23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2010/02
Bendroji žemės ūkio politika: iki ir po 2013-ųjų
  • Agnė ČIAPAITĖ, LAEI
  • Mano ūkis

Vengdami netikėtumų ir norėdami išnaudoti naujas galimybes, ūkininkai planuoja verslą bent keletą metų į priekį. Kadangi Europos Sąjungos bei valstybės parama turi didelės įtakos ūkininkų pajamoms, o kartu ir jų verslo sprendimams, labai svarbu įvertinti galimus paramos pokyčius. Kaip ateityje keisis ES Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP)?

Dabartinis BŽŪP etapas truks iki 2013 metų. Jo metu vyksiantys pasikeitimai didžiąja dalimi yra numatyti ir įteisinti dokumentuose. Palyginti su dabar veikiančia sistema, kelerių artimiausių metų pokyčiai turėtų būti nežymūs. Po 2013 m. dabartinė paramos sistema gali visiškai pasikeisti. Europos Sąjungoje vyrauja keletas nuomonių dėl galimų BŽŪP reformos variantų.

Iki 2013 metų Lietuvos ir kitų naujųjų ES šalių narių ūkininkams mokamų tiesioginių išmokų dydžiai turėtų palaipsniui pasiekti senųjų ES šalių lygį. Tačiau bendra kasmet ūkininkų gaunama suma šiuo laikotarpiu turėtų keistis nežymiai, kadangi iš ES biudžeto mokama parama papildoma nacionalinio biudžeto lėšomis iki tam tikro lygio, t. y. didėjant ES daliai, turi mažėti papildomai skiriama nacionalinė lėšų dalis. Kadangi iš Lietuvos biudžeto skiriamos papildomos nacionalinės tiesioginės išmokos (PNTI) mokamos pagal konkrečių metų finansines biudžeto galimybes (pavyzdžiui, esant krizinei situacijai, šios išmokos, kaip ir išmokos visiems kitiems sektoriams, gali būti mažinamos), ES lėšų, kurių mokėjimą galima laikyti garantuotu, kasmetis didėjimas ūkininkams yra naudingas.

Iki 2013 m. išmoka iš ES biudžeto turėtų padidėti nuo 292 iki 443 Lt/ha. Iš viso Lietuvos ūkininkams iki 2013-ųjų pabaigos galėtų būti išmokėta 1,28 mlrd. litų.

Kokio dydžio išmokos iki 2013 m. bus papildomai mokamos iš Lietuvos biudžeto, bus nustatoma kiekvienais metais pagal biudžeto galimybes.

Iki 2013 m. parama bus palaipsniui atsiejama nuo gamybos, t. y. išmokos galės būti mokamos tik už žemės plotą, o tos išmokos, kurios kol kas vis dar mokamos už konkrečių augalų pasėlius ar gyvulius, bus mažinamos ir galiausiai visiškai išnyks.

Siekdami gauti paramą, ūkininkai privalės laikytis aplinkos, gyvūnų gerovės ir maisto kokybės normų (kai kurių iš šių normų privalu laikytis jau dabar). Taisyklių nesilaikantiems ūkininkams parama bus mažinama. Gera žinia yra tai, kad šis kompleksinis paramos susiejimas bus supaprastintas, atsisakant neaktualių arba su ūkininko atsakomybe nesusijusių normų.

Nuo 2013 m., pagal dabartinės BŽŪP nuostatas, Lietuvai, kaip ir senosioms ES šalims, turėtų būti pradėta taikyti vadinamoji moduliacija: jei ūkiui priskaičiuotoji išmokėti išmokų suma viršys 5 tūkst. eurų, ji turės būti mažinama.

Iki šiol taikytos rinkos reguliavimo priemonės irgi bus keičiamos. Nuo 2009/2010 iki 2013/2014 m. pieno kvotos bus didinamos vienu procentu per metus iki visiško panaikinimo 2015 m. balandžio mėn. Ūkininkai, kurie viršys pieno kvotas daugiau kaip 6 proc., 2009/2010 ir 2010/2011 m. turės sumokėti 50 proc. didesnį mokestį už kvotų viršijimą nei įprastai.

Europos Komisijos nuomone, taikant rinkos aprūpinimo priemones, neturėtų būti ribojami ūkininkų gebėjimai reaguoti į rinkos pokyčius. Todėl intervencinis pirkimas bus panaikintas kiaulienai; miežiams nustatytos nulinės lubos (t. y. intervenciniai pirkimai būtų pradėti vykdyti tik „krizinės“ situacijos atveju). Intervenciniu laikotarpiu bus galima taikyti intervencinį kviečių pirkimą (kaina 101,31 EUR už toną iki 3 mln. tonų). Pasiekus šias apimtis, pirkimas bus organizuojamas konkurso tvarka. Šie pakeitimai įsigalios nuo 2010 m. liepos mėnesio. Supaprastinta intervencijos tvarka bus taikoma pieno sektoriui, t. y. sviestas ir lieso pieno miltai (LPM) bus superkami nuo intervencijos periodo pradžios (nuo kovo 1 iki rugpjūčio 31 d.); nustatytos lubos sviestui – 30 tūkst. tonų, LPM – 109 tūkst. tonų. Didesnio kiekio intervencinis pirkimas bus vykdomas konkurso tvarka.

Pagrindiniai pokyčiai kaimo plėtros srityje susiję su papildomai šalims narėms suteikta pagalba iš ES biudžeto. Europos Komisija pritarė siūlomiems Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos pakeitimams, susijusiems su naujaisiais iššūkiais. Tam Lietuvai preliminariai skirta 77,46 mln. litų (be nacionalinio bendrojo finansavimo, kuris sudaro 8,61 mln. Lt). Šios lėšos skirtos:

  • pieno sektoriui restruktūrizuoti – 60,5 mln. Lt, arba 78 proc. papildomų lėšų (palyginimui „Naujų iššūkių pakete“ pieno sektoriaus restruktūrizavimui Latvija skyrė 13,26 mln. eurų, o Estija –  3,3 mln. eurų, arba atitinkamai 45,8 ir 11,4 mln. litų); didžioji dalis šių lėšų turėtų būti skirta kooperatinei pieno perdirbimo bendrovei įkurti;
  • klimato kaitos mažinimo priemonėms – 1,49 mln. Lt (2 proc.);
  • plačiajuosčiam interneto ryšiui kaimo vietovėse diegti – 15,5 mln. Lt (20 proc.).

Įvairių pasikeitimų tiesioginių išmokų, rinkos reguliavimo priemonių, kaimo plėtros srityse iki 2013 m. gali būti ir daugiau, tačiau jie neturėtų būti labai reikšmingi, nebent žemės ūkio ar kiti sektoriai susidurtų su nenumatytais dideliais pokyčiais, reikalaujančiais naujų esminių politinių sprendimų ir juos lydinčio finansavimo.

BŽŪP po 2013 metų

Nuo 2014 m. Europos Sąjungoje prasidės naujas finansinis laikotarpis. Todėl diskusijos dėl naujų ES biudžeto paskirstymo prioritetų vis intensyvėja. Vienas prieštaringiausių ir daugiausia diskusijų keliantis klausimas – žemės ūkio sektoriaus finansavimas. Iki šiol šis sektorius buvo vienas labiausiai remiamų – jam buvo skiriama daugiau kaip 40 proc. ES biudžeto lėšų dalies. Tačiau naujajame biudžete ši dalis greičiausiai bus mažinama. Kiek – dar neaišku.

Tai ne vieninteliai prognozuojami pokyčiai. Dabartiniai žemės ūkiui skiriamų lėšų paskirstymo principai netenkina daugelio valstybių, o ekonomistai dabartinę BŽŪP vadina pernelyg biurokratiška, intervencionistine ir nesuderinama su konkurencingo žemės ūkio sektoriaus kūrimo bei efektyvios kaimo plėtros tikslais. Todėl siūloma BŽŪP reformuoti.

Reformos scenarijų spektras labai platus: nuo smulkių iki esminių pokyčių, iškeliant naujus finansavimo prioritetus, kuriems būtų skiriamos lėšos mažinant dabartinių priemonių finansavimą. Pavyzdžiui, vienas tokių siūlymų – iki 2020 m. atsisakyti tiesioginių išmokų, tokių, kokios jos yra dabar, mokėjimo, ūkininkams kompensuojant tik už vadinamųjų viešųjų gėrybių kūrimą (papildomų aplinkosaugos, gyvulių gerovės standartų laikymąsi, ekologinį ūkininkavimą arba tam tikrų paslaugų, kaip antai gyvatvorių priežiūra, teikimą). Siūlomi pokyčiai apimtų visas iš BŽŪP finansuojamas sritis, t. y. ne tik tiesiogines išmokas, bet ir rinkos reguliavimo (intervenciniai supirkimai, eksporto subsidijos) bei kaimo plėtros priemones.

Taip pat aktyviai svarstomas ES ir nacio-nalinio žemės ūkio sektoriaus finansavimo santykio klausimas. Pasigirsta vis daugiau nuomonių, kad Europa turėtų finansuoti tik tas priemones, kurių dėka sukuriama nauda „peržengia“ vienos valstybės sienas. Tokiomis priemonėmis laikomos dirvožemio ir vandens telkinių užterštumo mažinimas, bioįvairovės išsaugojimas, klimato kaitos poveikio mažinimas ir pan. Tokios priemonės, kaip žemės ūkio valdų modernizavimas ar jaunųjų ūkininkų įsikūrimas, reikšmingos tiktai šalies lygiu, todėl ir turėtų būti finansuojamos iš nacionalinio, o ne iš ES biudžeto.

Prognozuoti, kurie siūlymai bus priimti, dar labai anksti. Kol kas Europos Komisija, po paskelbtų konsultacijų su įvairiomis viešosiomis institucijomis bei užsakytų mokslinių tyrimų, rengia savo pasiūlymų variantus, o šalys narės – sau palankiausias derybines pozicijas. Daugelis naujųjų šalių narių pasisako už tiesioginių išmokų ES mastu suvienodinimą bei kitų esamos žemės ūkio finansavimo sistemos elementų išlaikymą. Tarp senųjų šalių narių galima išskirti du pagrindinius variantus: 1) esamos sistemos išlaikymas; 2) didesnis kaimo plėtros priemonių bei vadinamųjų naujųjų iššūkių (klimato kaitos, bioįvairovės, pieno sektoriaus restruktūrizavimo) finansavimas iš dabartinių tiesioginių išmokų bei rinkos reguliavimo priemonių lėšų.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai atliko įvairių galimų tiesioginių išmokų mokėjimo scenarijų analizę. Nagrinėta, kaip vienokie ar kitokie tiesioginių išmokų dydžio pokyčiai paveiktų Lietuvoje gaminamos augalininkystės bei gyvulininkystės produkcijos kainas, šios produkcijos gamybos priemonių kainas bei pačias gamybos apimtis. Kai kurių scenarijų rezultatai pateikiami grafikuose (visi pateikiami scenarijai pagal labiau tikėtiną – sumažintą ES biudžeto, skiriamo tiesioginėms išmokoms, dalį). Analizė rodo, kad gyvulininkystės sektorių išmokų pokyčiai, kad ir kokie jie būtų, paliestų labai mažai. Augalininkystės sektoriuje prognozuojami didesni pasikeitimai, ypač jei tiesioginės išmokos būtų visai panaikintos.

Įdomu pažymėti, kad netgi šiuo, atrodytų, ūkininkams nepalankiausiu atveju, kai jų tiesiogines pajamas ženkliai paveiktų visiškas subsidijų panaikinimas, ūkininkai iš dalies išloštų, nes mažėtų gamybos priemonių kainos. Mokslininkų tyrimais įrodyta, kad nekompensacinė parama, „pririšta“ prie žemės ar gyvulių, dažniausiai atitenka ne vien ūkininkams, o pasiskirsto tarp jų ir gamybos priemonių gamintojų/nuomotojų, t. y. pastarieji dirbtinai sukelia gamybos priemonių (ypač žemės nuomos) kainas. Tokiu būdu didėja ūkininkų išlaidos ir mažėja reali subsidijų teikiama nauda.

Kad ir kokie būtų Europos politikų sprendimai, svarbiausia jiems laiku ir tinkamai pasirengti, kad galimas grėsmes būtų galima paversti galimybėmis. Šiais metais galbūt jau paaiškės, kas ir kokiais dydžiais bus remiama iš ES biudžeto po 2013 m., taip pat kokiu lygiu (tiek priemonėmis, tiek sumomis) bus leidžiama naudoti valstybės paramos priemones, finansuojamas iš šalies biudžeto. Žinant šias nuostatas, reikėtų pergalvoti savo verslo strategiją, įvertinant naujomis sąlygomis savo veiklos pelningumą bei konkurencines galimybes ateityje.