Profesorius Zenonas DABKEVIČIUS žurnalui „Mano ūkis“ yra parašęs ne vieną vertingą straipsnį augalų apsaugos tematika. Jis vadovauja dabar net tris mokslo institutus – Žemdirbystės, Sodininkystės ir daržininkystės bei Miškų – jungiančiam Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui. Be šio centro mokslininkų parengtų publikacijų neišėjo nė vienas mūsų žurnalo numeris.

Žurnalą „Mano ūkis“ vertinu labai pozityviai. Jame mokslo darbuotojai gali operatyviai paskelbti išsamias žinias apie naujausius tyrimus, informuoti ūkininkus, bendroves ir jų verslo part-nerius apie mokslo tyrimo tendencijas ir rezultatus kitose šalyse, prognozuoti, kas bus svarbu ateityje. Žinoma, būtų neblogai, kad mokslininkams tokio pobūdžio straipsnių publikavimas suteiktų vienokių ar kitokių papildomų balų vertinant jų darbą, kaip yra, pavyzdžiui, Lenkijoje. Bet šiais laikais, kai tuo aspektu nevertinamos net monografijos ar knygos, taip pat didelė dalis tarptautiniuose žurnaluose parengtų straipsnių, to tikėtis neverta. Svarbiausia, kad žinios pasiekia Lietuvos vartotoją.

Kokie šie penkiolika metų buvo mums? Sunkūs periodai mokslui sutampa su sunkiais periodais ūkiui. Tai 1999 ir 2009 metai, kuomet pradėjo mažėti prieš tai augęs Žemdirbystės instituto finansavimas. Reikėjo imtis nepopuliarių priemonių: mažinti darbuotojų skaičių, apkarpyti jų atlyginimus – tai, patikėkite, labai nelengva vadovams. Nesitikime lengvų ir 2010-ųjų – vyksta Instituto reorganizavimas, trečdaliu sumažintas finansavimas. Visus 15 metų Žemdirbystės institutas priklausė Švietimo ir mokslo ministerijai, nors glaudžiai bendradarbiavome su Žemės ūkio ministerija, jai pavaldžiomis įstaigomis, žemdirbiais.

Šiemet sukurtas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC) padės dar labiau sukoncentruoti mokslinį potencialą ir resursus aktualiausiems agronomijos, sodininkystės ir daržininkystės, miškininkystės bei aplinkosaugos tyrimams. Manau, kad aktualiausi bus su energetiniais klausimais, maisto pramone, aplinkosauga susiję tyrimai. Temas tyrimams diktuoja ir pats gyvenimas: klimato pokyčiai, ekonominė pasaulio ir Lietuvos žemės ūkio situacija, materialinių išteklių ir žemės ūkio produkcijos kainos, pesticidų mažinimo ir racionalaus naudojimo tendencijos Europoje ir pasaulyje, energetinių augalų selekcija, auginimo ir panaudojimo technologijos, įvairios paskirties tradicinių augalų selekcija naujausiais biotechnologiniais metodais, žemės ūkio produkcijos saugojimas ir pirminis perdirbimas ir kt.

Lietuvoje žemdirbiai pradėjo auginti žieminius ir vasarinius kvietrugius, kukurūzus grūdams, kviečius krakmolui. Daugiau auginama grikių, sumažėjo linų, avižų, pupų, rugių reikšmė, bet atsirado galimybių auginti sėmeninius linus, svarstomas kanapių auginimas, daugiau dėmesio skiriama auginimo savikainai mažinti, plėtojama ekologinė žemdirbystė, pasikeitė augalų sėklininkystės sistema ir veislių registravimo tvarka, daugiau dėmesio skiriama sėklų ir augalų apsaugos priemonių naudojimo kontrolei. Visa tai nauji iššūkiai, į kuriuos turi atkreipti dėmesį ir mokslas.

Kartais pasigirstančią nuomonę, kad mokslas atitolo nuo gamybos, galima vertinti įvairiai. Pirma, mokslas neteko ankstesnių žemdirbių konsultavimo funkcijų, nes dabar tą daro kitos institucijos. Antra, mokslo institucijos finansuojamos už publikacijų, paskelbtų prestižiniuose mokslo leidiniuose skaičių, o joms parengti reikia surinkti daug teorinių duomenų ir sugaišti nemažai laiko. Trečia, mokslo darbuotojai įsijungė į projektų rengimą, konkursus, ataskaitų rašymą, viešųjų konkursų vykdymą ir panašiai – tam reikia taip pat daug laiko ir jėgų. Kita vertus, gamybininkai irgi galėtų daugiau pasidomėti, ką daro Lietuvos mokslas, iškelti spręstinas problemas, o gal ir paremti mokslą ar įsteigti savo mokslines laboratorijas. Nepaisant visko, daugelis mokslo darbuotojų puikiai sutaria su žemdirbiais, ypač augalų apsaugos, agrochemijos, žemės dirbimo, sėklininkystės ir kitose srityse.

Agrariniai mokslai ir ateityje konkuruos su kitais mokslais, tarp jų ir teoriniais, pavyzdžiui, su biologija, biochemija, biotechnologija, fizika, chemija ir t. t. Tai nelengva – reikia geros įrangos ir puikių mokslo darbuotojų. Šiuo metu Žemdirbystės institutas turi įsigijęs daug naujos laboratorinės įrangos ir lauko bandymų technikos. Materialinė bazė dar bus gerinama iš slėnio „Nemunas“ programos. Svarbu kad mokslo darbuotojai turėtų naujų idėjų, energijos ir materialinių išteklių naujiems darbams. Manau, kad visų – mokslo, verslo ir mūsų steigėjų – pastangomis pavyks pasiekti norimų rezultatų.