„Į Krakes važiavome šaltą apsiniaukusį žiemos rytą. Ledinis kelias, vėjy sūkuriuojantis sniegas…“ – taip prasidėjo rašinys apie Krakių žemės ūkio bendrovę prieš penkiolika metų. Taip būtų galima pradėti pasakoti apie ūkį ir šįkart – šaltas žiemos rytas, ledinis kelias. Tik diena, kaip reta šią žiemą, pasitaikė giedra, o šerkšnu pasidabinę medžiai vis atitraukdavo žvilgsnį nuo ledu pasidengusio vieškelio.

„Ką rasime į tą pačią vietą sugrįžę po 15 metų?“ – neapleido mintis iki pat ūkio vadovo Nikolajaus Danilčenkos durų. „Šiemet spaudos leidinių užsiprenumeravome mažiau negu paprastai, tačiau pirmininkas „Mano ūkio“ iš sąrašo neišbraukė“, – su šypsena ir karšta kava pasitiko nuo 1998 m. sekretoriaujanti Angelė Auškelienė. Pirmasis šių metų žurnalo numeris jau gulėjo ant N. Danilčenkos, stalo. „Kur pats pirmasis numeris?“ – nekantravo bendrovės pirmininkas, vadovaujantis ūkiui nuo pat įkūrimo – 1992 m. Vienintelį iki šių dienų išlikusį 1995 m. „Mano ūkio“ numerių rinkinį paėmęs į rankas N. Danilčenka nenustojo šypsotis. „Gal turite daugiau? – pasiteiravo jis, žiūrėdamas į penkiolikos metų senumo juodai baltas fotografijas. – Tai mūsų istorija.“

Kiekvieni metai savaip sunkūs

Smalsu, kas buvo sunkiausia per tuos 15 metų? N. Danilčenka trumpam susimąsto ir sako, kad lengva nebuvo niekada. Anot jo, kiekvieni metai, jei ne dėl vienų, tai dėl kitų priežasčių būna sunkūs. „Sėdintieji šiltuose kabinetuose ir minkštuose krėsluose aiškina, kaip gerai verstis žemės ūkiu, bet jie net neįsivaizduoja, koks tai sunkus darbas. Taip, gerai, nes esame pavalgę, bet dirbti niekada nebuvo lengva. Neįsivaizduoju darbo, kai užrakini kabineto duris ir esi laisvas“, – žemės ūkiui atiduoti metai atsispindi N. Danilčenkos veidą išvagojusiose patirties raukšlėse.

Žvelgdamas 15 metų atgal ir į nūdieną, ūkio vadovas pripažįsta, kad šiandien, technine prasme, ūkininkauti lengviau. Ūkyje dirba šiek tiek daugiau kaip 100 žmonių (1995 m. – 280), technikos parkas beveik atnaujintas, dalis karvidžių rekonstruotos. Deja, kitoje svarstyklių pusėje susikaupusios problemos nusveria bendrovės pasiekimus.

Kiekvienais metais užverda kova dėl mėsos perdirbimo cecho. „Taip buvo prieš 15 metų, taip yra ir dabar. Tiek tikrintojų ant mūsų galvų, tik nežinia, kokia iš jų nauda. Atsiranda vis naujų ir naujų reikalavimų. „Smaugia“ ir griežtėjanti aplinkosauga. Anksčiau mėšlas buvo aukso vertės, nemokama trąša, o dabar jau nuodas. Ne viskas mums priimtina, tačiau reikia taikytis ir šokti pagal visokių tarnybų ir karvės nemačiusių valdininkų muziką. Būtų galima šokti ir nepriekaištauti, jei tai nekainuotų pinigų“, – surimtėja ūkio šeimininkas, bet netrukus prajuokina anekdotu. Linksmų plaučių vyras pokalbį apie ūkį ne kartą „paskanina“ gero juoko doze, tačiau ne dėl kalbų „ne į temą“ praleisto Krakėse pusdienio neužteko viskam pamatyti.

Per 15 metų bendrovė išsiplėtė (nuo 1 700 iki 2 400 ha), įdiegė daug naujovių ir pažangių technologijų. Tiesa, ūkis išlaikė tas pačias veiklos kryptis: gyvulininkystę, augalininkystę ir mėsos perdirbimą. Mėsiniai galvijai – tai, ko ūkyje prieš 15 metų dar nebuvo, o visa kita išsaugota iki šių dienų: tebestovi mėsos rūkykla, tebedirba firminė parduotuvė, tebežavi ilgakarčiai Lietuvos sunkieji…

Pienas ir mėsa

Per 15 metų daugiausia investicijų pareikalavo seni kolūkiniai tvartai. Papūtus naujiems vėjams iš Europos, kelios karvidės rekonstruotos: karvės paleistos nuo grandinių, besaičio laikymo tvartuose įrengti boksai, 24 vietų DeLaval melžimo aikštelė. Tam panaudotos ir ūkio lėšos, ir ES struktūrinių fondų parama.

Siekiant įdiegti ES nitratų direktyvos reikalavimus, pastatyti du po 4 tūkst. m3 talpos skystojo mėšlo rezervuarai, kraikinio mėšlo mėšlidės. Krakėse auginama apie 900 galvijų, iš jų apie 300 melžiamų karvių ir 100 grynaveislių mėsinių Aubrakų (50 karvių-žindenių). Pasak bendrovės zootechnikės Žanetos Lukoševičienės, dideliu pieningumu holšteinizuotos Lietuvos juodmargės praėjusiais metais nedžiugino. „Nors pašarų pasigaminome tiek pat, bet, nukritus pieno kainoms, teko mažinti baltymų ir mineralų priedų kiekį racione. Buvo ir ligų, todėl dalį karvių turėjome išbrokuoti“, – sumažėjusio produktyvumo priežastis vardija specialistė ir didžiuojasi išskirtine pieno kokybe: vidutinis somatinių ląstelių skaičius – apie 240 tūkst./ml, o bakterinis užterštumas nesiekia 25 tūkst./ml. Ji įsitikinusi, kad ūkiuose, kuriuose įrengta šiuolaikinė melžimo įranga, problemų dėl pieno kokybės nėra ir neturėtų būti, juk iš tešmens pienas teka uždara sistema tiesiai į aušintuvą.

Vidutinis karvių pieningumas sumažėjo nuo 6 000 iki 5 600 kg, tačiau ūkio vadovas dėl to labai nesisieloja. „Pradėjus kristi supirkimo kainai, pieno gamyba tapo nuostolinga. Kuo daugiau pieno gamini, tuo daugiau nuostolių patiri. Taigi mes nukentėjome mažiau“, – gera nuotaika spinduliuoja N. Danilčenka. Nors krizė neaplenkė nė vieno, o skaudžiausiai palietė pieno ūkius, tačiau, pasak bendrovės vadovo, ūkio pajamų struktūroje pienui ir mėsai tebetenka liūto dalis. Antroje vietoje – augalininkystė, o trečioje – mėsos perdirbimas.

Gardūs mėsos gaminiai

Nemažai triukšmo sukėlę veršelių eksporto tvarkos pokyčiai Krakių žemės ūkio bendrovei nėra labai aktualūs. Prieauglis užsieniečiams neparduodamas: telyčios auginamos bandos pakaitai, o buliukai penimi, skerdžiami ūkio skerdykloje ir perdirbami. „Jei kainos palankios, dalį bulių parduodame šalies mėsos perdirbimo įmonėms“, – priduria Ž. Lukoševičienė.

Krakėse dar auginamos ir penimos kiaulės. Per metus paskerdžiama daugiau kaip 2 tūkst. bekonų. Krakiečiai gali džiaugtis, kad kasdien firminėje bendrovės parduotuvėje gali įsigyti šviežios kiaulienos ir rūkytų mėsos gaminių (kumpių, dešrų ir kitų produktų). Mėsos perdirbimu ir prekyba užsiima 20 ūkio žmonių.

Garsas apie gardžius krakiškių mėsos gaminius toli nuskambėjo. Į miestelį įsigyti natūralių mėsos produktų užsuka kitų kaimų ir miestų gyventojai, atvažiuoja net vilniečiai. „Šiandien darbininkai iš Šiaulių pusę dešrų išpirko. Ypač paklausios grilio dešrelės, o vasarą daug užsakymų gauname kiaulienos šašlykams. Mėsą patys paruošiame pagal mūsų firminį receptą. Kai kurie užsako ir mėsinių veislių galvijų mėsos, tačiau lietuviai labiau linkę valgyti kiaulieną. Pastebėjau, kad žmonės pradėjo vertinti tai, kas natūralu ir be jokių konservantų. Dažnai išgirstu sakant, kad mūsų gaminamos dešros yra tikros. Mes patys jas valgome, todėl tokie „riebūs“ esame“, – šmaikštauja Nikolajus, primygtinai siūlydamas užsukti į Krakėse įsikūrusio gruzino Levano Sepašvilio kavinukę „Pirosmani“. Išskirtinio skonio patiekalai gaminami iš bendrovėje užaugintų gyvulių ir patiekiami su gruziniška duona, kuri kepama autentiškoje krosnyje. Ją pastatė specialiai iš Gruzijos iškviestas specialistas.

Žirgai – iš inercijos

Apie Krakes žino ne tik gurmanai. Į bendrovės hipodrome organizuojamas varžybas traukia ir ristūnų sporto mylėtojai. Ūkyje šių grakščių ir ypatingai patrauk-lių žirgų laikoma nedaug – tik aštuoni, iš jų keturi ištreniruoti lenktynėms. Ristūnus prižiūri jau 30 metų žirgų sportui pašventusi žinoma vadeliotoja Vanda Žemaitienė. „Šiemet Sartus praleisiu, sveikata sušlubavo, bet į arklides atvažiuoju kiekvieną dieną bent paglostyti ar pašukuoti žirgų“, – meilės žirgams neslepia V. Žemaitienė, apglėbdama vyriausią 22 metų ristūnę Erastą, kurios rekordo dar nepagerino nė viena kumelė. „Dažnai vadovui sakau, kad į pensiją išeisiu kartu su ja“, – juokauja garbaus amžiaus, bet energijos nestokojanti ristūnų vadeliotoja.

Arklius prižiūrinčios moters meilės netrūksta ir Lietuvos sunkiesiems. Apie toną kiekviena sveriančios dvynukės Kvynta ir Kvanta varžosi dėl jos dėmesio. „Turiu įsikibti, kad šios galiūnės nepargriautų manęs vos galva prisilietusios“, – šypsosi V. Žemaitienė. Toje pačioje arklidėje laikomi poniai Cigaras ir King Kongas šalia Lietuvos sunkiųjų atrodo kaip nykštukai. „Arklius auginame iš inercijos, nuo labai senų laikų. Jie kažkaip tapo neatsiejama mūsų ūkio dalis, nors nėra nei hobis, nei pajamų šaltinis. Ekonomiškai vertinant, arklių reikėtų sumažinti, tačiau dalyvaujame retų ir nykstančių veislių išsaugojimo programoje, todėl esame įsiįpareigoję Lietuvos sunkiųjų veislės kumelių bandos nemažinti“, – sako N. Danilčenka.

Lietuvos sunkieji – Krakių pasididžiavimas. Čia suformuota viena iš didžiausių šios veislės grynaveislių arklių banda (beveik 120). „Pastaruoju metu darosi problematiška rasti negiminingą eržilą kumelėms kergti, mat dauguma šalyje laikomų Lietuvos sunkiųjų pirkti iš mūsų bendrovės“, – aiškina Ž. Lukoševičienė. Nors jie nėra paklausūs, ir veislinių arklių nuperkama nedaug, tačiau savo romumu, iki žemės banguojančiais ir akis dengiančiais karčiais jie užburia ne vieną į ūkį atvykusį svečią.

Svarbiausia – finansai

Per tiek metų, pasak N. Danilčenkos, pasikeitė ne tik gyvulių priežiūros, šėrimo, augalų auginimo technologijos, žemės ūkio mašinų konstrukcijos, bet ir vadovavimo ūkiui principai. „Anksčiau svarbiausia buvo gerai darbus organizuoti, o dabar vadovo darbas tuo neapsiriboja. Norint, kad bendrovė gyvuotų, pirmiausia reikia tinkamai su finansais tvarkytis, planuoti pajamas ir išlaidas. Bet kaip planuoti, kai nežinai, kas tavęs ateityje laukia, kokios bus grūdų, pieno kainos“, – pabrėžia bend-rovės pirmininkas. Apie krizę jis beveik nekalba: „Skųskis nesiskundęs, verk neverkęs, nuo to niekam geriau nebus.“ Pasak N. Danilčenkos, būta tokių juodų dienų, kad norėjosi viską mesti ir eiti lengvesnės duonos ieškoti. „Bet kito darbo niekada nedirbau ir tikriausiai jau nebedirbsiu. Pyktis praeina, problemos vienaip ar kitaip išsisprendžia, tada ir vėl viskas iš pradžių“, – dėsto ūkio šeimininkas ir pataria į viską žiūrėti taip, kaip jis – optimistiškai.