Žemės ūkio gamybos kryptis ir specializacija tiesiogiai formuoja kaimo funkcinę ir teritorinę įvairovę. Lietuvos ūkis nuo seno specializavosi mėsos ir pieno gamybai. Gyvulininkystė derinama su įvairiomis laukininkystės, daržininkystės bei sodininkystės formomis.

Ypatingas dėmesys skiriamas oro, dirvos ir vandenų apsaugai. Incidentai, susiję su maisto produktų sauga, privertė Europos Sąjungos (ES) ir kitas šalis peržiūrėti maisto saugą užtikrinančias sistemas ir ieškoti efektyvesnių būdų vartotojams nuo kenksmingų maisto produktų apsaugoti. Ekologinis žemės ūkis ir ES, ir Lietuvoje užima svarbią vietą tarp įvairių žemės ūkio technologijų. Jis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis.

Ekologinis gamybos būdas sparčiai plinta mūsų šalyje, ekologiškai ūkininkaujančių gretos ypač pasipildė Lietuvai tapus ES nare, kuomet padidėjo išmokos už ekologiškai tvarkomus pasėlių plotus. Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkystės instituto mokslininkai atliko studiją ir įvertino dabartinę gamybinę situaciją šalies gyvulininkystės sektoriuje, parengė gyvulininkystės ūkio plėtros prognozes bei numatė pagrindines tendencijas KPP priemonės „Standartų laikymasis“ kontekste. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į šios priemonės įgyvendinimo patirtį tradiciniuose ir ekologiniuose šalies ūkiuose. Tyrimuose dalyvavo 123 gyvulininkystės (tradicinės ir ekologinės gamybos) ūkiai iš 31 šalies rajono.

Ilgalaikė strategija

Seimas 2002 m. patvirtino Valstybės ilgalaikės raidos strategiją iki 2015 metų, kurioje įvardyti trys Lietuvos prioritetai: žinių visuomenė, saugi visuomenė, konkurencinga ekonomika. Svarbi vieta skirta žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Strategijoje nurodoma, kad išryškės dvi ūkių plėtros kryptys: specializuoti intensyvūs prekiniai ūkiai, veikiantys žaliavų rinkoje, ir ūkiai, gaminantys natūralius, ekologiškus ir netradicinius produktus, orientuotus į rinkų nišas.

Taip skatinama įvairiapusė ekonominė veikla kaime ir visi efektyviai dirbantys ūkio subjektai. 2004 metais gegužės 1 d. Lietuva tapo ES nare ir įsipa-reigojo įgyvendinti ES žemės ūkio ir kaimo politikos nuostatas. Atsirado galimybių sudaryti palankias sąlygas žemės ir maisto ūkiui bei kaimo plėtrai bendroje politinėje ir ekonominėje erdvėje.

ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) yra orientuota į tris pagrindines sektoriaus plėtros kryptis: ekonominės veiklos konkurencingumą, aplinkosaugą ir gyvenimo kokybės gerinimą kaime. Mūsų šalyje šios kryptys susietos su nacionalinės strategijos prioritetais: žinių visuomene, konkurencinga ekonomika, socialine sanglauda ir vietos plėtra. Tačiau kartu su atsivėrusiomis galimybėmis mūsų šaliai teko priimti ir ES bendrosios rinkos iššūkius: didesnę žemės ūkio ir maisto produktų konkurenciją vidaus rinkoje, aukštus kokybės standartus, prekybos ir gamybos apribojimus (kvotas).

Svarbiausios nuostatos, garantuojančios saugų maistą, švarią aplinką, gyvulių gerovę, efektyvią gamybą, vienodas konkurencines sąlygas, išdėstytos ES direktyvose, reglamentuose, ISO standartuose. Gyvūninės kilmės produkcijos saugai gamyboje svarbų vaidmenį turi aplinka, kuri tiesiogiai veikia gyvulius ir paukščius, gyvūnų gerovę, darbuotojų sveikatą, o esant padidintai taršai, gali pakenkti ir vartotojui. Ne mažiau aktuali ir aplinkos sauga, apsprendžianti darnios žemės ūkio gamybos procesų įvertinimą.

Lietuvos genofondo svarba

Lietuvoje žemės ūkio indėlis šalies ekonomikoje visuomet buvo svarus. Taip yra ir šiandien, ir bus perspektyvoje. Ekonomiškai naudinga būtų vystyti ir pagrindines, ir alternatyvias žemės ūkio šakas. Kaip dar viena veiklos forma, šalyje galėtų savo vietą rasti ir genofondo saugojimo ūkiai.

Lietuva įsipareigojo saugoti savo nacionalinius žemės ūkio gyvūnų genetinius išteklius (senąsias ir XX a. suformuotas lietuviškas žemės ūkio gyvūnų veisles): žemaitukus, stambiuosius žemaitukus ir Lietuvos sunkiuosius arklius, Lietuvos vietines ir senojo genotipo Lietuvos baltąsias kiaules, šėmus ir baltnugarius, senojo genotipo Lietuvos žaluosius, senojo genotipo Lietuvos juodmargius galvijus, vietines šiurkščiavilnes ir Lietuvos juodgalves avis, vištines žąsis, Lietuvos skalikus, vietines ožkas, vietines bites. Jų išskirtiniai paveldimi požymiai susiformavo Lietuvoje, todėl turi svarią selekcinę, mokslinę, kultūrinę, istorinę, ekologinę bei ekonominę vertę ir yra svarbi pasaulinės biologinės įvairovės dalis. Kiekvienoje klimato juostoje yra savitos augmenijos ir gyvūnijos. Skatinti saugoti gamtą ir jos raiškos formas reiškia saugoti tai vietovei būdingą dvasingumą, t. y. pusiausvyrą.

Kiekviena veislė turi unikalų paveldimų ypatybių ir požymių derinį, o senosios veislės – tik joms vienoms būdingus specifinius genus, kurių nebūtų įmanoma naujai atkurti veislei išnykus. Dauguma šalių stengiasi apsaugoti savo nacionalinius genetinius išteklius nuo išnykimo, išlaikydamos biologinę įvairovę ir užtikrindamos genetinį pagrindą ateities gyvulininkystei. Šiuolaikinė visuomenė jau skina sumažėjusios genetinės įvairovės vaisius: pasireiškia paveldimos recesyvinės ligos, sumažėjo gyvulių atsparumas ligoms ir aplinkos pokyčiams, silpnėja jų gyvybingumas, trumpėja amžius, blogėja produkcijos kokybė ir pasireiškia kiti neigiami faktoriai.

Prioritetas gyvulininkystei

Gyvulininkystė Lietuvoje šiandien prioritetinė žemės ūkio šaka. Tradicinės ir labiausiai šalies gamtines sąlygas atitinkančios pagrindinės kryptys yra pieninė galvijininkystė ir mėsinė kiaulininkystė. Lietuvoje taip pat plėtojama avininkystė, ožkininkystė, darbo ir sportinė arklininkystė, auginami naminiai paukščiai, kailiniai žvėreliai bei egzotiški gyvūnai (stručiai ir kt.). Atsivėrusios laisvos prekybos sąlygos turėjo įtakos įvairių veislių gyvūnų importui į Lietuvą.

Lietuvoje paplitusių, didžiausią ekonominę reikšmę turinčių veislių skaičius: galvijų – 22, arklių – 10, avių – 20, kiaulių – 6, ožkų – 4, triušių – 8. Šių veislių pagrindu vystoma veislininkystė ir prekinė gamyba. Tačiau laikas atkreipti dėmesį ir į alternatyvias gyvulininkystės formas. Ekologiniuose ūkiuose, auginant daržoves ar kitus augalus, labai svarbu apsirūpinti organinėmis arba natūralios kilmės mineralinėmis trąšomis. Šiuo požiūriu gerokai perspektyvesni mišrios gamybos ekologiniai ūkiai, kur gyvulininkystė derinama su augalininkyste.

Investicijos standartams įdiegti

Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemone „Standartų laikymasis“ buvo siekiama iš dalies kompensuoti ūkininkų, žemės ūkio, kooperatinių bendrovių ir kitų žemės ūkio veiklos subjektų išlaidas Pieno ir Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. Aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės, sveikatos ar darbo saugos standartus buvo privalu įgyvendinti iki 2007 m. sausio 1 d. Minėtų standartų įdiegimas jau pareikalavo ir dar pareikalaus iš Lietuvos ūkininkų nemažų laiko sąnaudų ir finansinių investicijų.

Ir tradicinės, ir ekologinės gyvulininkystės fermose vykdoma veikla susijusi su gyvūninių atliekų, mėšlo tvarkymu ir neišvengiamais maisto nuostoliais bei lokalios ir globalios taršos pasekmėmis. Įvairių rūšių gyvulių ir paukščių tvartuose kaupiasi amoniakas (NH3), sieros vandenilis (H2S), metanas (CH4), anglies dvideginis (CO2) ir dar 130 kitų cheminių medžiagų, kurios mažina gyvūnų ir žmonių atsparumą kvėpavimo ligoms ar jas sukelia.

Dalis azoto, patenkančio į gyvulininkystės gamybos ciklą, fiksuojama gyvulininkystės produktuose ir augaluose. Į žemės atmosferą patenka vidutiniškai apie 54 mln. t amoniako per metus, iš kurio 22 mln. t išsiskiria dėl gyvulininkystės veiklos. Apie trečdalis su pašarais gyvūnams sušeriamo azoto fermų aplinkoje išgaruoja į atmosferą amoniako pavidalu. Taigi labai svarbu mažinti aplinkos taršą. Tai pasiekiama tinkamai tvarkant mėšlą, subalansuotai šeriant gyvulius ir taikant kitus pažangius ūkininkavimo metodus. Aplinkos taršai mažinti, konkurencingumui didinti ir skirta ankstesnio (2004–2006 m.) finansavimo laikotarpio priemonė „Standartų laikymasis“.

Žmogiškųjų išteklių įtaka

LVA Gyvulininkystės instituto mokslininkų atliktas tyrimas apėmė tuos ūkius, kurie turėjo galimybę ir apsisprendė 2004–2006 metais pasinaudoti struktūrinių fondų parama ir įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus. Vidutinis ūkininkų amžius buvo 45 metai.

Vidutinis ūkininkavimo stažas sudarė apie 9 metus. Didžiausia dalis į tyrimą įtrauktų ūkininkų turėjo specialųjį vidurinį išsilavinimą (per 38 proc.), kiek mažiau – aukštesnįjį (apie 31 proc.). Aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję daugiau kaip 13 proc. respondentų. Apie 12 proc. ūkininkų buvo baigę tik vidurines mokyklas, o 5 proc. – devynias klases. Remiantis skaičiais, gyvulininkyste verčiasi šios srities specialistai. Visi tyrime dalyvavę ekologinio ūkio savininkai buvo su aukštuoju (daugiausia gyvulininkystės) išsilavinimu. Be to, pastebėta, kad ekologinių ūkių savininkai ypač domisi moksliniais tyrimais, noriai kviečia gyvulininkystės srities mokslininkus į ūkius tyrimams atlikti, dalyvauja įvairiuose renginiuose, daug aktyviau savo ūkiuose diegia inovacijas.

Daugumoje tirtų ūkių dirbo savininkas su vienu ar keliais šeimos nariais. Samdomų darbuotojų (ne šeimos narių) vidutinis skaičius buvo 0,42. Per tris metus ūkininkai planavo padidinti samdomų darbuotojų skaičių vidutiniškai iki 0,75. Tad samdomos darbo jėgos poreikis per tris metus padidėja beveik dvigubai (1,78 karto).

Vidutinis ūkininkų ūkių dydis buvo 61,92 ha žemės ūkio naudmenų. Iš šio ploto vidutiniškai 34 proc. žemės yra nuosava, likusi dalis – nuomojama iš valstybės ar fizinių asmenų. Per tris metus ūkininkai numato padidinti savo valdomus žemės ūkio naudmenų plotus vidutiniškai iki 70,77 ha. Tyrime dalyvavusių ūkių žemės našumas buvo vidutiniškai 39,32 balo, dauguma plotų tinka ir žalienoms, ir grūdinėms kultūroms auginti.

Tobulinamos technologijos

Vidutiniškai tirtuose ūkiuose buvo laikoma apie 17 melžiamų karvių. Remiantis apklausa, ūkininkai planavo didinti bandą iki 23. Lietuvos ūkiuose auginami 19 veislių galvijai. Daugiau kaip pusėje tirtų ūkių (58 proc.) laikomos Lietuvos juodmargės, 27 proc. – Lietuvos žalosios, 3,3 proc. – Holšteinai, 12 proc. – kitų veislių melžiamos karvės.

Vidutinis karvių produktyvumas per laktaciją siekė 4 975 kg. Vidutinis pieno riebumas – 4,25, baltymingumas – 3,34 proc., somatinių ląstelių skaičius – 257 tūkst./ml., bakterinis pieno užterštumas – 36,4 tūkst./ml. Paramos teikimo pradžioje ūkiams suteikta vidutiniškai 65 860 kg pieno gamybos kvota. Ūkiai kreipėsi dėl kvotos padidinimo.

Visi ūkiai kaip vieną iš didžiausių problemų įvardijo mažą pieno supirkimo kainą. Ekologiško pieno kaina nedengia gamybos sąnaudų. Trūksta nedidelių ekologiškai užaugintų gyvulių skerdyklų.

Sąlyginių gyvulių skaičius ūkiuose sudarė vidutiniškai 27,9 SGV (sąlyginio gyvulio vienetai). Per tris metus jį ketinta padidinti iki 35,48 SGV. Svarbus rodiklis yra sąlyginių gyvulių skaičius, tenkantis 1 ha žemės ūkio naudmenų. Jis parodo, kiek su mėšlu išskiriamo azoto galima įterpti į turimą ūkio naudmenų plotą, neviršijant aplinkosaugos normų (pagal Nitratų direktyvą leistina riba yra 1,7 SGV/ha žemės ūkio naudmenų). Vidutiniškai tirtuose ūkiuose 1 ha teko 0,57 SGV. Padidinus gyvulių skaičių iki planuojamo dydžio, trečiaisiais paramos teikimo metais 1 ha teks 0,62 SGV. Tai rodo gamybos intensyvėjimo tendencijas. Be to, akivaizdu, kad organinės kilmės azoto sklaida nesiekia aplinkai pavojingų ribų ir gyvulininkystės plėtrai yra nemažai galimybių.

Išanalizavus ūkiuose naudojamas gyvulių laikymo technologijas nustatyta, kad 90 proc. ūkių melžiamos karvės yra laikomos pririštos ir tik 10 proc. ūkių – palaidai. Besaitis laikymo būdas yra palankesnis gyvulių gerovės atžvilgiu. Tokia technologija Lietuvoje sparčiai populiarėja.

Daugumoje ūkių (64 proc.)  karvės buvo melžiamos mobilia įranga į kibirėlius. Beveik trečdalis ūkių (31 proc.) nenaudojo jokios melžimo įrangos, t. y. karvės buvo melžiamos rankomis. Pieno direktyva nedraudžia tokio melžimo būdo, tačiau visi apklausoje dalyvavę ūkiai pasinaudojo europiniu finansavimu ir mechanizavo pieno gamybą.

ES paramos lėšų panaudojimas

Investicijų analizė parodo, kas ūkininkams yra svarbiausia, kokias gamybos priemones jiems reikia tobulinti ar įsigyti, kad ūkiai atitiktų ES direktyvų reikalavimus. Didžioji dauguma (73 proc.) tyrime dalyvavusių ūkių teikė paraiškas paramai, skirtai ir Pieno, ir Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. Daugiau kaip 20 proc. ūkių teikė paraiškas tik pagal Pieno direktyvos priemonę. Ūkių, siekiančių paramos vien tik Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti, buvo tik 5 procentai.

Analizuojant vienai ar kitai gamybos priemonei skiriamų lėšų apimtis matyti, kad, įgyvendinant Pieno direktyvos reikalavimus, daugiausia investicijų (46,07 proc. visų lėšų) ūkininkai skyrė melžimo įrangai įsigyti. Antroje vietoje pagal skiriamų lėšų kiekį buvo pieno aušinimo įranga (25,58 proc.). Daugiau kaip 14 proc. lėšų išleista tvartų vandentiekiui ir gyvulių girdymo įrangai, maždaug tiek pat – patalpoms, gyvulių stovėjimo vietoms įrengti ir panašiai.

Nitratų ir Pieno direktyvų efektyvumas

Gyvulininkystės ūkiams investuojant į šiuolaikinius brangius žemes ūkio įrenginius ir techniką, augant darbo užmokesčiui, pieno gamybos savikaina artėja prie ES šalių lygio. Todėl, siekiant išlaikyti pieno ūkių konkurencingumą, būtina didinti veiklos efektyvumą (didinti darbo našumą, karvių produktyvumą ir pan.) bei vykdyti racionalią investicinę politiką, daugiau dėmesio skiriant fermos įrangai (tai didina darbo našumą), ieškant galimybių pigiau statyti šalyje tvartus (šalto tipo, palaido karvių laikymo, rekonstruojant turimus tvartus).

Per 2004–2006 m. pateikta 244 912 paraiškų (26 proc. daugiau negu planuota), 73 proc. visų KPP numatytų lėšų sumai. Iš visų gautų paraiškų net 95 proc. įvertintos teigiamai. Populiariausios buvo šios priemonės: „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais“, „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“, „Standartų laikymasis“.

Naujuoju 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu pagrindinis kaimo politikos Lietuvoje tikslas – didinti žemės ūkio ir miškininkystės konkurencingumą, siekti įsitvirtinti rinkoje bei sukurti galimybes ekonominei veiklai kaime įvairinti, kartu puoselėjant gamtą ir gerinant gyvenimo kokybę  kaime.

Pieno direktyvos įdiegimas šalies gyvulininkystės ūkiuose, kaip matyti iš gautų tyrimų rezultatų, pagerins pieno laikymo ūkiuose sąlygas: tirtų ūkių savininkai baigė tvarkyti pieno laikymo patalpas, įrengė buitines patalpas melžėjoms, tinkamai sutvarkė karvių melžimo vietas, suremontavo karvių laikymo patalpas, nekeičiant galvijų laikymo technologijos. Daugumoje ūkių galvijus numatyta laikyti pririštus, tačiau didesnį dėmesį ketinama skirti gyvūnų gerovei – pagerinti tvartų apšvietimą, patalpų mikroklimatą. Numatytų priemonių pagal šią direktyvą įdiegimas sumažina žaliavinio pieno užteršimo galimybes pradinėje gamybos grandyje.

Pagerėjo higieninės melžėjų darbo sąlygos. Melžiant modernia melžimo įranga, sutrumpėjo melžimo trukmė. Gyvulius prižiūrintys darbuotojai daugiau laiko gali skirti bendrajai gyvulių higienai užtikrinti ir jiems prižiūrėti.

Įdiegti Nitratų direktyvos reikalavimus Lietuvos ūkiuose ypač svarbu, kad sumažėtų aplinkos tarša. Investicijomis bus išspręsta mėšlo šalinimo iš karvidžių bei kraikinio mėšlo paskleidimo laukuose problema, visiškai sutvarkyta mėšlo kaupimo technologija.

***

Šiuolaikinės žemės ūkio gamybos ūkiuose ypač svarbu įdiegti Nitratų direktyvos (91/676/EEB) ir Bendrosios atliekų direktyvos (75/442/EEB) aplinkosaugos reikalavimus, t. y. mėšlo ir nuotekų tvarkymo fermose ir gyvūnų tankio ūkiuose apribojimo reikalavimus.

***
Kaimo plėtros priemonės yra ES Bendrosios politikos dalis, kuri nėra susieta su gaminamos produkcijos kiekiu. Daugelyje ES šalių šiose priemonėse dalyvauja apie 90 proc. ūkininkų.