„Teorija – praktika – visuomeninė veikla“, – taip trumpai galima apibūdinti ūkininkės Adelės Danutės Adamonienės (Kupiškio r.) patirtį žemės ūkyje. Iš pradžių konsultavusi kitus ūkininkus, vėliau nutarusi išbandyti ūkininkavimą savo kailiu, šiandien vieno stambiausių šalies pieno ūkių šeimininkė ragina burtis krūvon ir kitus pieno ūkių savininkus – ji įsitikinusi, kad tik surėmus pečius galima išreikalauti palankesnių sąlygų. O laukdama, kol kooperatyvas „Pienas LT“ pradės perdirbti pieną, ūkininkė nesėdi rankų sudėjusi – dalį primelžiamo pieno perdirba savo ūkyje.

„Priklausau tai žmonių grupei, kurie negali ramiai žiūrėti į tai, kas aplink juos vyksta, ir kapstosi iš paskutiniųjų“, – juokiasi ūkininkė, pradėdama pasakoti savo pilietiškai aktyvios ūkininkės istoriją. Ilgą laiką teorines žinias apie žemės ūkį A. D. Adamonienė gilino dirbdama Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kupiškio rajono biure. Anuomet ją ypač sudomino iš kitų Europos šalių atėjęs žinių srautas apie galimybes modernizuoti ūkius ir diegti naujoves. „Pagrindinis perversmas žemės ūkyje tuomet buvo pašarų gamyba – atėjo svidrės žolynai, mišiniai. Atvažiuoja pas mus, būdavo, olandai ir sako: pas jus tai karvės malkom šeriamos. Aš galvoju: matai, visą amžių pragyvenom visi karves šienu šerdami ir nesusimąstėm, kad gali būti kitaip, o jie sako – malkom.“ Sužaliavus bandomiesiems pašarų žolynams, Adelė sunerimo – pačiai pasidarė smalsu viską išbandyti. Abu su sūnumi pradėjo žvalgytis į apleistas fermas, bet lyg ir baisu, lyg nedrąsu buvo. Dabar ūkininkė prisipažįsta, kad dar kartą gerai viską pasvertų, jei būtų žinojusi, kiek daug išbandymų jos laukia, tačiau anuomet šis ateities nežinojimas įkvėpė daugiau drąsos ir ryžto per darbo metus įgytą teorinę patirtį pritaikyti praktiškai – savo ūkyje.

Ūkininkavimo pradžioje A. D. Adamonienės ūkyje tebuvo traktorius ir keletas padargų, tačiau daug jų ir nereikėjo – dirbo vos 8 ha žemės plote. Pirmosioms 14 karvių nusipirkti santaupų pakako, o joms pasibaigus moteris ryžosi kreiptis paramos į tuometinį Žemės ūkio banką. Apžiūrėję apgriuvusias fermas, kuriose Adelė matė savo būsimąjį ūkį, banko atstovai tik nusistebėjo moters drąsa ir paramos nesuteikė. Tuomet pradedančiai ūkininkei pavyko pasiskolinti iš Rokiškio sūrinės ir už šiuos pinigus susitvarkyti mėšlidę. Visą fermos vidų Adelė rekonstravo savo lėšomis, užtat, sako, pinigų nuolat trūkdavę – ką tik gavę, vis į fermas investuodavo.

Ateitis – modernūs šeimos ūkiai

A. D. Adamonienė ūkyje darbuojasi kartu su sūnaus šeimyna. Karvių bandos priežiūra gula ant sūnaus pečių, neretai jis ir veterinaro pareigas atlieka. Ūkininkė įsitikinusi, kad geras šeimininkas turi nuolat stebėti, kas vyksta jo ūkyje, nesvarbu, kokius atsakingus darbuotojus būtų pasamdęs. Be šeimininkų, ūkyje dirba dar 10 žmonių. Nors kai kurie ūkininkai selekcininko ūkyje atsisako, A. D. Adamonienė mano, kad toks specialistas būtinas. Juolab kad ateityje ūkininkė planuoja bandos daugiau nebeplėsti, bet atsirinkti tik geriausius galvijus, o tai be selekcininko pagalbos sunkiai pavyktų. Šiandien ūkyje auga iki 400 galvijų: apie 170 melžiamų karvių, apie 30 visada būna užtrūkusių, apie 100 jaučių ir jautukų, likusios – telyčios ir telyčaitės.

Planuojantiesiems plėsti savo bandą „importuotais“ galvijais ūkininkė pataria dar kartą gerai pasvarstyti – nors tokios karvės neretai duoda daugiau pieno, tačiau tenka nemenkai pavargti, kol jos pripranta prie pasikeitusių sąlygų. Ji pati eksperimentuodama 40 holšteinų veislės karvių parsivežė iš Vokietijos. Tačiau kartu su jomis A. D. Adamonienė parsivežė ir ligų, kurias gydant paskui ilgokai teko vargti.

Ūkininkė įsitikinusi, kad pats efektyviausias ūkininkavimo modelis – šeimos ūkis, kurio optimalus dydis – apie 100 karvių. Kuo mažiau gyvulių, tuo geriau galima juos prižiūrėti, be to, ir ligų į bandą mažiau įsisuka, ir įsisukusias paprasčiau suvaldyti. O iš karvių, kurios kompleksuose auginamos po 1 000 ar net po 5 000, kokybiško pieno tikėtis neverta, įsitikinusi ūkininkė. Ateities pieno ūkius ji mato labai modernius – karves melžti turėtų tik robotai. Tačiau šiandien šiuos procesus stabdo, ūkininkės žodžiais tariant, „biednystė“: mažos pieno supirkimo kainos apie tokius pirkinius pieno ūkių savininkams leidžia tik svajoti.

Pieno ūkių jėga – vienybė

A. D. Adamonienė, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos Kupiškio rajono pirmininkė, įsitikinusi, kad tik surėmę pečius pieno ūkių šeimininkai gali išsireikalauti sau palankesnių sąlygų. Ilgą laiką buvusi kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ narė, ji noriai perėjo į kooperatyvą „Pienas LT“, tikėdama, kad šitaip bus paprasčiau pasiekti savo tikslų. „Kuo daugiau mūsų bus vienoje vietoj, tuo didesnę jėgą mes turėsime ir tuo daugiau galėsime pakrutinti savo naudai“, – tikina ji.

Ūkininkė pastebi, kad kooperatyvo „Pienas LT“ veikla vis dar apipinta gandais. „Kalbėdamiesi su ūkininkais išgirstame, kad štai mes giname tik didžiųjų ūkių interesus, o mažųjų net nesiruošiame paisyti. Bet sakome, palaukit, brangieji, juk jau šiandien ir jūs gaunate daugiau dėl to, kad mes pakėlėme „maištą laive“. A. D. Adamonienė įsitikinusi, kad daugelis gandų apie kooperatyvą gimsta ne tarp ūkininkų – juos paleidžia didžiųjų perdirbėjų atstovai, besirūpinantys, kad kooperatyve būtų kuo mažiau narių. Ūkininkė mano, kad dabar ne laikas matuoti, kuris mažesnis, kuris didesnis – verčiau suremti pečius, nes tik taip įmanoma išsireikalauti, kad už pieną būtų mokama pagal jo tikrąją vertę.

Daug vilčių ūkininkė deda į kooperatyvo „Pienas LT“ planuojamą perdirbimo gamyklą – ją pastačius pieno ūkių šeimininkams turėtų ateiti lengvesni laikai. Tačiau greta nerimstančių diskusijų su stambiaisiais pieno perdirbėjais, ūkininkė pastebi ir kitą kliūtį kooperatyvo veiklai plėsti – tautiečių mentalitetą. „Viskas vyktų kur kas paprasčiau, jei mes būtume vieningesni, tačiau dar nemažai likę tokio socialistinio mąstymo: tegul kiti dirba, o aš pasižiūrėsiu. Nė vienas nesako, kad čia blogai, tačiau atranda priežasčių vis dar nestoti į kooperatyvą: kas pinigų neturi, kam karvės serga“, – tautiečių mąstymu piktinasi A. D. Adamonienė.

Pirkėjai nepasikliauja tik skoniu

Laukdama, kol pradės veikti pieno perdirbimo gamykla, A. D. Adamonienė dalį pieno ėmėsi perdirbti savo ūkyje. Nuo pirmųjų bandymų praėjo jau beveik metai – išgirdusi apie ūkininkų turgelius miestuose sūrius spausti pradėjo ūkininkės marti. Pamačiusi, kad žmonėms produkcija patinka, ūkininkė įsirengė specialias patalpas, įsigijo įrangą, specialų automobilį produkcijai vežioti. Intensyviai į turgelius produkciją vežioti pradėta apie rugsėjo vidurį. Ūkininkė sako, kad patiems perdirbant savo produkciją, bent tam kartui yra apyvartinių lėšų: „Grįžo automobilis iš turgelio su pinigais už parduotą produkciją ir štai – jau ramiau.“

Smarkiai plėsti perdirbimo ūkyje ūkininkė nesiruošia – planuoja šitaip sunaudoti ne daugiau kaip dešimtadalį primelžto pieno. Tačiau ji džiaugiasi, kad įgyja klientų pasitikėjimą – širdį glosto, kai gatvėje sutiktas žmogus teiraujasi, kada galės nusipirkti „to skaniojo“ jos ūkyje gaminto sūrio. Į vietinį Kupiškio turgų savo produkciją A. D. Adamonienė tiekia kartą per savaitę, dvigubai dažniau jos sūrių gali nusipirkti vilniečiai. Ūkininkė pastebi, kad kaimo žmonės dar nėra taip išsiilgę tikro natūralaus produkto, taip pat dėl menkesnių pajamų dar rečiau nori mokėti didesnę kainą už ūkyje pagamintus produktus. O sostinės gyventojai jau „atsivalgę“ prekybos centrų maisto ir negaili už tokią produkciją iš piniginės traukti keliais litais daugiau.

Ūkininkė sako, kad pirkėjams privilioti nepakanka vien tik skonio – vis daugiau atsiranda tokių, kurie patys parsinešę produktą namo jį tiria: „Kartą atėjęs ­vienas pirkėjas klausia, koks mūsų sūrio riebumas. Tada prekiavęs mano sūnus jam atsakė, kad 12–16 proc., tačiau pirkėjas jam paprieštaravęs: sako, aš ištyriau, rodo 18 proc.“ Kita pirkėja pasidžiaugė, kad A. D. Adamonienės sūriuose antibiotikų nerado. Produkciją ragaujantys pirkėjai sviesto perka nedideliais gabalėliais, parsinešę namo tirpina, pasižiūri, ar geras, ir tik tuomet sugrįžę perka daugiau. Tad ūkininkė įsitikinusi, kad reikalavimų paisyti reikia ne tik baiminantis tikrinančių institucijų, tačiau ir iš pagarbos pirkėjams.

Populiariausia prekė – sviestas

Iš ūkyje gaminamų sūrių pirkėjai gali išsirinkti jiems skaniausius: kam patinka iš saldaus pieno, kam labiau norisi rūgštesnių, treti renkasi specialiai su prieskoniais pakeptus. Tačiau labiausiai pirkėjai laukia sviesto. Pasak ūkininkės, dar nebuvo taip, kad iš kokio turgelio sviestą tektų atgal į ūkį parsivežti – jį graibstyte išgraibsto.

Gaminant sunaudojama apie 400 l pieno. Ūkininkės skaičiavimais, už šiuos 400 l ji gauna maždaug po 1,6–1,7 lito už litrą. Beveik tiek pat produkcijos, kiek parduoda turgeliuose, ūkininkė tiekia ir vienai maistu prekiaujančiai Panevėžio bendrovei, kuri jau pati rūpinasi tolimesniu produkcijos pardavimu. Ūkininkė pasakoja, kad tik pradėję perdirbti gavo daug įvairių pasiūlymų tiekti savo produkciją perpardavimu užsiimančioms bendrovėms, tačiau iš pradžių nenorėjo smarkiai įsipareigoti, norėjo pasižiūrėti, kaip seksis.

Iki šiol ši perpardavimu užsiimanti bendrovė pieno produktus iš ūkio pasiimdavo kartą per savaitę, dabar deramasi dėl dviejų kartų. Tačiau perpardavėjai norėtų, kad produkcija jų pirkėjus pasiektų pirmadienį ir būtų šviežut šviežutėlė. Dėl to ūkyje tektų triūsti sekmadienį, o tai ūkininkei nelabai patinka: „Gyvename katalikiškame krašte, pas darbuotojas dažniausiai vaikai suvažiuoja sekmadieniais – negerai šitaip.“ Tačiau ji tikisi, kad ateityje pavyks susitarti su šiais pirkėjais, kad produkciją jie pirktų kitą savaitės dieną.

Taupyti gyvuliams – nevalia

Įsirengti ūkyje perdirbimo „cechelį“ ūkininkei kainavo apie pusantro šimto tūkstančių litų be PVM. Ji tikisi, kad šių išlaidų svorį perpus palengvins parama, kurią planuoja gauti supaprastinta tvarka pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“.

Į paramos galimybes A. D. Adamonienė iš pradžių prisipažįsta žiūrėjusi atsargiai, tačiau, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Sėkmingai pagal SAPARD projektą įsirengusi melžimo aikštelę, ūkininkė drąsiai ėmėsi stambaus projekto pagal KPP 2007–2013 m. programą, kurio metu į ūkį atplaukė beveik milijonas litų paramos. Tuomet įsigytu pašarų dalytuvu ūkininkė iki šiol negali atsidžiaugti: pagerėjus pašarų kokybei, išaugo ir primilžis – pasiekė beveik 8 tonas. Taip pat pagal šį projektą pirko purkštuvą, dirvos dirbimo agregatus, šienapjoves, grėblius-vartytuvus, smulkintuvą. To paties projektų lėšų užteko ir melžimo aikštelei atnaujinti. Ūkininkė džiaugiasi, kad anuomet dar pavyko gauti paskolą su 5,2 proc. palūkanomis, dabar ji sako persivedusi paskolą eurais ir tikisi ramiai sulaukti, kol po 3 metų baigsis šie finansiniai įsipareigojimai.

Naudodamasi parama Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti ūkininkė įsigijo 18,5 m3 talpos srutvežį. Ji prisipažįsta labai rimtai svarsčiusi ir apie dalyvavimą antrame šios direktyvos reikalavimų įgyvendinimo etape – planavo pirkti dar vieną srutvežį ir skreperius, bet pernai nusprendė laikinai sustabdyti pirmąjį projektą: „Galvoju: palauk, moteriške, tu tik varai varai – gal verčiau luktelk, kas čia toliau bus. Juk pieno kainos nukrito kone perpus. Pajamų dabar gauname perpus mažiau nei anksčiau, o išlaidų tikrai nesumažėjo: negali perpus mažiau degalų į techniką pilti, negali karvių perpus mažiau šerti.“ Ūkininkė sako sutinkanti, kad augalininkyste užsiimantiems ūkiams taip pat nelengvi laikai – supirkimo kainos per menkos, tačiau pienininkams sunkmetį išgyventi sudėtingiau. „Juk laukus kokius metus perpus mažiau užsėjus, nieko baisaus jiems nenutiks, o karvių nešerti negali. Tai juk didelio produktyvumo gyvuliai ir taupyti jų pašarams negalima. Kai kurie ūkininkai bandė tai priedų neduoti, tai dar kitaip pataupyti – paskui gali kur kas daugiau išleisti gyvulių negalavimams gydyti“, – įsitikinusi ūkininkė.