23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2010/02
Augalų bioįvairovės didinimas ūkiuose
  • Dr. Aušra ARLAUSKIENĖ, dr. Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ LAMMC Joniškėlio bandymų stotis
  • Mano ūkis

Dirvožemio ir klimato sąlygas atitinkančių augalų įvairovė ūkio sėjomainoje padeda išlaikyti stabilų dirvos derlingumą, apsaugo nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų. Kartu mažiau reikia mineralinių trąšų ir pesticidų, mažėja produkcijos savikaina bei išsaugoma sveika aplinka.

Derlingų žemių Vidurio Lietuvos regionų ūkininkai dažniausiai augina varpinius augalus – žieminius kviečius, vasarinius miežius (salyklui); bastutinius – rapsus ir ankštinius – žirnius. Viename ūkyje auginant visus šiuos augalus, galima pasiekti optimalią augalų įvairovę ir sudaryti tinkamą sėjomainą. Tačiau atsižvelgiant į šių augalų auginimo ypatumus, turimą ūkyje techninę bazę, rinkos nestabilumą, subsidijas, dažniausiai pasirenkami auginti varpiniai ir bastutiniai augalai. Ankštinių javų dalis pasėlių struktūroje yra palyginti menka.

Sėjomainų sudarymas

Lietuva yra marga ne tik savo dirvožemiais, bet ir ūkininkavimo būdu, jo intensyvumu, todėl ne visiems tos pačios priemonės tinka. Nepriklausomai nuo to, koks gamybos būdas pasirenkamas – intensyvus, tausojamasis ar ekologinis, – visus sieja tie patys tikslai: dirbti pelningai, auginti saugius ir kokybiškus produktus. Svarbu gauti ne patį gausiausią derlių, o didžiausią pelną, kartu palaikyti dirvožemio našumą, taikant aplinkai palankias ūkininkavimo technologijas. Juolab kad išmokos vis labiau susiejamos su aplinkosaugos, veterinarijos, maisto saugos, augalų apsaugos, gyvūnų sveikatos ir gerovės reikalavimais bei geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės išlaikymu ūkyje (kompleksinis paramos susiejimas).

Ūkininkas, pasirinkdamas auginti augalus, turi juos įvertinti ne tik pagal pelningumą, bet ir pagal įtaką dirvožemiui, jo priešsėlinę vertę. Įvairių rūšių augalai skiriasi maisto medžiagų poreikiu ir jų paimamu kiekiu iš dirvos, augalų liekanų kiekiu ir jų chemine sudėtimi, šaknų įsiskverbimo į dirvožemį gyliu ir dirvožemio purenimo intensyvumu, vegetacijos laikotarpio ir dirvos paviršiaus padengimo trukme, įtaka dirvožemio mikrobiologiniam aktyvumui, jautrumui ligoms ir kenkėjams, gebėjimui stelbti piktžoles ir t. t.

Norint, kad sėjomaina atliktų savo vaidmenį, reikia skirtingų grupių augalus teisingai surikiuoti. Iš pradžių sudaroma tik sėjomainos dalis – grandis, kurioje augalai rikiuojami tokia tvarka: pirmiausia – dirvos derlingumą didinantys (ar jį palaikantys), o po jų – dirvos derlingumą išnaudojantys augalai. Kelias (dvi arba tris) grandis sujungus į vieną visumą, sudaroma sėjomaina. Šiuolaikinėje sėjomainoje išliko tik pagrindiniai kaitos principai, todėl nesunku vieną augalo rūšį pakeisti panašia kita.

Neteisinga būtų siūlyti atsisakyti pelningų augalų auginimo. LŽI Joniškėlio bandymų stotyje atlikta nemažai tyrimų, tad galime pateikti keletą būdų, kaip sėjomainoje padidinti augalų įvairovę, neišskiriant tam atskiro sėjomainos lauko.

Augalų mišiniai

Ankštinių javų auginimas nėra labai populiarus tarp mūsų šalies ūkininkų tiek intensyvioje, tiek ekologinio ūkininkavimo sistemoje dėl sunkesnių auginimo sąlygų, nepastovių derlių, piktžolių išplitimo ir kitų priežasčių. LŽI Joniškėlio bandymų stotyje buvo tirti pusiau belapių žirnių ir įvairių vasarinių varpinių javų (kviečių, miežių, avižų, kvietrugių) mišiniai derlingumo, grūdų kokybės ir priešsėlinės vertės atžvilgiu. Manoma, kad ankštinių ir varpinių mišinių teigiamas poveikis agrosistemai yra optimalus, esant jų santykiui 50:50.

Auginant mišiniuose ankštinius augalus kartu su varpiniais, sustiprėja ankštinių augalų azoto fiksacijos intensyvumas (daugiau sukaupiama azoto iš atmosferos). Žirnių molekulinio azoto fiksacijos dydį didele dalimi lėmė meteorologinės sąlygos: 2007 m. jis siekė 54,2 kg ha-1, o mažiau palankiais 2008-aisiais – 20,6 kg ha-1.

Auginant augalus su skirtingu maisto medžiagų ir augimo sąlygų poreikiu mišiniuose, geriau išnaudojamas dirvožemis ir saulės energija, todėl daugeliu atvejų bendras derlius būna didesnis. Augalų mišiniuose tarp tos pačios rūšies ir skirtingų rūšių augalų vyksta maisto medžiagų mainai, kur lemiamą reikšmę turi šaknų išskyros. Vienos rūšies augalų šaknų išskyrose esančios maistingosios medžiagos – fosforas, kalis, kalcis, stroncis, siera ir kt. elementai – gali būti sunaudotos kitos rūšies augalų. Augalams su silpna šaknų sistema tai papildomas mitybos šaltinis. Mišinyje sumažinama konkurencija tarp skirtingų augalų rūšių, tuo tarpu tarp tos pačios rūšies augalų ji yra ypač didelė. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad biologiškai derančių augalų mišiniuose maisto medžiagų įsisavinimas sustiprėja 1,5–2 kartus.

Didžiausias grūdų derliaus priedas 2007 m., palyginti su grynu žirnių ir vasarinių kviečių pasėliu, buvo žirnių ir vasarinių kviečių mišinio (derliaus priedai atitinkamai 0,64 ir 1,11 t ha-1). Mažiau palankiais vasariniams javams augti 2008 m. geriau derėjo žirnių ir avižų mišinys, derliaus priedas, palyginti su žirnių ir avižų pasėliu, buvo atitinkamai 2,08 ir 0,57 t ha-1.

Derlingumo požiūriu sunku vienareikšmiškai įvertinti atskirų vasarinių varpinių javų rūšių auginimo naudą mišiniuose su žirniais. Mat kasmet dėl skirtingų meteorologinių sąlygų susiformuoja nevienodo tankumo ankštinių ir varpinių augalų bendrijos, ir tai, be abejo, turi įtakos produktyvumo elementų formavimuisi, tarpusavio santykiams ir konkurencijai dėl šviesos, šilumos, drėgmės ir maisto medžiagų. Pastebėta, kad mišinyje žirnius mažiausiai stelbė vasariniai kviečiai ir kvietrugiai. Vidutiniais tyrimų duomenimis, lyginant grynus javų pasėlius su mišiniais, pagal derliaus dydį augalų grupės išsidėstė tokia seka: vasariniai varpiniai javai > žirnių ir varpinių javų mišiniai > žirniai.

Augalų auginimo mišiniuose nauda maisto medžiagų sukaupimui grūduose buvo pastebimai didesnė ir nuoseklesnė. Auginant mišiniuose žirnius su varpiniais javais, azoto koncentracija varpinių javų grūduose padidėjo, o žirnių – sumažėjo. Azoto koncentracija labiausiai padidėjo vasarinių kviečių, augintų mišiniuose su žirniais, grūduose. Tuo tarpu fosforo ir kalio koncentracija padidėjo abiejų mišinio komponentų grūduose, ypač žirnių. Šie javų mišinių komponentų mitybos dėsningumai ypač sustiprėjo mažiau palankiomis auginimo sąlygomis.

Auginant augalus mišiniuose, gerėja pasėlio fitosanitarinė būklė, geriau užpildomos ekologinės nišos, kas skatina skirtingų augalų rūšių, išsidėsčiusių skirtinguose arduose, didesnį fotosintezės produktyvumą ir sumažina aplinkos resursus, kuriais gali pasinaudoti piktžolės. Ligų ir kenkėjų mažesnį išplitimą lemia vieno iš mišinio komponento fiziologiškai aktyvių medžiagų išskyrimas, be to, jie nesugeba prisitaikyti pasėlyje, sudarytame iš dviejų ir daugiau skirtingų komponentų.

Žirnių ir varpinių javų mišinių, kaip priešsėlių, vertė buvo nustatyta įvertinus pavasarį dirvožemyje susikaupusio azoto kiekį, kitais metais auginant vasarinius kviečius ir palyginus jų derlių ir grūdų kokybę. Rezultatai štai tokie:

• pavasarį prieš vasarinių miežių sėją daugiausia Nmin. (azoto atsargų) buvo po žirnių, šiek tiek mažiau po žirnių ir varpinių javų mišinių ir iš esmės mažiau – po varpinių javų;

• didžiausias vasarinių kviečių grūdų derliaus priedas buvo juos auginant po žirnių – 0,43 t ha-1, arba 15,8 proc. didesnis, palyginti su varpiniais javais. Po žirnių ir varpinių javų mišinių derliaus priedas buvo perpus mažesnis – vidutiniškai 0,21 t ha-1, arba 7,7 proc.;

• vasarinių kviečių grūdų derliuje daugiausia sukaupta azoto, fosforo ir kalio, auginant juos po žirnių bei mišinių.

Vasariniai kviečiai, auginti po žirnių, grūdų derliuje azoto sukaupė 10,6 kg ha-1 (24,4 proc.), o auginti po ankštinių ir varpinių javų mišinių – 1,1–6,2 kg ha-1 (2,4–14,7 proc.) daugiau, palyginti su grynais varpinių javų pasėliais. Ankštinių augalų simbiotinio azoto efektas (išnaudojimas) siekė 19,6 procento.

Tarpiniai pasėliai

Po pagrindinių pasėlių derliaus pjūties galima sėti kitos rūšies augalus – auginti tarpinius pasėlius. Tiesa, jie visiškos brandos nepasiekia, bet gali būti naudojami žaliajai trąšai ar gyvulių pašarui.

Parenkant augalus tarpiniams pasėliams, svarbu atsižvelgti į jų vystymosi greitį ir vietos meteorologinių sąlygų savitumą. Pastaraisiais metais dėl antropogeninės veiklos ir kitų veiksnių šiltėjantis klimatas sudaro ilgesnės augalų vegetacijos galimybę. Siekiant kiek galima ilgiau išnaudoti saulės energiją ir apsaugoti įterptą į dirvožemį tarpinių pasėlių biomasę nuo greitos mineralizacijos, verta juos palikti žiemoti, o biomasę įterpti tik pavasarį. Nušalę augalai kartu saugo dirvą – tarsi mulčias – nuo negatyvių atmosferos veiksnių, tad žemėje lieka didesnis produktyvios drėgmės kiekis pavasariniams augalams.

***

Augalai grupuojami į dirvožemį išnaudojančius – varpinius javus ir į dirvožemio derlingumą palaikančius ir didinančius – daugiametes ankštines žoles, ankštinius javus, aliejinius augalus, kaupiamuosius (jų bendras pavadinimas būtų plačialapiai).

***
Pastaruoju metu intensyviose augalų auginimo technologijose pirmenybė teikiama mineralinėms trąšoms ir pesticidams, kurie duoda greitą ir pastebimą efektą. Pamirštami pagrindiniai gamtos „gyventojai“ – augalai ir jų įvairiapusė įtaka visai aplinkai. Siekdami gamybos pelningumo, nesąmoningai išstumiame tas augalų rūšis, kurių produkcija neturi paklausos, ir mažiname mus supančios gamtos bioįvairovę.

***
Tarpiniams pasėliams tinkamų augalų įvairovė gana didelė, todėl pasirenkant reikia apsispręsti, koks pagrindinis jų auginimo tikslas. Tausojamosios ir ekologinės žemdirbystės sąlygomis kaip iš atmosferos fiksuoto biologinio azoto šaltinis yra labiau vertinami ankštiniai augalai. Be to, mažas jų liekanų anglies ir azoto santykis (C:N) lengvina dirvožemio organinių medžiagų skaidymąsi.

Po derliaus nuėmimo iš dirvožemio laisvą azotą geriausiai „surenka“ ir nuo išsiplovimo į gruntinius vandenis apsaugo varpinių ir bastutinių šeimos augalai. Tačiau dažnai šių augalų pradiniam augimui trūksta azoto. Todėl tarpiniuose pasėliuose paranku auginti ankštinių ir varpinių (bastutinių ar kitų augalų rūšių) augalų mišinius.