23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2010/02
Kas yra saugykloje – svarbu žinoti
  • dr. Zita BARTKEVIČIŪTĖ, LVA
  • Mano ūkis

Tvartiniu laikotarpiu galvijams ir kitiems žolėdžiams gyvūnams sušeriama daug silosuotųjų pašarų. Norint tinkamai subalansuoti šių gyvulių racionus, svarbu turėti tikslius, tranšėjose, kaupuose ar ritiniuose konservuotų pašarų duomenis, charakterizuojančius jų maistinę vertę ir kokybę.

Objektyvūs duomenys gaunami tuomet, kai analizei paimtas mėginys atitinka tiriamo pašaro visumą. Net maži duomenų netikslumai gali labai paveikti tokiais pašarais šeriamų gyvulių produktyvumą ir sveikatą.

Žinojimas – sėkmės pagrindas

Naudojant šiuolaikinę tyrimų aparatūrą, galima labai tiksliai nustatyti pašaro energinę vertę, baltymų, cukraus, ląstelienos, kitų maisto ir mineralinių medžiagų kiekį. Tačiau geri cheminės sudėties rodikliai ne visada garantuoja, jog tas pašaras bus gyvulių noriai ėdamas ir lengvai įsisavinamas.

Silosuotuose pašaruose, vykstant rūgimo ir fermentacijos procesams, gali susidaryti tam tikrų junginių. Vieni jų yra sunkiai suskaidomi gyvulio organizme, kiti suteikia pašarui nemalonų kvapą, skonį, dar kiti kenksmingi sveikatai. Todėl silosuotuosius pašarus būtina įvertinti ir pagal jų rūgimo kokybę. Silosas, kuriame yra optimalus rūgimo rūgščių kiekis ir tinkamas jų tarpusavio santykis, yra gero skonio, gyvuliai noriai jį ėda, pašaras nepraranda kokybės ilgai jį sandėliuojant.

Reikia pažymėti, kad rūgimo metu susidarančių rūgimo rūgščių kiekis yra labai susijęs su silosuotos masės drėgnumu. Rūgimo rūgštis verta tirti tik tuose silosuotuose pašaruose, kurių žaliavoje silosavimo metu buvo mažiau negu 50 proc. sausųjų medžiagų (SM). Kuo masė sausesnė, tuo mažiau susidaro rūgimo rūgščių. Kai silosuojamoje masėje yra 50 ir daugiau proc. SM, vertinti silosą pagal rūgščių kiekį nėra prasmės. Išimtis – kukurūzų silosas.

Pašarų mikrobiologiniai tyrimai, per kuriuos nustatomas mielių ir pelėsių išplitimas, taip pat yra svarbūs. Pagal tyrimo duomenis galima spręsti apie siloso, šienainio ar šieno tinkamumą sandėliuoti ir pašarų higieninę būklę. Neigiamas pelėsių poveikis gyvūnams seniai žinomas, o mielės dažnai laikomos visiškai nekenksmingomis, nes kartais jų specialiai pridedama į gyvulių racionus. Tačiau daugelis mielių štamų sudaro tam tikrų problemų, kadangi skaido silose esančią pieno rūgštį ir sukelia siloso kaitimą bei maisto medžiagų irimą. Jos itin aktyvios šiltuoju metų laiku, todėl silosą, kuriame gausu mielių, reikia skubėti sušerti žiemą. Pelėsiai ir mielės dažniausiai įsikuria tuose pašaruose, kurių drėgnumas didesnis negu 14 proc., todėl būtina atlikti jų mikrobiologinius tyrimus.

Yra įprasta pašaruose nustatyti mineralinių elementų ir nitratų kiekį, kadangi jų koncentracija įvairiais kalendoriniais metais gali labai skirtis. Tam įtakos turi žolynų ir auginimo vietos įvairovė. Galvijams skirtuose pašaruose reikėtų nustatyti kalcio, fosforo, kalio, magnio, cinko kiekį, o arklių pašaruose – kalcio, fosforo, kalio, cinko ir vario. Turint tyrimo duomenis, galima tiksliau normuoti šias medžiagas ir išvengti jų pertekliaus arba trūkumo, ekonomiškiau naudoti įvairius mineralinius priedus, tiksliau veikti gyvulių produktyvumą, sveikatą.

Pašaro mėginiai

Pašarų tyrimo rezultatų kokybė labai priklauso nuo to, kaip buvo paimti mėginiai ir kokios buvo jų laikymo sąlygos, kol pateko į laboratoriją. Mėginiai turi teikti kuo tikslesnę charakteristiką visos tranšėjoje ar kaupe sukrautos pašaro masės. Teisingai paimti silosuotųjų pašarų mėginius yra paprasta, kai saugykla užpildyta vienos rūšies žaliava. Jeigu į tą pačią saugyklą sukraunama skirtingų pašaro rūšių masė, mėginį, atitinkantį visumą, galima sudaryti tik tuomet, kai krovimo metu atliekama kiekvienos rūšies žaliavos apskaita, t. y. žymima, kiek sukrauta ir kurioje saugyklos vietoje.

Prieš imant mėginį, būtina išsiaiškinti, ar silosas gerai įrūgęs. Kukurūzų ir žolių silosas rūgsta ne mažiau kaip 6 savaites. Sukrovus sausesnę kaip 40 proc. žolių arba daugiau kaip 35 proc. SM turinčią kukurūzų masę, rūgimo procesas trunka ilgiau. Paskutiniųjų metų tyrimai rodo, kad šienainyje pastovus pH susidaro praėjus 80–120 dienų po konservavimo. Pasibaigus rūgimui, reikia nedelsiant imti pašarų mėginius tyrimui.

Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, vertinamas pašarų maistingumas, kokybė ir numatoma, kuriuos gyvulius ir kuriuo metų laiku tiktų šerti vienu ar kitu silosu (šienainiu). Jeigu pašarai nėra tiriami, gali atsitikti taip, kad daug mielių turintys, t. y. greičiau gendantys pašarai bus paliekami šerti šiltuoju metų laiku, o stabilios kokybės, atsparūs aukštai temperatūrai  sunaudojami žiemą.

Didžiausias neigiamas pasekmes turi klaidos, kurios padaromos, imant silosuotųjų pašarų mėginius. Šie pašarai sudaro didžiausią galvijų, avių ir kitų žolėdžių raciono dalį, todėl bet kokie rezultatų netikslumai gali turėti neigiamos įtakos jų produktyvumui, sveikatai.

Kad tyrimams siunčiamas mėginys objektyviai atspindėtų kelių šimtų tonų siloso ar šienainio maistinę vertę, mikrobiologinę būklę, jis turi būti paimtas itin kruopščiai ir apgalvotai. Prieš imant mėginį būtina išsiaiškinti kelis esminius dalykus:

  • ar visa siloso saugykla užpildyta vienos rūšies mase;
  • ar saugykloje buvo vienodos silosavimo sąlygos;
  • kokio lygio reikalavimus turi atitikti siloso aerobinis stabilumas.

Jei silosas (šienainis) paruoštas ritiniuose, naudojamas šaltuoju metų laiku, o jo sluoksnis atpjaunamas dažnai (laikant tranšėjoje arba kaupe), tuomet pakanka žemo aerobinio stabilumo. Tačiau kai konservuotu pašaru šeriama vasarą arba kai sluoksniai atpjaunami retai ir turi ilgalaikį sąlytį su oru, toks silosas turi būti aukšto aerobinio stabilumo. Todėl pirmuoju atveju ganėtinai objektyvų pašaro maistingumo ir kokybės vaizdą gausime paėmę 3–5 pirminius pašaro mėginius iš skirtingų talpyklos vietų ir įvairiame sluoksnio aukštyje. Antruoju atveju, kai yra sukrauta įvairiarūšė masė, skirtingos silosavimo sąlygos ir aukšti anaerobinio stabilumo reikalavimai, tikslesnius pašaro kokybės rezultatus galima gauti, paėmus kur kas daugiau mėginių. Be to, tokiu atveju būtina atlikti mikrobiologinius tyrimus.

Iš įvairių saugyklos vietų paimti mėginiai kruopščiai sumaišomi ir sudaromas maždaug 1 kg svorio vidutinis pašaro mėginys. Jis suspaudžiamas į gniužulą ir dedamas į hermetišką polietileno maišelį, ant kurio užrašomas numeris. Prie kiekvieno mėginio pridedamas lydraštis, kuriame nurodomas mėginio numeris, pašaro pavadinimas, paėmimo data, pageidaujami ištirti rodikliai ir kiti duomenys.

Imant pašarų mėginius, būtina laikytis įrankių higienos reikalavimų. Kenksmingi mikroorganizmai nuo įrankių, pavyzdžiui, grąžtų, iš vieno pašaro mėginio gali patekti į kitą. Užkrėtimo pavojų galima sumažinti, įrankį kelis kartus nuplovus švariu vandeniu ir apdorojus 70 proc. spiritu arba apdeginus liepsna.

Mėginio ėmimo vietą reikia tuojau pat užklijuoti vandeniui ir orui nepralaidžia medžiaga.

Skubiai į laboratoriją

Paimtą silosuoto pašaro mėginį reikia skubiai pristatyti į tyrimo laboratoriją, kol jame neįvyko pakitimų, kuriuos sukelia kenksmingų bakterijų veikla. Paimtas mėginys atsiduria labai palankiose bakterijoms daugintis sąlygose – gausu deguonies, tinkama dauginimuisi temperatūra. Bakterijos dauginasi labai sparčiai, per 1 val. jų kiekis padvigubėja, po 12 valandų kiekvienas mikroorganizmas turi 4 096, o po 24 val. – 16,78 mln. palikuonių. Todėl kuo vėliau po paėmimo mėginys pasiekia laboratoriją, tuo mažiau jis atitinka tikrąją pašaro maistinę vertę rūgimo kokybės ir mikrobinio užterštumo požiūriu. Mikroorganizmų dauginimąsi galima sustabdyti, mėginį džiovinant 60–80 oC temperatūroje. Toks būdas tinka, jei planuojama nustatyti tik pašaro maistinę vertę, nitratus ir mineralinius elementus. Tačiau laboratorija negalės pateikti duomenų apie SM kiekį, spalvą ir kvapą. Tai turi būti atlikta mėginio ėmimo metu. Mėginys gali būti užšaldomas (tada pašare negalima nustatyti gyvų mikroorganizmų) arba atvėsinamas iki 2–7 oC. Tuomet jame galima tirti pelėsių ir mielių išplitimą ir atlikti visus kitus numatytus tyrimus.

Pašarų tyrimo rezultatai naudingi ne tik sudarant gyvulių racionus, bet ir suteikia informaciją apie įvairių pašarų ruošimo technologijų privalumus, leidžia palyginti skirtingas pašarines kultūras pagal jų maistinę vertę, rūgimo savybes, planuoti kitų metų pasėlių plotus.

Parengta pagal užsienio spaudą