Braškės yra palyginti jautrios ligoms. Daugiausia žalos padaro kekerinis puvinys, šviesmargė, miltligė, rudoji dėmėtligė. Anksčiau braškių augintojai skųsdavosi, kad labai menkas braškėms registruotų pesticidų pasirinkimas, tačiau dabar, pesticidų sąrašui pasipildžius, braškių ligos ir kenkėjai pasidarė lengviau įveikiami.

LIGOS

Kekerinis puvinys

Kekerinis (pilkasis) puvinys pažeidžia ne tik braškių uogas, bet ir pumpurus, žiedus, lapkočius, vaiskočius, uogų užuomazgas, lapus. Puviniu braškės užsikrečia žydėjimo metu. Tačiau jei meteorologinės sąlygos grybui vystytis nepalankios (sausa ir karšta), tai iš apkrėstų žiedų gali užaugti sveikos uogos. Uogos puviniu užsikrečia nuo nužydėjusių žiedlapių, taurėlapių. Vėliau pūvančios uogos užkrečia sveikąsias. Pažeistų braškių skaičius tiesiogiai priklauso nuo kritulių kiekio uogų brendimo metu.

Apsaugai nuo kekerinio puvinio veiksminga mulčiuoti braškyną, laiku išravėti piktžoles, nepertręšti azoto trąšomis. Fungicidai nuo šio puvinio naudojami braškėms žydint 3–4 kartus kas 7–10 dienų. Braškių žydėjimo metu esant drėgniems orams, purškimo intervalą rekomenduojama trumpinti ir purkšti kas 5–7 dienas.

Braškių antraknozė

Braškių antraknozę sukelia keli sukėlėjai: Colletotrichum acutatum, C. Gloeosporioides, Glomerella cingulata. Lietuvoje sukėlėjas Colletotrichum acutatum yra karantininis objektas ir sukelia braškių juodąją dėmėtligę. Antraknozei plisti palankūs šilti ir drėgni orai. Drėgmės periodas turėtų trukti nuo 12 iki 24 valandų, tuo pat metu turėtų laikytis aukšta (22–30 °C) temperatūra. Pastebėta, kad liga labiau aktuali ant juoda plėvele dengtų lysvių auginamoms braškėms.

Palankiu ligai plisti vegetacijos periodu jautrių veislių braškių apsauga yra sudėtinga, nes sukėlėjo sporos lengvai plinta su vandens lašais ir greitai užkrečia kitas uogas.

Odiškasis uogų puvinys

Odiškasis uogų puvinys braškėse pasireiškia dviem formomis: gali sukelti braškių kerelių vytulį ir odiškąjį uogų puvinį. Ligos sukėlėjas (Phytophthora cactorum) gyvena dirvoje ir yra polifagas – gali pažeisti daugelio sodo augalų šaknis, kamienus, vaisius. Liga labiau išplinta karštą ir drėg-ną vasarą. Jeigu uogų nokimo metu būna aukšta temperatūra, bet trūksta drėgmės, ant uogų atsiradusios gelsvos, vėliau bronzinės dėmės sustabdo uogų nokimą, bet visos uogos nesupūdo. Jei drėgmės ir šilumos pakanka, dėmės didėja, jų spalva keičiasi nuo gelsvos iki violetinės ir apima visą uogą. Uogos minkštimas pakeičia spalvą, sustandėja.

Kerelių vytulį sukelianti patogeno forma yra daug pavojingesnė negu odiškasis puvinys, nes braškių kereliai žūsta. Pirmieji požymiai pasirodo ant lapų – tai melsvai žalsvos dėmės. Ant lapkočių atsiranda raudonų dėmių, jaunesni lapai vysta. Lapų skrotelės audiniai ruduoja ir nyksta, grybas skverbiasi link šaknies ir sukelia šaknies kaklelio paraudimą.

Svarbus faktorius yra palaikyti optimalią dirvos drėgmę ir aeraciją, t. y nesudaryti palankių sąlygų patogenui plisti. Nesodinti braškių žemose, užmirkstančiose vietose. Laikytis sėjomainos. Prieš sodinimą braškių daigus pamirkyti fungicido skiedinyje ir rudenį nupurkšti fungicidais. Rudeninį purškimą fungicidais kartoti kasmet. Efektyvi apsaugos priemonė nuo odiškojo puvinio yra braškyno mulčiavimas ar kitos priemonės, neleidžiančios uogoms liestis su žeme.

Braškių šviesmargė

Braškių šviesmarge serga lapai, lapkočiai, žiedynai, ūsai. Liga pradeda plisti braškėms žydint ir intensyviai plinta iki vidurvasario. Ant lapų atsiranda apskritų, kampuotų, nešvaraus baltumo, su plačiu raudonai violetiniu apvadu dėmių. Dažniau pažeidžiami jaunesni lapai ir labiau nukenčia ankstyvųjų veislių braškės. Labiausiai sukėlėjas plinta, kai būna šilta ir laikosi aukšta santykinė oro drėgmė.

Braškių rudoji dėmėtligė

Braškių rudoji dėmėtligė pirmoje vasaros pusėje plinta lėtai, jos beveik nepastebime, o rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais pažeidžia iki 90 proc. visų lapų. Labiausiai nukenčia senesni lapai, ypač piktžolėtuose braškynuose. Grybas pažeidžia lapalakščius, rečiau lapkočius ir ūsus. Ant lapų atsiranda nemažų, apvalių, dažnai netaisyklingos formos, neryškiai nuo sveiko audinio atsiribojusių dėmių su juodais kauburėliais. Dėmės būna rudos, rausvai violetinės arba juodai rudos. Optimalios sąlygos ligai plisti – neaukšta temperatūra ir dažni lietūs. Atsparių veislių nėra. Mažiau serga ankstyvųjų veislių braškės.

Pagrindinė priemonė lapų dėmėtligės prevencijai – sodinti atsparių veislių braškes, sveikus, lapų ligomis neužkrėstus daigus. Būtina purkšti fungicidais prieš žydėjimą ir 1–2 kartus nuėmus derlių (purškimų skaičius priklauso nuo veislės jautrumo bei ligos plitimo sąlygų).

Braškių miltligė

Braškių miltligė aktualiausia po priedangomis ir šiltnamiuose auginamoms braškėms, tačiau karštomis vasaromis gali pasireikšti ir lauke ant ligai jautrių veislių braškių. Ant lapkočių ir lapų apatinės pusės pasirodo baltos voratinklinės apnašos. Žiedpumpuriai ir žiedai taip pat apsitraukia baltomis tarsi miltai apnašomis, o uogas dengiančios apnašos primena vašką. Uogos miltlige užsikrečia braškių žydėjimo metu, tačiau požymiai išryškėja tik skinant uogas. Ligoti lapai storėja, jų pakraščiai raukšlėjasi, užsisuka laiveliu į viršų.

Rekomenduojama sodinti atsparių milt-ligei veislių braškes. Palaikyti optimalų drėgmės režimą, nesutankinti kerelių. Purškimus fungicidais derinti su apsauga nuo kekerinio puvinio, pasirenkant fungicidus, kurie naikina miltligės sukėlėją. Jei tikimasi stiprios miltligės infekcijos ar auginamos itin jautrios veislės braškės, rekomenduojamas vienas purškimas fungicidais prieš žydėjimą ir du – nuėmus derlių.

KENKĖJAI

Spragšiai kiaušinėlius deda į daugiamečius žolynus, dirvonus, gausiai varpučiais užsikrėtusias dirvas, todėl jų gausu po daugiamečių žolių, po kaupiamųjų augalų, ypač bulvių. Lervoms optimali dirvos drėg-mė yra 50–60 proc. Lervų gausumą dirvoje mažina intensyvus žemės dirbimas. Braškių priešsėliui labiau tinka lubinai, grikiai, vasariniai javai. Jeigu viename kvadratiniame metre randama daugiau negu viena lerva, braškes į tokį lauką sodinti rizikinga.

Paprastieji grambuoliai skraido šiltu oru, žydint ievoms, šermukšniams. Orui atvėsus, vabalai pasidaro nejudrūs ir slepiasi medžių lajose. Kiaušinėlius deda dirvoje 10–15 cm gylyje ties augalų šaknimis. Antraisiais trečiaisiais vystymosi metais lervos būna ėdriausios. Žalingumo riba – 1 lerva/1 m2.

Šliužai mėgsta drėgnas dirvas, gausiai patręštas organinėmis ar azoto trąšomis. Žalingumo riba – 10 vnt./2 m2.

Žemuoginės erkės kenkia (ir aptinkamos) skrotelių augimo kūgelio ar jaunų lapų zonoje, stiebų apatinėje dalyje. Kerelis gelsta, raukšlėjasi, skursta, džiūsta. Erkės ūsais pereina ant jaunų daigų. Erkėms plisti vegetacijos metu palanki aukšta temperatūra ir sausas oras. Jei randama erkių, purškiama akaricidais.

Paprastosios voratinklinės erkės lapus apninka anksti pavasarį, kai oro temperatūra pakyla iki 10–20 °C. Vegetacijos metu palanki aukšta temperatūra (28–30 °C) ir sausas oras (55 proc.). Veisiasi ir minta apa-tinėje lapų pusėje. Apnikti augalai skursta, mažai dera, sunyksta. Žalingumo riba – 3–5 erkės ant vieno lapo.

Uoginės blakės gegužės–birželio mėnesiais deda kiaušinėlius į sultingų stiebų, lapkočių, lapų gyslų audinius. Suaugėliai ir lervos siurbia augalų sultis. Pažeisti lapai susiraukšlėja, žiedpumpuriai ir žiedai nubyra, vaisių užuomazgos ir jauni ūgliai deformuojasi. Platina virusines ligas. Žalingumo riba – 1 lerva/25 žiedpumpuriams.

Žemuoginis lapsukis kenkia žemuogėms, braškėms. Pasitaiko ant aviečių, erškėčių. Vikšrai gyvena tarp užlenktų lapų pakraščių ar voratinkliais sutrauktuose lapuose. Suaugėliai žiemoja po augalų liekanomis, nukritusiais lapais, grumsteliais.