Penkiolika pastarųjų metų atnešė įvairiausių permainų Griškabūdžio žemės ūkio bendrovei. Nepasikeitė pasirinkta ūkininkavimo kryptis, požiūris į darbą, niekam neužleistos lyderės pozicijos.

„Mano ūkio“ 1995-aisiais kalbintas Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininkas Pranas Augustaitis pasakojo apie savo pirmuosius darbo metus šiame ūkyje: 8-ojo dešimtmečio viduryje kolūkyje nebuvo nei grūdų, nei šiaudų, o tik begalė skolų. Per du dešimtmečius ūkis iš praskolinto virto pirmaujančiu. Perėjimas prie rinkos ekonomikos, privatizavimas Griškabūdžio žemdirbiams tapo nauju išmėginimu. Dirbti pasidarė sunkiau: dauguma specialistų per pertvarkas išsilakstė.

Keturiolikti metai Griškabūdžio žemės ūkio bendrovei vadovauja Petras  Puskunigis, 1995-aisiais dirbęs pirmininko pavaduotoju. Tad pokalbį pradėjome tuo pačiu klausimu: ar ir šiandien trūksta specialistų, žemės ūkio darbuotojų?

Didelio specialistų deficito Griškabūdžio bendrovė nejaučia, bet ir jų pasiūla girtis nėra pagrindo. Sudėtingiausia su gyvulininkystės specialistais. Neseniai vieną iš dviejų veterinarijos gydytojų perviliojo konkurentai. Sunkiausia buvo 2007-aisiais, kai klestėjo statybų ir vežėjų verslai, atitraukę iš kaimo nemažai darbo jėgos. Kitas darbo jėgos nutekėjimas susijęs su emigracija: iš 3 tūkst. seniūnijos gyventojų maždaug dešimtadalis pasirinko emigranto dalią, išvyko ir bendrovės darbuotojų. Pernai situacija pasikeitė: prie bendrovės durų jau rikiavosi ieškantieji darbo, kai kas ir iš užsienio sugrįžo. Vienam kitam pasisekė įsidarbinti.

Griškabūdžio ŽŪB turi žalią diplomą, suteikiantį teisę dalyvauti žemės ūkio profesinio praktinio mokymo veikloje. Kasmet bendrovėje praktiką atlieka keletas profesinių mokyklų, kolegijų moksleivių: būsimieji mechanizatoriai, apskaitos specialistai. Gabiausius ir darbščiausius bendrovė kviečiasi darbui. Vasarą Griškabūdžio ŽŪB papildomai įdarbina 10–15 jaunuolių įvairiems ūkio darbams, pirmiausia darbas suteikiamas darbuotojų šeimų nariams.

Per penkiolika metų bendrovėje darbo vietų sumažėjo maždaug 3 kartus. Petras Puskunigis sako, kad bendrovės verslo planai nuolat derinami su narių poreikiais ir lūkesčiais, tad išsaugoti darbo vietas yra labai svarbu, nes tai vietos šeimų pragyvenimo šaltinis.

Būta psichologinio teroro ir kryžiaus kelių

Griškabūdžio ŽŪB pajus yra pasidaliję maždaug 200 narių. Pajų koncentracijos procesai neaplenkė bendrovės – tam, kad išvengtų svetimo kapitalo atėjimo, bendrovės nariai sutiko, kad kontrolinis įmonės pajų paketas būtų sutelktas vienose – bendrovės vadovo – rankose.

Prisimindamas 6–7 metų senumo įvykius, Petras Puskunigis pasakoja, kad buvo ir baisių momentų: reikalavimų parduoti bendrovę, grasinimų, psichologinio teroro. „Tai buvo struktūrų puolimas. Ne viena bendrovė neatsilaikė, buvo nupirkta pusvelčiui (kai kur žmonės už pajus gavo mažiau pinigų negu tuo metu buvo bendrovės sąskaitoje, jau nekalbant apie parduoto turto vertę). Griškabūdžio žemdirbiai buvo vieningi, jų valios dėka bendrovė išliko.

Kryžiaus kelius įmonės vadovams teko nueiti statant savo degalinę. Iš pradžių susidurta su dirbtinai statomomis kliūtimis, o vėliau – spaudimu ir reketu. „Mus norėjo priversti parduoti degalinę pasitelkus net teisėsaugą: pareigūnai buvo paėmę visus bendrovės apskaitos dokumentus. Banditėliai siautėjo, bet anais laikais valdžios vyrai turėjo daugiau garbės ir sąžinės“, – pasakoja P. Puskunigis apie 13 metų senumo įvykius. Šalia Griškabūdžio veikianti bend-rovės degalinė yra vienas iš papildomų verslų. Ji duoda nedaug pelno, bet didelę naudą ir patogumą įmonei ir miestelėnams, be to, joje įdarbinti 4 žmonės.

Dauguma šiandieninių Griškabūdžio ŽŪB darbuotojų – darbštūs ir sąžiningi žmonės, į jų poreikius bendrovė ir orientuojasi. Tiesa, kitaip negu prieš keliolika metų, bendrovė jau negali savo nariams ir kaimo gyventojams teikti paslaugų natūra, kita vertus, tokių paslaugų poreikiai smarkiai sumažėjo, nes beveik nunyko pasodybiniai ūkiai (retas laiko karvę savo reik-mėms; kiaulę – tik vienas kitas), daug ką kaimiečiai paprasčiausiai perka.

Neliko kiaulių ir linų

Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė prieš 15 metų sėjo apie 890 ha javų, laikė 2 070 galvijų, 1 660 kiaulių. Iš realizuotos augalininkystės produkcijos gavo apie trečdalį pajamų, iš gyvulininkystės – du trečdalius. Pelningiausia augalininkystės šaka buvo linai.

Versdamas įmonės dokumentus, P. Puskunigis šiandien vardija kitus skaičius. Pernai sėjo 660 ha žieminių kviečių, 100 ha žieminių rapsų, 250 ha vasarinių kviečių ir apie 50 ha žieminių rapsų, dar apie 250 ha kukurūzų. Kiaulių bendrovė jau seniai nebeaugina. Tvartuose laikoma apie 1 300 galvijų, iš jų 700 melžiamų karvių. Bandą sudaro holšteinizuoti Lietuvos juodmargių veislės galvijai. Apie 70 proc. pajamų bendrovė gauna iš pieno ūkio, o kita – iš augalininkystės.

Žlugus linų perdirbimo įmonėms, bendrovė jų nebeaugina. Linų perdirbėjai liko skolingi Griškabūdžio žemdirbiams daugiau kaip 300 tūkst. litų. Didžiąją dalį linų dorojimo technikos bendrovė pardavė. Po to keletą metų augino cukrinius runkelius. Plečiantis gyvulininkystei, ūkis didino pašarams skirtų kukurūzų pasėlių plotus. Kukurūzų ir cukrinių runkelių nuėmimo terminai sutapo, tad auginti runkelius atsisakyta. Dabar vietoje jų auginami žieminiai ir vasariniai rapsai.

Garsina rekordiniai primilžiai

Šakių rajone Petras Puskunigis vadinamas žemdirbiu novatoriumi. Pertvarkytame gyvulininkystės komplekse nuolat lankosi užsienio ūkininkai, kad savo akimis pamatytų didelį klestintį pieno ūkį. Pasak P. Puskunigio, gyvulininkystės fermų rekonstrukcijų madas pasaulyje diktuoja JAV, o Europoje – Prancūzija ir Vokietija. Tačiau Vakarų Europos ūkininkai orientuojasi į mažesnes fermas, tad tai, kas sukurta Griškabūdyje, yra unikalu. Bendrovės specialistai iš pradžių susipažino su užsienio patirtimi, tada intensyviai konsultavosi su Lietuvos mokslininkais. Apsisprendus dėl projekto koncepcijos, jo rengimas buvo patikėtas Vokietijos specialistams.

Rekonstruotoje fermoje 6–8 mėnesių telyčaitėms įrengtos „šiaudų lovos“, pašarus skirsto speciali įranga. Naujame tvarte automatinės užuolaidos užsidaro ir atsidaro, priklausomai nuo vidaus temperatūros, modernus vėdinimas. Pernai bendrovė įgyvendino vieną didžiausių savo planų – įrengė 3 skystojo mėšlo rezervuarus, kurių talpa 11 tūkst. kub. metrų. Juose telpa visas per metus surenkamas mėšlas.

Dar 2001 m. bendrovės fermose įrengtas kompiuterizuotas koncentruotųjų pašarų gamybos cechas, karvės šeriamos pašarų normavimo aikštelėse. Koncentruotieji pašarai dalijami atsižvelgiant į kiekvienos karvės produktyvumą. Karvės melžiamos 24 vietų eglutės tipo melžimo aikštelėje. Visos investicijos pasiteisino ir duoda puikius rezultatus – vidutinis metinis primilžis iš vienos karvės – 8 200 kg pieno. Griškabūdžio pieno ūkis vienas pirmųjų gavo ES sertifikatą.

Įsteigė savo kooperatyvą

Griškabūdžio bendrovė ne tik parduoda pieną, bet ir 10 metų jį superka. Organizuoti pieno supirkimą paskatino tai, kad bendrovės nariai, kurių dauguma tuomet dar turėjo savo ūkelius, buvo nepatenkinti perdirbėjų savivale. Bend-rovė turėjo patalpas, tinkamas supirkimo punktui įrengti, tad nupirko pieno aušinimo  įrangą ir pienvežį. Žmonės greitai pajuto naudą: pakilo supirkimo kaina, pagerėjo atsiskaitymas. Šiuo metu pienas superkamas iš 23 ūkių. Didžiausias superkamas kiekis žiemą – 90, mažiausias –10 litrų. Paklaustas, ar ši veikla apsimoka, P. Puskunigis paaiškina, jog kol veikia šis punktas, net 23 šeimos yra tikros, kad nuolat gaus pajamų, nors ir nelabai daug.

Griškabūdžio ŽŪB nedalyvauja kooperatyvo „Pienas LT” veikloje. Kai skilo kooperatyvas „Lietuviškas pienas“, Griškabūdžio bendrovė iš jo pasitraukė, o prie naujai kuriamo „Pienas LT” neprisidėjo. „Įkūrėme septyniese savo kooperatyvą „Lietuviškas ūkis“, parduodame per jį 60 tonų pieno. Supirkėją renkamės kas mėnesį, nes ilgesniam laikui perdirbėjai sutarčių nesudaro, tad sugaištame laiko. Gruodžio mėnesį pieną tiekėme „Marijampolės pieno konservams”, o nuo sausio 1-osios „Žemaitijos pienui”, – pasakoja P. Puskunigis ir tikisi, kad pavyks susitarti ir pasirašyti pusmečio sutartį ar iki rugsėjo mėnesio, nors geriausia būtų metinė sutartis.

Bendrovės vadovas pastebi, kad kooperatyvui „Pienas LT“ pradėjus veiklą situacija pieno rinkoje pamažu keičiasi. Didelės įtakos turėjo tai, kad kooperatyvas įsigijo pienvežius ir pieno žaliava pajudėjo iš Lietuvos. „Visus metus perdirbėjai mums mokėjo kainą, kuri nedengė savikainos – 0,6 Lt/kg, o juk įsipareigojimai bankams buvo prisiimti skaičiuojant, kad už kilogramą pieno gausime 1,05 Lt. Reikalai rinkoje ėmė gerėti, nes žemdirbiai parodė, kad yra vieningi“, – sako P. Puskunigis.

Reikia tik vienodų veiklos sąlygų

Kokių rezultatų bendrovė pasiekė 2009-aisiais, bus žinoma vasario viduryje, kai bus suskaičiuotas balansas. Kadangi pagrindinė veikla yra pienininkystė, tai pelningų metų vadovas nesitiki. Kita vertus, ŽŪB neturi kreditų, tad didelių finansinių įsipareigojimų našta neslegia. Nauja Vyriausybės mokesčių politika didelės įtakos rezultatams neturės, nes bendrovė visus mokesčius ir iki šiol mokėjo. Griškabūdžio ŽŪB per metus valstybei sumoka daugiau kaip 1,5 mln. litų. Tiesa, P. Puskunigiui nesuvokiamas reikalavimas avansu mokėti pelno mokestį.

Labiausiai Griškabūdžio ŽŪB pirmininkas viliasi, kad visiems gamintojams būtų suvienodintos veiklos sąlygos, vienoda konkurencija, kad visi mokėtų mokesčius. Tie, kas nemoka mokesčių, yra labai privilegijuoti. Bet tai žlugdo sąžiningą verslą, iškreipia konkurenciją. Žmonės negalvoja, iš ko gyvens senatvėje, nesirūpina užsidirbti pensijas. Žemės ūkio bendrovių asociacija, kurios prezidiumo veikloje dalyvauja P. Puskunigis, metų metus kalbėjo, kad tai tiksinti bomba, tačiau valdžia to negirdėjo ar nenorėjo girdėti. Dabar reikalai pajudėjo.