Viduržiemio pusnyse paskendusiuose Anykščių rajono ūkininkų Daivos ir Vytauto Abraškevičių namuose jauku ir šilta: iš darbo Viešintų seniūnijoje parlėkusi Daiva dengia pietų stalą vienuolikmečiui sūnui Andriui, Vytautas mėgaujasi kvapnios kavos puodeliu ir žiemos vidudienio ramybe. Kai laukai po sniegu, o grūdai po stogu, galima neskubant apmąstyti savo darbus ir gyvenimą. „Neįsivaizduoju, ką reikėtų dirbti, jei nebūčiau ūkininkas“, – ištaria Vytautas.

Kažkada, pačioje ūkininkavimo pradžioje, Abraškevičiai augino ir karvių, ir kiaulių. Tą dieną, kai prieš penkiolika metų lankėmės jų namuose, šeimininkai kaip tik triūsė prie paršavedės, atsivedusios visą pulką rausvų žviegiančių mažylių. „Ta paršavedė, ko gero, ir buvo paskutinė mūsų laikyta“, – prisimena Vytautas. Pamažu ūkis specializavosi dviem kryptimis: augalininkystės ir sėklinių bulvių auginime. Šią ilgą žiemą Vytautas sakosi viską gerai apmąstęs ir nusprendęs daugiau sėklinių bulvių nebeauginti.

Kodėl? Tiesiog vienu metu sutapo daug aplinkybių: sėklinių bulvių auginimas duoda vis mažiau pelno; keičiasi firmos, iš kurios jis pirkdavo bulvių sėklą, savininkai; Utenoje nebeliko Sėklų ir grūdų tarnybos poskyrio, su kurio inspektoriais ūkininkas buvo įpratęs dirbti. Vytautas iš tų žmonių, kuriems labai svarbu tarpusavio ryšiai, pastovumas, abipusis pasitikėjimas. Todėl tiek daug pokyčių vienu metu paskatino jį apsispręsti nebeauginti sėklinių bulvių, nors būtent nuo jų pradėjo ūkininkavimą. Bulvės visada „ištraukdavo“ ūkį, kai būdavo sunku, mat jų kaina palyginti stabili, kaip ir paklausa.

Per daug metų Vytautas jau turėjo ištikimų klientų būrį, tad didžiąją dalį bulvių parduodavo tiesiai iš ūkio sandėlių. Tik dėl įdomumo ir savireklamos pats Vytautas pasikrovęs bulvių išsiruošdavo į žemdirbių šventes, muges. „Tai, kad mano klientai gerai mane pažįsta, užkrauna dar didesnę atsakomybę. O juk būna, kad parduodi tikrai geros kokybės sėklą, o derlius, žiūrėk, neužauga, tuoj su pretenzijomis pas mane atskuba“, – aiškina bulvių augintojas. Pasak jo, su tokiais palyginti nedideliais kiekiais (bulvių 2009 m. augino 10 ha, užpernai dar buvo 20 ha) didelio biznio nepadarysi. Be to, reikėtų visą prekinio paruošimo liniją atnaujinti, mat iki šiol dirbo primityviomis sąlygomis: fasavimas rankinis, maišą tenka padėti ant padėklo, užsiūti ir etiketę prisiūti.

Be bulvių, dar augina rapsus, grikius, rugius, pupas. Stengiasi taip išdėstyti augalus, kad nesutaptų jų nuėmimo laikas – vienus nukūlei, susitvarkei, tada kiti pribrendo. Senstelėjusius kombainus (turi du Fortschritt) norėtųsi keisti, bet ūkininkas svarsto, kad gal ūkis per mažas naujam galiūnui – pernai deklaruota 370 ha (iš jų nuosavos žemės yra 130 ha). Praktiškai tokiems plotams užtektų ir vieno kombaino, bet, pasak ūkininko, labai pravartu turėti du ir dar vienos firmos – juk kuriam sugedus, iš dviejų visada vieną gali sulipdyti.

Pagal derlius anykštėnai negali konkuruoti su Pasvalio ar Panevėžio rajonų ūkininkais – skurdžios Anykščių žemės (Vytauto dirbamos žemės našumo vidurkis 32 balai) atseikėja po 4 t/ha grūdų. Tad Vytauto skaičiavimu, jei ryžtųsi pirkti naują kombainą už 800 tūkst. Lt, kuliant po 4 t/ha ir parduodant grūdus dabartinėmis kainomis, vien tik už jį reikėtų dirbti šešerius metus. Vienintelis kartas, kai pasinaudojo ES parama, buvo pernai – parengęs augalininkystės ūkio plėtros projektą pagal supaprastintą tvarką, padengė dalį traktoriaus Valtra pirkimo išlaidų. Dar ir palydovinė navigacinė sistema išėjo, jau išbandė ją laukuose ir liko labai patenkintas. Ūkininko manymu, pakanka metų, kad ši įsigyta moderni naujovė atsipirktų.

Kūrenti grūdais – šventvagystė?

Kaip ir visus žemdirbius, taip ir Vytautą šiemet smukdo visiškai nukritusios grūdų kainos. „Avižas šiandien išvežiau į Radviliškį po 170 Lt už toną, o štai durpių tona kainuoja 320 Lt – neseniai pirkau namui kūrenti, todėl kainą tikrai žinau“, – sako ūkininkas. Tokia situacija paskatino jį su kitais pažįstamais žemdirbiais užsisakyti specialias krosnis ir namus šildyti kūrenamais grūdais. „Visą laiką galvojau, kad deginti grūdus yra šventvagystė. Bet ar ne šventvagystė atiduoti pusdykiai? Galų gale, koks skirtumas, ar mes patys supilame į krosnį grūdus, ar iš jų padaro etanolį ir tada naudojame kaip kurą. Suprasčiau, jei grūdų trūktų maistui, o tu kūrentum – čia tai nuodėmė. O kai jų perteklius – tai tiesiog ūkiškas požiūris“, – svarsto Vytautas.

Ūkyje padeda trys nuolatiniai darbuotojai. Pats Vytautas už traktoriaus vairo sėda tada, kai tenka pagrindinius darbus dirbti – laukus purkšti ir trąšas barstyti. Baigęs agronomiją, tad laukus gali profesionaliai įvertinti ir tolimesnius darbus surikiuoti. Yra pabandęs tręšti laukus skystosiomis trąšomis – efektas tikrai geras buvo, bet pati išpurškimo technologija sudėtinga: ir purkštuvas turi idealiai dirbti, ir oras vos ne idealus būti – be vėjo, be lietaus, be kaitrios saulės. Žodžiu, poveikis geras, bet technologija brangi.

„Ir parašykite tokį dalyką, kad dabar nebegalima mokslu tikėti. Kai kurie mokslininkai pasamdyti yra firmos ir aiškina taip, kad firmai būtų naudinga. Važinėjame po lauko dienas ir viską aiškiai matome, juk ne vaikai esame“, – atvirai sako Vytautas ir priduria, kad naudingiausių patarimų gali išgirsti iš kolegų ūkininkų. Susitikę pasikalba, kas ką išbandęs, koks efektas buvo. „Ir su kai kuriais agroverslo kompanijų konsultantais gali išsiaiškinti esminius dalykus, jie irgi suinteresuoti, kad būtų pasitikėjimas jų rekomendacijomis“, – pastebi ūkininkas.

Vytautas dažnai pasvarsto, kad jei ne išmokos, tai tokių nenašių regionų žemdirbiai, ko gero, neišgyventų. Bet kaip pažiūrėsi – galima galvoti ir taip, kas būtų, jei išmokų visai nemokėtų, o kainas reguliuotų rinka. Ūkininko manymu, vos tik buvo pradėtos mokėti tiesioginės išmokos, iš karto šoktelėjo kone visų žemdirbiui reikalingų prekių (pavyzdžiui, trąšų) kainos, tad daugiau gaudamas, daugiau ir atiduodi.

Apie šeimą, arklį ir bites

Vyresnioji Vytauto ir Daivos dukra ­Miglė – jaunoji ūkininkė, savarankiško ūkininkavimo pradžiai tėvai jai padovanojo 50 ha žemės. „Sunku dabar jauniems įsikabinti, mums kažkaip lengviau buvo. Gal kad buvome pripratę prasčiau gyventi. Dabar jau ir namie, ir darbe visi geresnių sąlygų nori, štai ir mano darbininkai – į rusišką traktorių jau nenori sėsti, duok jiems ­Valtra“, – sako Vytautas.

Jaunesnioji dukra Dovilė šiemet baigia Karo akademiją. Nuo mažumės ji buvo linkusi į ekstremalius nuotykius, sportiška, energinga. Prieš penkiolika metų rašytame straipsnyje užsiminta, kad didžiausia mergaitės svajonė – turėti arklį. Ta svajonė netruko išsipildyti – per gimtadienį dėdė Antanas, Vytauto brolis, padovanojo grakštų kumeliuką Bijūną. Kai perrištas kaspinu arkliukas įžengė tiesiai į kambarį, atrodė, kad mergaitei iš laimės sprogs širdis. Per visus 15 metų Bijūnas niekada nedirbo, buvo lepinamas ir mylimas kaip tikras šeimos narys. „Dabar daugiausia aš tą arklį prižiūriu. Bet vos tik dukra grįžta iš Vilniaus, tuoj skuba pas savo numylėtinį“, – pasakoja Vytautas.

Daiva, iki mokyklos paauginusi namuose jauniausiąjį sūnų Andrių, pradėjo dirbti Viešintų seniūnijoje žemės ūkio specialiste. Jos žiniomis, 900 gyventojų turinčioje seniūnijoje stambesnių ūkininkų (dirbančių per 50 ha) yra aštuoni. Ko gero didžiausią ūkį apylinkėse valdo Vytauto brolis Antanas, kartu su dviem sūnumis dirbantis 600 ha žemės. Vytautas su broliu gerai sutaria, kažkada yra bandę ir techniką kartu pirkti, bet įsitikino, kad sudėtinga paskui būna vienu agregatu dalytis – būtinai abiem tuo pačiu metu prireikia. Juk jei atėjo sėjos metas, turi važiuoti ir sėti, o jei sėjamoji viena, tai nors imk ir perplėšk per pusę. Tad kurį laiką pabandę kooperuotis, broliai Abraškevičiai gražiuoju sutarė dirbti po vieną.

Vytautas prasitarė apie vieną sumanymą – su sūnumi norį tapti bitininkais. Pernai nusipirko visą inventorių (ir visko po du komplektus – sau ir Andriui), avilį su bitėmis įsigijo, bet medaus dar  neteko kopinėti – išsilakstė bitelės, gal dėl to, kad užgriuvus darbams nebuvo kada jų prižiūrėti? Bet Abraškevičių vyrai rankų nenuleidžia ir žada bitininkavimo paslapčių būtinai išmokti.

„Buvo sunkių metų, bet išsikapstėme, dabar jau nebaisios jokios krizės. Be to, niekada nereikia norėti uždirbti visų pinigų“, – šypsosi Vytautas ir priduria neįsivaizduojąs, ką dabar reikėtų veikti, jei prieš devyniolika metų nebūtų nusprendęs ūkininkauti.