Kiekvienais metais besikeičiantys orai žemdirbį egzaminuoja: kaip koreguoti augalų auginimo technologijos atskiras grandis, kai žiema nepastovi, pavasaris drėgnas ar pernelyg sausas, ruduo neįprastai ilgas?

Vienas iš svarbiausių biosferos komponentų yra augalija. Kintant aplinkos sąlygoms, kinta ir augalija, kuri yra svarbiausias žemės ūkio gamybos objektas. Augalų fotosintezės būdu sukurtos pirminės produkcijos kiekis žemės ūkyje, kitaip tariant augalų derlingumas, priklauso nuo geografinės padėties, dirvožemio ir agroklimato sąlygų. Pastaruoju metu padaugėjo įvairių publikacijų, pastebėjimų, kad klimatas keičiasi, šyla. Klimato kaita kelia grėsmę aplinkai, ūkinei veiklai ir ekonomikos vystimuisi. Apie tai byloja ir Kopenhagoje vykęs pasaulio valstybių atstovų pasitarimas, kuriame ieškota sprendimų, kaip sumažinti spartų klimato šiltėjimą.

Knygos „Šiltnamio efektas, ozono skylės ir aplinkos politika“ autorius Volfgangas Vydlichas (Wolfgang Wiedlich, 1999) į klausimą, kas bus rytoj, atsako: „Meteorologija, arba bandymas apskaičiuoti tai, kas neapskaičiuojama“. Knygos autorius, remdamasis moksliniais tyrimais ir faktais, teigia, kad Vidurio europietis kenčia dėl oro kaprizų: tiek dėl per šiltų vasarų, tiek dėl per švelnių žiemų. V. Vydlichas rašo: „Jei klimato tyrinėtojų spėliojimai taptų tikrove, 2030 metais pasipiltų neįprastos laik-raščių antraštės „Rekordinis derlius Sibire“, „Gausus vynuogių derlius Škotijoje“, „Kasmet Skandinavijoje vasara, kokia tebūdavo viena per šimtmetį“.

Šylant klimatui, didėja CO2 koncentracija, ilgėja augalų vegetacijos laikotarpis. Dėl ilgesnio fotosintezės periodo augalai sukaupia daugiau biomasės, tačiau drėg-mės trūkumas neigiamai veikia įvairius augalų fiziologinius ir biocheminius procesus. Klimato šilimo procesas nėra tolygus: pasireiškiančios ekstremalios sąlygos – ilgiau trunkantys karšti ir sausringi orai neigiamai veikia augalų derlingumą.

Kaip keitėsi meteorologinės sąlygos 1947–2006 m., galima matyti išanalizavus šešių dešimtmečių vidutinės metinės oro temperatūros ir kritulių kiekio kitimą Vakarų ir Vidurio Lietuvoje, remiantis Vėžaičiuose ir Dotnuvoje esančių meteorologinių stočių duomenimis.

Nors Lietuvos teritorija nedidelė, tačiau klimatas Lietuvos regionuose gerokai skiriasi, sąlygos augalininkystei nevienodos.

Žiema pastarąjį dešimtmetį (1997–2006 m.) Vėžaičiuose buvo šiltesnė 0,3 oC, o kritulių iškrito 28 mm daugiau, Dotnuvoje žiema šiltesnė 1,8 oC, tačiau kritulių tik 1 mm mažiau, negu prieš 60 metų.

• Tad galima daryti išvadą, kad Vakarų Lietuvoje žiemos būna su dažnais atlydžiais ir gausiais krituliais. Tokios sąlygos mažiau palankios žiemojantiems augalams, daugiau išsiplauna augalų maisto medžiagų, o pavasarį, atsinaujinus augalų vegetacijai, būtina juos laiku patręšti.

Pavasaris pastarąjį dešimtmetį (1997–2006 m.) Vėžaičiuose buvo šiltesnis 1,7 oC, o kritulių iškrito 4 mm daugiau, Dotnuvoje pavasaris taip pat šiltesnis 1,5 oC ir kritulių iškrito 25 mm mažiau, palyginti su duomenimis prieš 60 metų.

• Iš meteorologinių sąlygų pokyčių, turint omenyje stipresnius vėjus Baltijos pajūrio regione, galima daryti išvadą, kad žemdirbiai turi atitinkamomis priemonėmis taupyti dirvoje pavasario drėgmę, koreguoti augalų sėjos, tręšimo rekomendacijas, pagalvoti ir apie pasėlių struktūrą, atsižvelgdami į pastarojo meto meteorologines sąlygas žiemą ir pavasarį.

Vasara pastarąjį dešimtmetį (1997–2006 m.) Vėžaičiuose buvo šiltesnė 0,4 oC, o kritulių iškrito 11 mm daugiau, Dotnuvoje vasara šiltesnė 0,4 oC ir kritulių iškrito 38 mm mažiau, palyginti su duomenimis prieš 60 metų. Manoma, kad dėl šiltesnės vasaros turėtų geriau derėti augalai, anksčiau subręsti javai.

Ruduo pastarąjį dešimtmetį (1997–2006 m.) Vėžaičiuose buvo vėsesnis 0,7 oC, tačiau kritulių iškrito 14 mm daugiau. Dotnuvoje, priešingai negu Vėžaičiuose, ruduo buvo šiltesnis 0,3 oC ir kritulių kiekis nepakito, palyginti su jų kiekiu prieš 60 metų.

• Dėl vėsesnio rudens ir gausesnio kritulių kiekio Vakarų Lietuvos regione lėtai džiūsta dirvos. Šiame regione pasunkėja vėliau bręstančių augalų derliaus nuėmimo sąlygos, dirvų ruošimas žiemkenčiams ir sėja bei dirvų dirbimas rudenį.

Pastarąjį 1997–2006 m. dešimtmetį vidutinė metų oro temperatūra Vėžaičiuose ir Dotnuvoje buvo vienoda, tačiau pokytis, palyginti su 1947–1956 m., buvo skirtingas. Nevienodą meteorologinių sąlygų pokytį lėmė nuotolis nuo Baltijos jūros, taip pat Žemaičių aukštumos. Vakarų Lietuvoje nuo Baltijos jūros iki Vėžaičių atstumas yra tik 25 km, o iki Dotnuvos – apie 200 km. Dėl Baltijos jūros įtakos vidutinė metų oro temperatūra Vėžaičiuose pašiltėjo 0,6 oC, o kritulių per metus iškrito 57 mm daugiau negu prieš 60 metų. Vidurio Lietuvoje, Dotnuvoje, oras pastarąjį dešimtmetį buvo šiltesnis 1,1 oC, o kritulių iškrito net 64 mm mažiau. Metinė kritulių suma pastarąjį dešimtmetį Vėžaičiuose buvo didesnė 64 proc., o daugiamečiais duomenimis – 48 proc., palyginti su Vidurio Lietuva.

Galima teigti, kad Vilniaus universiteto prof. Arūno Bukančio skaičiavimai pildosi. Jo duomenimis, 2050 m. temperatūra kils ir bus aukštesnė už dabartinę Vėžaičiuose 1,5 laipsnio, o Dotnuvoje 1,6 laipsnio. Rudenį ir žiemą Vakarų Lietuvos regione iškrinta 58 proc. metinio kritulių kiekio, tai yra atitinkamai 109 ir 121 proc. daugiau negu Vidurio Lietuvoje.

• Tad galima teigti, kad Vakarų Lietuvos Pajūrio žemumoje yra ir toliau bus dažnas drėgmės perteklius, o joje esantys dirvožemiai intensyviai plausis, dirvos sparčiai rūgštės.

Ekstremalios meteorologinės sąlygos buvo 2007–2009 m. Pavyzdžiui, 2008 m. balandžio vidutinė oro temperatūra buvo 2 oC aukštesnė už daugiametę normą. Nuo balandžio 19 iki gegužės 3 d. visai nelijo, gegužę iškrito tik 10 mm kritulių. Pirmo gausesnio pavasarinio lietaus sulaukta birželio 17 d., sausra tęsėsi 59 dienas ir iškrito tik 22,3 mm kritulių, nors to laikotarpio norma 107 mm 2008 m. birželio 10 d. viršutiniame 0–10 cm sluoksnyje dirvos drėgmė žieminių kviečių ir rapsų pasėliuose buvo 5,5–6,6 proc., vasarinių rapsų – 9,1 proc. (reikėtų prisiminti, kad augalai pradeda vysti, kai drėgmė būna 11 proc.).

2009 m. balandžio vidutinė oro temperatūra buvo 2,7 oC aukštesnė už daugiametę normą ir visai nebuvo lietaus. Pirmo pavasarinio lietaus sulaukta gegužės 6 d. (17,4 mm). Sausas periodas be lietaus tęsėsi 35 dienas. Augalams trūko drėgmės, nes stiprūs pavasario vėjai greitai ją išgarino. Bandymuose, kur rudenį buvo giliai suarta dirva, po vasarinių rapsų sėjos balandžio 15–21 d. 0–5 cm dirvos sluoksnyje tebuvo vos 2,8–3,7 proc. drėgmės, o seklaus neariminio žemės dirbimo sistemoje – 6,7–9,9 proc. Esant perdžiūvusiai dirvai ir vėsioms naktims, rapsų dygimas tęsėsi net 27 dienas (normaliais metais jie sudygsta per 6–8 dienas).

Apibendrinant 60 metų meteorologinių sąlygų analizę, galima teigti, kad Vakarų Lietuvoje pavasaris dažnai būna sausringas ir šiltas. Iš meteorologinių sąlygų kaitos galima daryti išvadą, kad pavasario sėjai tai yra gerai, tačiau augalams sudygti dažnai dirvoje gali trūkti drėgmės, kurią būtina taupyti. O rudenį, esant žemesnei temperatūrai ir daugiau kritulių, pasunkėja bulvių ir kitų augalų derliaus nuėmimas, dirvų ruošimas ir žiemkenčių sėja, rudeninis žemės dirbimas. Kita, ne mažiau svarbi ekonominė ir gamtosauginė problema – rudenį dažniau lyjant, iš augalais neuž-imtos dirvos daugiau išsiplauna maisto medžiagų, dirvožemis sparčiau rūgštėja. Siekiant to išvengti ir pagerinti aplinkos būklę, reikia laikytis ES Nitratų direktyvos reikalavimo, kad žiemojančiais augalais būtų užimta ne mažiau kaip 50 proc. dirbamos žemės.

• Vakarų Lietuvos regiono žemdirbiai turėtų susiplanuoti pavasario darbų eiliškumą ir pasėlių struktūrą, racionaliai naudoti kalkines ir mineralines trąšas bei apgalvotai pasirinkti augalus ir jų veisles, atsižvelgdami į augalų vegetacijos ilgumą ekstremaliomis meteorologinėmis sąlygomis.