Į pirmųjų mūsų žurnalo numerių herojų duris ir vėl pasibeldėme po penkiolikos metų. Buvo smalsu pamatyti, kaip jie gyvena, kaip tvarkosi ūkiuose, ar išsipildė tuometiniai lūkesčiai ir svajonės.

„Vargo daugiau negu pelno“, – tokiais žodžiais prieš 15 metų savo darbą apibūdinę Kauno r. ūkininkai Lina ir Kęstutis Bružikai sako lygiai tą patį galėtų patvirtinti ir šiandien. Nors per tą laiką pasistatė erdvų namą, įsirengė talpius gamybinius pastatus, dirbamos žemės plotus išplėtė nuo 200 iki 1 100 ha, bet dirbti teko sunkiai, dažnai balansuojant ant trapios pelno ir nuostolių ribos.

„Vis dėlto nesigailiu pasirinkęs ūkininko kelią. Man žemė tiesiog kvepia, ypač ankstyvą pavasarį išvažiavus į laukus“, – sako Kęstutis. Ir čia pat prisimena, kad dar būdamas vaikas, radęs kieme minkštesnės žemės lopinėlį, „ardavo“ šaukštu, kruopščiai žiūrėdamas, kad vagos gražiai verstųsi. O šiek tiek ūgtelėjęs bėgdavo į plačių Dievogalos kaimo laukų galulaukes ir pritūpęs stebėdavo, kaip gilias vagas verčia traktorininkai. Šie, pamatę pažįstamą vaiką, dažnai pasikviesdavo pasėdėti kabinoje – taip berniukas galėdavo visą dieną užsimiršęs važinėti, nė nepajusdamas, kaip vakaras sutemsta.

Dabar tuose pačiuose laukuose sėja ir kulia pats Kęstutis. Ir ko tik nėra išbandęs auginti... Krienus ir pomidorus, bulves ir pupeles, svogūnus ir net šiek tiek tabako – dabar viso to atsisakė. Bene labiausiai Kęstutis pagarsėjo kaip stambus bulvių ir svogūnų augintojas, tas laikas sutapo ir su jo vadovavimu Lietuvos daržovių augintojų asociacijai. Bulvių augindavo iki 180 ha. Pusė jų skirdavo krakmolo gamybai, bet kai Lietuvai krakmolo kvota buvo sumažinta iki 1 000 tonų, bulvių paklausa visiškai smuko.

Apie svogūnus, nuo kurių iki šiol šiurpas krečia

Kurį laiką Kęstutis dar augino bulves, bet išvargino nenugalimas prekybininkų monopolis, nesąžiningi žaidimai bandant prastos kokybės importines bulves parduoti prisidengiant geru lietuviškos produkcijos vardu, sugriežtėję VAAT reikalavimai. 2005-ieji buvo paskutiniai metai, kai Bružikai sodino bulves. Beje, tais metais teko išmesti 500 tonų gražiausių svogūnų, mat buvo didžiulė jų perprodukcija, ir kaina krito iki 35 centų už kilogramą – už tiek nevertėjo nei fasuoti, nei vežti į prekybos tinklus. Tuo metu Kęstutis atsistatydino ir iš LDAA valdybos, nors darbą šioje asociacijoje prisimena kaip itin produktyvų. Kartu su asociacijos direktore Zofija Cironkiene jie buvo tarsi šalies daržininkų vizitinė kortelė, sugebėję daržininkų problemas ne tik viešai paskelbti, bet ir jas spręsti.

Beje, apie svogūnų auginimą Kęstutis gali daug papasakoti. Iki šiol prisimena, kaip pirmosios parodos „Agrobalt“ metu iš vienos garsios užsienio firmos susigundė nusipirkti svogūnų sėklos. Užsėjo 10 ha. Sudygo puikiai ir augo gražiai. Jau ir rugsėjis atėjo, o svogūnai toliau auga, spalis įpusėjo – jie toliau auga: kaklai storiausi, laiškai žali. Tokių nesubrendusių prikasė gal 10 tonų (vėliau jie beveik visi supuvo), o kitus skaudama širdimi užarė.

Nurijęs karčią piliulę, pradėjo gilintis, kodėl taip atsitiko. Paaiškėjo, kad iš daugybės svogūnų veislių olandai įsiūlė pačią vėlyviausią, kuri uždera gal tik Prancūzijos pietuose. „Šerpas – dar ir dabar prisimenu tą veislę, net šiurpas nukrato, – dabar jau lengvai iš savęs šaiposi Kęstutis. – Svogūnų vegetacijos trukmė nuo 90 iki 160 dienų, mūsų sąlygomis geriausia rinktis 120 dienų trukmės. Lietuviai mėgsta gintaro geltonumo, apvalius svogūnus, kakliukai turi būti kaip pelės uodegytės, šaknų dugneliai – kaip maži pipiriukai.“

Buvo gerų metų, buvo ir visai prastų – ir daržovių rinka visada buvo banguojanti, ir pirkėjų visokių pasitaikydavo. Kęstutis yra suskaičiavęs, kad už daržovių produkciją iki šiol neatgavęs maždaug 130 000 Lt – atrodydavo, rimtiems užsakovams pakraudavo, o dingdavo kaip į vandenį.

Daugiamečių žolių sėklos rinkoje – sąstingis

Prieš kelerius metus Kęstutis ėmėsi auginti daugiametes žoles sėklai: sėklinius dobilus, motiejukus, tikruosius eraičinus, daugiametes svidres, pievines migles. Deja, rinka dabar žolių sėkla perpildyta, prekyba jomis beveik sustojusi. Prieš pora metų daugiametėms žolėms skyręs trečdalį visų plotų, dabar iš deklaruotų 1 109 ha žolėmis užsėjęs apie 210 ha. Kiti plotai skirti javams, kvietrugiams, rapsams, miežiams, avižoms. Pastarųjų kainos šiemet visai prastos – prieš 2 mėnesius buvo vos 120 Lt/t, dabar jau siūloma po 250 Lt/t, bet reikėtų nugabenti į Liepoją. Pernai avižas pirko lenkai po 320 Lt/t. Kęstutis tikisi, gal ir šiemet kaimynams reikės lietuviškų avižų, tik reikia išlaukti. Sandėliuose jų guli apie 600 tonų, dar apie 350 tonų miežių ir daugybė žolių sėklos.

Jau pardavė 1 000 tonų 2009-ųjų derliaus kvietrugių, baigia išparduoti ir grikius. Pastarųjų derlius subrendo silpnokas, mat vasara buvo palyginti vėsi. „Mane bitininkai yra pamokę: jei paros vidurkis nesiekia 12 oC, grikiai neišskiria nektaro. Jei daug lyja, irgi blogai. Kol iš dobilo žiedo neišgaruoja vanduo, bitės ant tokių žiedų neina. Žodžiu, jei lietinga vasara, tai nebus nei dobilų, nei grikių“, – patirtimi dalijasi ūkininkas.

Dėl bičių tariasi su aplinkiniais bitininkais, kurie atveža avilius tiesiai į laukus – vienam hektarui grikių lauko reikia maždaug 2 bičių šeimų.

Dar niežti delnai auginti krienus

Kai prieš 15 metų lankėmės ūkyje, Bružikai buvo pradėję auginti pupeles. Iš Švedijos atsivežtos pupelės Bonita buvo rudos, o Lietuvoje tokios pasirodė visai nepaklausios, tad paauginę trejus metus daugiau nebesėjo. Ir pats auginimas sunkus – rankomis reikia nurauti, paskui džiovinti. Išbandė auginti ir sojas, net šiek tiek tabako buvo pasėję. Kelerius metus augino krienus – jų plotai jau buvo pasiekę 2 ha. „Dėl krienų man dar ir dabar niežti delnai. Jei turi kelis hektarus, tai tik krienus ir augink! Jų šakniagumbių iš hektaro galima prikasti mažiausiai 4,5 tonos“, – sako ūkininkas. Pasak jo, lietuviškų krienų trūksta, perdirbėjai veža iš Lenkijos jų pusfabrikačius (sutarkuotus ir užšaldytus).

„Kai jau nusigyvensiu, tai tikrai auginsiu krienus, bus mano hobis. Ir visą šeimą įdarbinsiu“, – juokiasi Kęstutis. Na, su šeimos įdarbinimu kol kas sunkoka – sūnus Linas dirba bendrovėje „Helisota“ mechaniku, ištisus mėnesius praleidžia komandiruotėse – tai Afganistane, tai Bulgarijoje, dabar Anglijoje. Pernai, kai buvo grįžęs atostogų, tėvo įsodintas į kombainą ratą apvažiavo ir išlipo – netraukia jo žemės darbai. Dukra Kristina, turinti sociologijos ir teisės magistrės diplomus, ištekėjusi gyvena ir dirba Vilniuje, šiuo metu augina duk-rytę. Namuose Kęstučiui ir Linai apsnūsti neleidžia pagrandukas Paulius, einantis į ketvirtą klasę. Berniukas itin gabus sportinių šokių šokėjas, kasdien jį tenka vežioti į repeticijas šokių klube „Junda“, o savaitgaliais vykti į konkursus. Lina taip pat turi veiklos už ūkio ribų – ne vienus metus buvo Alšėnų seniūnijos tarybos pirmininkė, dabar išrinkta šešių kaimų seniūnaite.

Visuomeniniai darbai palikti praeityje

Anksčiau pusę savo laiko ir energijos skirdavęs visuomeninėms pareigoms ir darbams, nėręs ir į politiką, dabar Kęstutis iš viso to pasitraukė. „Turiu savo verslą, ramiai dirbu. Taip ir sveikatai geriau, – aiškina savo pasirinkimą. – Jei nebūčiau blaškęsis po politiką ir visokius visuomeninius judėjimus, o tą laiką skyręs savo ūkiui ir šeimai, būčiau gal daugiau pasiekęs.“ Daug vilčių jis dėjo į kooperaciją (1993 m. buvo įkūręs pirmąjį kooperatyvą „Libora“), kuri, deja, taip ir neįsisuko. „Iš pradžių nemokėjome, nesupratome, kaip reikia vystyti kooperaciją. Paskui, kai jau pavažinėjome po užsienio šalis, pamatėme, kaip ten kooperatyvai dirba, mus pradėjo blokuoti, kad neatsirastų konkurencija. Ypač perdirbėjai priešinosi. Juk ir dabar tas pats: pažiūrėkite, kokią reakciją sukėlė naujos pieno perdirbimo įmonės statybos“, – sako Kęstutis, dabar nepriklausantis jokiai organizacijai. Jis supranta, turėdamas savo nuomonę ir ją garsiai pasakydamas, toli gražu ne visiems įtiksi, bet toks jau jo būdas. Drąsiai sako, kad stojimas į ES ūkininkams neatnešė didelės naudos, o pats nesinaudojo jokia europine parama, išskyrus tiesiogines išmokas.

„Esu atsargus ir vien dėl „mandrumo“ imti traktorių už pusę milijono net negalvoju. Technikos aš turiu sočiai – 19 traktorių, 7 kombainus. Aišku, naujas traktorius – tai daug daugiau komforto. Bet man svarbu darbą padaryti. Neneigsiu, norėtųsi naujos technikos, bet kai pasiskaičiuoju, rankos nekyla investicijai. Ir nematau Lietuvos vizijos, kur link mes einame“, – atvirai sako Kęstutis.

Pasak jo, pradėjus ūkininkauti į priekį stūmė entuziazmas, naivus tikėjimas, kad viskas bus gerai, kad kaimas žydės ir klestės. Dabar to entuziazmo nebeliko – gal ir metai daro savo, be to, nė vienas vaikas nelinkęs į ūkio darbus, nematyti tęstinumo. Tiesa, gerų ženklų pastaruoju metu jau galima įžvelgti – vis garsiau pradedama kalbėti, kad žemės ūkis yra stipri šalies ūkio šaka, duodanti realią naudą. „Tą mes tvirtinome jau prieš penkiolika metų: turime žemę po kojomis, ją mylėkime, vertinkime ir iš jos spauskime pinigus“, – sako Dievogalos kaimo ūkininkas Kęstutis Bružikas.