarbiausia, didelių vaisių partijų pateikimas prekybai ir eksportui. Kooperuodamiesi maži ūkiai tampa stiprūs.

Kokybės srityje nuolaidos neleistinos

Atrodo, kad mūsų sodininkams bus vis taip pat sunku konkuruoti. Tiesa, yra vilčių – tai numatomi pokyčiai Lenkijos teisinėje bazėje – didės mokesčiai ūkininkams, atsiras naujų. Tačiau, geriausias būdas – patiems nenuleisti rankų ir siekti, kad lietuviška produkcija, lietuviški obuoliai rastų savo pirkėją.

Negalima sau nuolaidžiauti kokybės srityje – auginti mokame, išsaugoti – taip pat. Sodai intensyvūs, daugelis veislių šiuolaikiškos, saugyklos pačios pažangiausios – viską turime, tačiau prekybos tinkluose matome tik II klasės produkciją. Taip, tai paprasčiau – nereikia tiksliai rūšiuoti pagal dydį, gali pasitaikyti vienas kitas obuolys pažeistas ligų ir kenkėjų. Sodininkai sako, kad už geresnę kokybę daugiau nemoka. Tačiau ar su tokiu požiūriu neprarasime vis dar ištikimo pirkėjo, kurį po to pripratinti prie lietuviškų obuolių gali būti labai sunku?