Su „Mano ūkiu“ nuo pat įkūrimo pradžios bendradarbiaujantis profesorius Liudas ŠPOKAS žurnalui parašė 60 straipsnių, daugiausia apie kombainus. Pirmieji straipsniai „Mano ūkyje“ taip pat buvo apie kombainus – „Renkamės javų kombainą“, „Kas lemia kombaino našumą ir kokybę“.

Kiekvieną savo rašinį registruoju, todėl tiksliai žinau, kiek darbų padariau. Mano skaičiavimais per visą mokslinę veiklą nuo 1961 m. parašiau daugiau kaip 470 publikacijų. Nors pedagoginio ir mokslinio darbo vertinimui populiarioje spaudoje publikuoti straipsniai papildomų balų neduoda, tačiau vadovaujuosi principu – ką žinai, tuoj pat atiduok, nes rytoj arba poryt tos žinios bus pasenusios. Gaila, kad žemės ūkiui ir žemės ūkio mokslui skiriamas per mažas valstybės dėmesys. Juk praėjusieji metai parodė, kad žemės ūkis, ištikus ekonomikos krizei, yra bene stabiliausia verslo sritis.

Geriausias ruporas per daugelį metų sukauptai patirčiai paskleisti – specializuotas žurnalas. Per 15 metų „Mano ūkis“ tapo informatyviausiu ir spalvingiausiu žemės ūkio leidiniu, kuriame gali rasti pačią naujausią informaciją. Pats mačiau, kaip ūkininkai kopijuoja straipsnius ir sega juos į atskirus segtuvus pagal temas. Beje, ir aš perskaitau kiekvieną numerį nuo pradžios iki galo: ir apie slyvas, ir apie braškes, negali būti „bukas“ vien kombainais, kurie tapo mano gyvenimo būdu. Jiems atiduodu ir vasaras, ir savaitgalius.

Per 15 metų iš esmės pasikeitė ir žemės ūkio technikos parkas Lietuvoje. Gyvenime, kaip ir sporte: norėdamas tobulėti nei žmogus, nei techniką gaminančios kompanijos negali sustoti. Konkurencija skatina techninę pažangą. Šiandien kombainas be GPS sistemos nebedomina  ūkininko, neįdomus jis ir mokslui. Tai panašu į  rašymą pieštuku, kai ant stalo stovi kompiuteris. Šiuolaikinė technika tobulinama šviesos greičiu – visų pirma didinamas mašinų našumas, antra – gerinamos darbo sąlygos, trečia – vis daugiau funkcijų perima elektroninės ir automatinės sistemos. Kartais žmogus nespėja paskui tobulinamas mašinas. Lietuvoje dirba nemažai kombainų su pažangiomis sistemomis, deja, ne visos jų galimybės išnaudojamos dėl silpnos kombainininkų kvalifikacijos. Jų mokymuose yra spragų. Mokslininkų pajėgos per mažos, kad iki smulkmenų ištirtų į Lietuvą įvežamų kombainų technines galimybes, nustatytų racionalius technologinius parametrus ir atskleistų visus darbo ypatumus.

Prasidėjus javapjūtei, laukuose su asistentų komanda praleidžiame visą dieną. Deja, laiko užtenka tik kelių kombainų darbui įvertinti. Sukaupiame tiek duomenų, kad jiems analizuoti turime darbo iki metų pabaigos. Jau tapo tradicija žurnalo puslapiuose aptarti praėjusios javapjūtės klaidas, pateikti javų dorojimo mašinų darbo rezultatus ir rekomendacijas kombainų našumui didinti bei darbo kokybei gerinti. Lietuvos klimatas javapjūtei ne visada palankus: žiūrėk varpose grūdai jau subrendę, o šiaudo apačia dar drėgna. Sąlygos tikrai unikalios, todėl ir reikalavimai kombainams specifiniai. Ateities kombaine bus dar daugiau elektronikos, sistemų, kurios dirbs nepriklausomai nuo kombainininko žinių. Mašina pateiks daug informacijos, nes bus panaši į dabartinį lėktuvą – stebės meteorologines sąlygas, prieš javų lauke važiuojantį kombainą bus matuojamas šiaudų ir grūdų drėgnis, javų derlius ir kiti rodikliai. Pagal jutiklių siunčiamus duomenis bus keičiamas  kombaino važiavimo greitis, technologinio proceso parametrai ir t. t. Reikalavimai kombainams dar labiau didės, nes bioenergijos plėtra neišvengiama – juk nafta brangsta. Grūdai bus reikalingi ne tik maistui. Užsienyje ūkininkai jau patys gamina biodegalus ir pila į ūkio techniką, kuri pritaikyta juos naudoti. Jei grūdus, šiaudus ir mėšlą paverstume energija, Lietuva taptų turtingesnė, nes pinigus neatiduotume kaimynams.

Draugiškam „Mano ūkio“ kolektyvui, su kuriuo lengva rasti bendrą kalbą, linkėčiau ir toliau kūrybiškai dirbti, o pačiam žurnalui – „pastorėti“. Beje, straipsniams apie techniką derėtų skirti vietą ne leidinio gale, juk mašinos – viso žemės ūkio pamatas.