Mus supa daugybė žmonių, esančių kartu nuo pirmųjų žurnalo puslapių – mokslininkai, straipsnių autoriai, visuomeninių organizacijų atstovai, žemės ūkio specialistai ir, žinoma, visi mūsų skaitytojai. Pasigilinus, kaip pralėkęs 15 metų laikotarpis pakeitė jų gyvenimą ir darbą, būtų galima parašyti tūkstančius skirtingų istorijų, kurias jungtų tas pats laikas, ta pati žemė. Paprašėme kelių mūsų bendražygių įvertinti mus, save ir nueitą kelią.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas KRAUJELIS – vienas iš tų žmonių, kurie prisidėjo kuriant Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą, taip pat ir žurnalą „Mano ūkis“. Interviu su juo publikuotas pirmuosiuose naujo žurnalo puslapiuose. Ir tada, ir dabar J. Kraujelis neabejoja, kad informacija šiuolaikiniam žemdirbiui reikalinga ir yra didelis turtas.

Bendrovės Lietuvoje pradėjo kurtis 1992 metais. Taigi už žurnalą „Mano ūkis“ jos vyresnės tik 3 metais ir skaičiuoja 18-ųjų veiklos metų rezultatus. Per tuos metus būta visko. Iš pradžių – dirbtinų sukrėtimų, kurių patyrė ir ūkininkai, vėliau prasidėjo nuoseklaus judėjimo į pažangą laikotarpis. Bendrovių skaičius nuo 4 tūkst. (1992 m.) sumažėjo iki 267 (kita tiek buvo reorganizuota į akcinius ir kooperatinius ūkius), tačiau jų veiklos rezultatai išties įspūdingi. Pastarasis dešimtmetis buvo ryškus bendrovių stiprėjimo ir „turtėjimo“ metas.

Jei 2008 metais visi ūkiai, palyginti su 2005-aisiais, bendrąją žemės ūkio produkciją padidino tik 1,9 proc., tai žemės ūkio bendrovės ir kitos žemės ūkio įmonės – 26,7 proc. Bendrovių produkcija 2003 m. sudarė 19,6 proc. visuose ūkiuose pagamintos produkcijos, o 2008 m. – net 28,7 proc., gyvulininkystės dar daugiau – 36,8 proc.

Pokyčių būta ir bendrovių savininkų gretose. Bendrovių supirkinėjimas pirmiausia patvirtino, kad stambūs prekiniai ūkiai yra perspektyvūs, kad žemės ūkis yra verslas ir kad tinkamai jį tvarkant galima neblogai uždirbti. Kapitalo ir naujų idėjų įsiliejimas į stambius prekinius ūkius yra būtinas. Kitaip šalyje, gaminančioje gerokai daugiau produkcijos negu jos reikia gyventojams, būtų sunku išsilaikyti ne tik vidaus rinkoje, bet ir konkuruoti globalioje erdvėje. Tačiau Lietuvoje bendrovių savininkai keitėsi pusiau laukiniais metodais. Tiesa, ten, kur tai buvo padaryta civilizuotai, nieko blogo neatsitiko. Daugelio norai buvo geri – dirbti efektyviau. Tačiau gavosi visaip. Tie, kurie suprato žemės ūkio specifiką, „malkų nepriskaldė“, o atsinešusieji svetimą kaimui žemės ūkio filosofiją, susipainiojo kaip viščiukai pakulose. Skaudu girdėti ir matyti, kaip naujieji savininkai iš sostinės ar kitų didmiesčių „valdo“ dirbančiuosius kaime. Laiko bernais, mergomis, o kartais ir „šlepetėmis“. Toks kelias veda į niekur. Tikiu, kad naujieji savininkai laiku supras, ką blogai padarė ir daro.

Žvelgiant į ateitį, išlikusios bendrovės turi galimybių gerai ūkininkauti. Svarbu, kad jos nenusigręžtų nuo pagrindinių tikslų – išsaugoti ir toliau didinti turtą (priemones gamybai), racionaliai jį naudoti, išlaikyti darbo vietas kaime gyvenantiems žmonėms, užtikrinti pakankamas darbo pajamas, teikti paslaugas (mokamas), garantuoti socialinio ir sveikatos draudimo įmokas.

Prieš dvejus metus vidutiniškai viena bendrovė 1 ha žemės ūkio naudmenų uždirbo lėšų, kurios liko kaime, po 1 167 Lt (be tiesioginių ir kompensacinių išmokų). Iš jų darbo apmokėjimui – 697 Lt, be įmokų socialiniam ir sveikatos draudimui, ir pelno – 470 Lt. Be to, už darbuotojus bendrovė nuo kiekvieno hektaro sumokėjo po 221 Lt socialinio ir sveikatos draudimo įmokų.

Praėjusių metų rodikliai dėl kritusių supirkimo kainų bus blogesni, tačiau didesnių pokyčių darbuotojų darbo pajamose nelaukiama. Tikėtina, kad sunkmetis ilgai nesitęs, o bendrovių gamybinis potencialas ir rezultatai rodo jų pakankamą gyvybingumą.

Nors daugumoje bendrovių ūkininkaujama taikant pažangias technologijas, tačiau informacijos niekada nebūna per daug. Remiantis bendrovių apklausomis, žurnalas „Mano ūkis“ yra vienas iš skaitomiausių leidinių ūkiuose. Sveikintina žurnalo iniciatyva įsteigti interneto svetainę. „Mano ūkio“ svarbiausia kryptis – praktiškai tenkinti dirbančiųjų poreikius, kurie siekia žinių naujiems sprendimams priimti.

Šiandien ir ateityje žurnalas turi išlaikyti, tai ką jau turi: būti patrauklus, gražus, spalvingas, turiningas ir laukiamas tų, kurie rimtai ūkininkauja, noriai skaitomas ir komplektuojamas. Kokiai sričiai skirti didesnį dėmesį? Leidinys yra Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos dalis. Konsultantai, nuolat bendraudami su žemdirbiais, geriausiai žino, ko jiems trūksta, kokios dažniausiai ūkyje daromos klaidos. Žurnalo puslapiai turėtų tarnauti technologinei pažangai ūkiuose spartinti. Tai, manau, neblogai sekasi. Čia tik reikėtų išbaigtumo – paryškinant galutinį rezultatą. Žurnalas skirtas žemės ūkio ir kaimo verslui. Verslą „daro“ (gerai, pusė bėdos ar blogai) žmonės ir pinigai. Taigi tam ir reikėtų skirti prioritetą. Ir dar. Išlikti dalykiniu, o ne politikų įtakojamu žurnalu. Jei taip bus – bus visiems gerai. Sėkmės.