Tarptautinė konferencija „Žemės ūkis ir klimato kaita – naujos koncepcijos politikoje ir ekonomikoje“ sulaukė beveik penkiasdešimties šalių žemės ūkio ministrų iš viso pasaulio dėmesio.

Žemės ūkio ministrų susitikime Berlyne, parodos „Žalioji savaitė 2010“ metu, susitelkta ties klimato kaita – diskusijų objektu tapo ne tik pasaulio apsirūpinimas maistu, bet ir Kopenhagoje (Danija) gruodį vykusi Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija.

Apsirūpinimo maistu ir klimato kaitos klausimus ypač aktyviai kelia Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO). Berlyno konferencijoje dalyvavęs direktoriaus pavaduotojas Aleksanderis Miuleris (Alexander Müller) atkreipė dėmesį į suaktyvėjusią globalią žmonių migraciją, be to, vis daugiau žmonių keliasi į miestus. Daugėja ir badaujančiųjų, skaičiuojama, kad maisto šiuo metu trūksta maždaug milijardui pasaulio žmonių. Manoma, kad jų tik daugės, nes sparčiai auga visa žmonija – prognozuojama, kad 2050 m. gyventojų skaičius sieks 9 milijardus (šiuo metu priskaičiuojama apie 6 mlrd.). Žemės ūkio laukia nelengva užduotis – išmaitinti visą pasaulį, tačiau tuo pat metu šis sektorius pats susiduria su sunkumais, keliamais vis šiltėjančio klimato.

Kaip žemės ūkis turėtų adaptuotis prie klimato kaitos ir kokios yra galimybės? Visų pirma, anot FAO atstovo, žemės ūkis privalo neužsimerkti ir atsižvelgti į naujai iškylančius iššūkius, tačiau tam turi būti sudarytos galimybės. „Mes negalime aprūpinti pasaulio maistu, jei negalime kontroliuoti klimato kaitos. Tačiau mes negalėsime kontroliuoti klimato kaitos, jei žemės ūkis netaps centrine ašimi“, – teigė A. Miuleris. Grupė mokslininkų, palaikoma Jungtinių Tautų, dar prieš Kopenhagos konferenciją ragino nepalikti nuošalyje agrarinio sektoriaus, tačiau konferencijos pabaigoje pasirašytame dokumente apie žemės ūkį neužsimenama.

Norint išmaitinti augančią žmonijos populiaciją, FAO skaičiavimais, reikia padidinti žemės ūkio gamybą 70 procentų. Tačiau jau dabar dėl klimato šiltėjimo kai kuriose šalyse derliai prastėja. Todėl, įsitikinęs A. Miuleris, žemės ūkio ministrai privalo paruošti pasaulio žemės ūkį naujiems iššūkiams, pasitelkdami finansinius instrumentus, kurie keltų žemės ūkio produkcijos gamybos našumą.

FAO direktoriaus pavaduotojas akcentavo, kad būtinas kompleksinis matymas ir mąstymas. „Žemės ūkis turi ir gali tapti pasaulio problemų sprendimo dalimi“, – teigė A. Miuleris. Tamprų žemės ūkio bei klimato kaitos ryšį akcentavo ir Tarptautinės žemės ūkio gamintojų federacijos (IFAP) prezidentas Ajai Vašė (Ajay Vashee). Anot jo, svarbu jau dabar klausti savęs, kas gi atsitiks, jei apie klimato kaitą bus kalbama atskiriant žemės ūkį. „Nebus numatyti rizikos valdymo įrankiai, galintys padėti susidoroti su klimato kaitos poveikiu. Taigi nebus išvedamos naujos, prie klimato kaitos prisitaikančios augalų veislės, nedaug dėmesio bus skiriama ir klimato kaitos poveikio hidrologiniam ciklui bei kitiems tyrimams. Galų gale, niekas nefinansuos žemės ūkio sektoriaus adaptavimosi prie klimato kaitos – visos išlaidos užgrius žemdirbius“, – teigė IFAP atstovas.

Kiek kitaip į klimato kaitos ir žemės ūkio santykį ragino pažvelgti Tarptautinė žmogaus teisių į maistą organizacija (FIAN), prieš konferenciją platinusi pranešimą, kuriuo raginama stabdyti pramoninį ūkininkavimą ir taip apsaugoti klimatą bei ūkininkus. Anot šios organizacijos atstovų, būtina atsigręžti į smulkų ir vidutinį ūkininką, nes stambus, pramoninis ūkininkavimas ne tik negelbsti pasaulio nuo bado, bet sukelia atvirkštinius procesus. Pranešime teigiama, kad klimato kaitai didžiulę įtaką daro gausiai naudojamos cheminės trąšos bei pesticidai; kertami ir nusausinami atogrąžų miškai tam, kad būtų galima jų vietoje užsėti monokultūrines plantacijas; vis plačiau naudojama sunki žemės ūkio technika bei kitas transportas; iš stambių gyvulininkystės fermų išskiriami didžiuliai metano dujų kiekiai.

FIAN pranešime ministrams siūloma skirti subsidijas atsižvelgiant į socialinius bei ekologinius veiksnius. Be to, reikalaujama stabdyti Pasaulio banko intensyvią paramą agroverslui, žemės ūkio politiką formuoti nepamirštant žmogaus teisių į maistą, sukurti mechanizmą, kuris apsaugotų kaimo gyventojus nuo globalaus žemės supirkinėjimo ir telkimo į vienas rankas, rasti mechanizmą, galintį apsaugoti nuo dempingo.

Pradėti reikia nuo savo kiemo

Atsakydama į raginimus kompleksiškai žvelgti į žemės ūkį, Rusijos žemės ūkio ministrė Jelena Skrynik teigė, kad jos šalis tikisi iki 2020 metų padidinti žemės ūkio produkciją 40 proc. ir tam jau turi sukūrusi programą, kuria skatinama naudoti tausojančias technologijas, saugoti išteklius. Rusija taip pat jau yra priėmusi doktriną, kad šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimas turi būti sumažintas 30 procentų.

Kinijos žemės ūkio viceministras Dan Niu tvirtino, kad būtina nustoti kaltinti vieniems kitus ir susitelkti ties svarbiausiu tikslu. „Visos – ir didžiosios, ir besivystančios šalys privalo spręsti klimato kaitos problemas“, – sakė D. Niu, primindamas, kad besivystančioms šalims turėtų būti suteikiama reikalinga techninė ir finansinė parama. Tačiau bet kuriuo atveju kiekviena šalis turi pradėti nuo savęs ir priimti sprendimus, kurie padėtų apsaugoti savos šalies žemės ūkį.

Burkina Faso žemės ūkio ministro Laurent Sedogo teigimu, apie klimato kaitą negalima kalbėti kaip apie reiškinį, kuris dar tik bus. „Tai – dabartis ir netgi jau praeitis. Afrikoje klimato kaita ir jos padariniai jau jaučiami“, – sakė L. Sedogo. Kita vertus, Afrika ne tik žvelgia į pasaulį ir laukia pagalbos. Žemynas, naudojantis tradicinės žemdirbystė metodus, tausoja dirvožemį ir stengiasi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Tačiau tam, kad kova su klimato kaita būtų dar aktyvesnė, o maisto būtų pagaminta užtektinai, reikalingos naujos technologijos ir nauji įgūdžiai.

Tam, kad norint pasiekti tikslų būtinos investicijos, pritarė ir Ukrainos žemės ūkio ministras Jurijus Melnikas. Anot jo, Ukraina aktyviai veržiasi bei įsitvirtina tarp žemės ūkio lyderių, šalis turi potencialą ir gali kilti dar aukščiau, deja, tam stinga finansavimo. Kalbant apie šiandienes problemas, anot J. Melniko, visų pirma būtinas kompleksinis sprendimas.

Nyderlandų žemės ūkio ministrė Gerda Verburg pabrėžė, kad svarbu tai, jog kalbant apie klimato kaitą bei žemės ūkį jau nebepradedama nuo nulio – pasaulyje yra puikių pavyzdžių ir gerų sprendimų. Tačiau būtina suvokti ir į žemės ūkį žvelgti ne tik kaip į klimato kaitos problemos dalį, bet kaip į dalį šios problemos sprendimo. „Negalima susitelkti ties klimato kaita tarsi ji būtų vienintelė problema – mes netrukus turėsime išmaitinti devynis milijardus žmonių“, – priminė Nyderlandų ministrė, teigdama, kad apsirūpinimas maistu bei vandeniu negali būti nustumti į antrą planą. Tad visa tai planuojamuose viršūnių susitikimuose Bonoje birželį bei Meksike gruodį turi likti ne tuščiomis kalbomis, o virsti konkrečiais sprendimais.

Tuo tarpu Vokietijos federalinės maisto, žemės ūkio ir vartotojų apsaugos ministrė Ilzė Aigner (Ilse Aigner) ragino visų pirma pažvelgti į savo aplinką, kiekvienam pagalvoti apie savo gyvenimo būdą ir apie tai, ką galime padaryti, kad mažiau prisidėtume prie klimato kaitos. Anot ministrės, jei jau suprantame, kad esame problemos dalis, turime aktyviai dalyvauti ją spręsdami, o tokiems globaliems sprendimams ir reikalingas žemės ūkio „Davosas“ „Žaliosios savaitės“ metu.

KOMENTARAS

Kazys Starkevičius, Lietuvos žemės ūkio ministras

Šių metų tarptautinės ministrų konferencijos tema dažnai diskutuojama. Man labai patiko Vokietijos ministrės frazė, kad kiekvienas turime apsižvalgyti apie save – kaip mes elgiamės su gamta, ką mes darome ir kokias turime pasekmes. Didžiausia problema – Afrika, kurioje daugeliui trūksta maisto. Tačiau mūsų, kartu ir Europos Sąjungos, pozicija, kad regionams, kuriems kyla sunkumų, reikia ne duoti maisto, o išmokyti dirbti žemę. Juk ir atskiruose Afrikos regionuose galima dirbti žemę, žinoma, ją gerai prižiūrint.

Dar viena džiugi žinia iš šios konferencijos yra tai, kad, anot FAO atstovo, mūsų regionas ateityje dėl klimato kaitos taps itin palankiu grūdinėms kultūroms auginti. Mes nepateksime į tą zoną, kur kils sunkumų dėl sausrų, vandens trūkumo.

Svarbu, kad ūkininkavimas būtų draugiškas aplinkai, o intensyvumas turi būti suderintas su poreikiais. Per didelis intensyvumas sukelia didesnę taršą ir žalą gamtai. Būtina pabrėžti, kad norintiems susitvarkyti ūkininkams reikalinga ne tik techninė, bet ir finansinė pagalba.

***
Mindaugas Kuklierius, Lietuvos žemės ūkio viceministras

Mes vos tik atėję pakeitėme politikos kursą ir pataikėme į tarptautinį kontekstą. Smulkų bei vidutinį ūkį visi jau buvo nurašę, bet dabar visas pasaulis į juos atsigręžia. Negalima susitelkti vien tik ties pramoniniu, dideliu ūkininkavimu, nes jau matome, kur link tai veda.

Mūsų politikos priemonės – ūkininkų skatinimas gaminti savo ūkyje, ūkininkų turgelių plėtra bei kitos – puikiai atrodo pasaulio žemės ūkio politikos kontekste. Lietuvoje galbūt smulkių ir vidutinių ūkių nedaugės, bet jie taps gyvybingesni. Mes planuojame ir seniai deramės su Europos Komisija, kad iš 2007–2013 m. Kaimo plėtros programos galėtume finansuoti prekybos vietų įrengimą. Šiandien dar negalime skirti paramos mažoms, specializuotoms parduotuvėlėms kurti, kur būtų galima nusipirkti gerų, sveikų, kokybiškų produktų. Galbūt ten nebus didelės apyvartos, bet ūkininkas savo pragyvenimui užsidirbs – to mes ir siekiame. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau tuo pavyks įtikinti ir Komisiją, o tada šis judėjimas įgaus dar didesnį pagreitį.