23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2010/01
Po vienu stogu – visų grupių kiaulės
  • Prof. Bronius KAVOLĖLIS, LŽŪU
  • Mano ūkis

Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad Lietuvoje reikia auginti daugiau kiaulių. Tam galima pritarti, tačiau saugant aplinką naujos kiaulių fermos turėtų būti mažesnės už esamus kiaulininkystės kompleksus ir statomos tam tikru atstumu viena nuo kitos.

Mažesnėse fermose darbo sąnaudos didesnės, tačiau atsiranda galimybė gaminti vertingesnę kiaulieną, lengviau įgyvendinti ekologiško kiaulių laikymo reikalavimus. Taip auginamos kiaulės daugiau juda, jas galima šerti įvairesniais pašarais, paprasčiau kreikti guoliavietes. Sumažėja išlaidos aplinkos saugai, mažesnė energetinių išteklių reikmė.

Pasaulyje auginama apie 956 mln. kiaulių (2007 m. duomenys). Europoje jų daugiausia laikoma Vokietijoje (26 mln.), Ispanijoje (24 mln.), Lenkijoje (19 mln.). Amoniako ir kvapų sklidimas iš kiaulidžių, ypač jei arti gyvena kaimynai, yra didelė Europos problema. Todėl pastaruoju metu labiau akcentuojama išsklaidytoji kiaulininkystė.

Nors Lenkijoje laikoma daug kiaulių, tačiau stambių kiaulininkystės kompleksų nėra. Tik mažiau kaip 1 proc. ūkių laiko didesnes kaip 200 kiaulių bandas, o 60 proc. ūkių bandos neviršija 10 kiaulių. Lenkijos žemės ūkio politikos tikslas bandas išplėsti, nes ūkyje auginti tik keletą dešimčių kiaulių neekonomiška. Parengti pavyzdiniai įvairių dydžių kiaulidžių projektai: 28–250 paršavedžių, 100–1 400 penimų kiaulių.

Svarbiausi reikalavimai kiaulėms laikyti

Auginant kiaules, reikia atkreipti dėmesį į tris svarbias sąlygas:

  • kiaulių gulėjimo vietos turi būti švarios, sausos, be skersvėjų;
  • reikia laikytis ploto normų, priklausomai nuo kiaulės amžiaus ir kategorijos;
  • kiaulėms, kaip ir žmonėms, reikalinga ideali aplinkos temperatūra.

Palankiausia temperatūra naujagimiams paršeliams 27–35 oC. Nukritus temperatūrai iki 16 oC, gaišta daugiau paršelių, o kai temperatūra sumažėja iki 2 oC, gali kristi visas prieauglis. Naujausiais Jungtinių Valstijų mokslininkų duomenimis, ideali temperatūra augančioms kiaulėms (nujunkytiems paršeliams) 21 oC, o auginimo periodo pabaigoje – 16 oC. Jeigu guoliavietė sausa, kreikiama ir nėra skersvėjo, temperatūra gali būti žemesnė. Mūsų klimato zonoje, laikant paaugusias kiaules ant gilaus kraiko ar gausiai kreikiant, šildyti nebereikia. Vėsesnėje kiaulidėje būna mažiau ligas sukeliančių mikrobų ir virusų.

Šviežias oras, tinkama higiena, geras priėjimas prie pašarų ir vandens, „žaislai“ kiaulėms (tarp žemės gyvūnų pagal protingumą kiaulės yra 5 vietoje, jos yra jud­rios, todėl nori veiklos), priemonės nuo ligų ir sužalojimų – tai būtini šiuolaikinės kiaulidės kriterijai. Intensyviai ūkininkaujant, kiaulė 90–100 kg svorį pasiekia per 5–7 mėnesius.

Dideliuose intensyviai auginamų kiaulių ūkiuose gardų grindys dažniausiai daromos iš grotelių arba tik trečdalis grindų ploto uždengiama grotelėmis. Nedidelėse fermose įrengiamos arba grotelių grindys, arba pritaikoma kraikinė kiaulių laikymo sistema. Jei kiaulidė šildoma, įrengiama mechaninė automatiškai valdoma vėdinimo sistema. Nešildant mechaninę vėdinimo sistemą gali pakeisti natūrali.

Rekomenduotinas kiaulidės stogo (lubų) šilumos perdavimo koeficientas 0,2 W/(m2∙K), o sienų – 0,3 W/(m2∙K). Pirmuoju atveju reikalingas 20 cm storio akmens vatos sluoksnis, o antruoju – 10 centimetrų.

Kiaulių vietų skaičius ir kiaulidės išplanavimas

Užbaigto gamybos ciklo kiaulių fermoje paprastai laikomos šios gyvulių grupės: kuiliai, paršavedės, nujunkyti paršeliai, penimos kiaulės. Paršavedės gali būti suskirstytos į šias grupes: kergiamos (sėklinamos), tikrinamos, paršingos, žindamos. Paršavedžių judėjimą rodo pateikta schema (56 p.).

Į žindamų (paršiavimosi) patalpą (3 patalpa) paršavedės atvaromos likus 5 paroms iki paršiavimosi, 28 paras jos žindo paršelius. Paršavedes perkėlus į kitą patalpą, 3–14 parų paršeliai lieka vieni. Tada patalpa valoma ir dezinfekuojama. Pirmojoje patalpoje be kergiamų ir tikrinamų paršavedžių dar laikomi veisliniai kuiliai ir kergiamos kiaulaitės. Jei ferma nedidelė, vienoje patalpoje galima laikyti visas paršavedes be paršelių, tačiau žindamos paršavedės su paršeliais laikomos atskiroje patalpoje.

Norint periodiškai sudaryti vieno amžiaus nujunkytų paršelių grupes, ­paršavedės suskirstomos į technologines grupes. Vienoje technologinėje grupėje turi būti tiek paršavedžių, kiek jų spėjama ­apsėklinti vienu metu (per vieną savaitę). Priklausomai nuo bendro paršavedžių skaičiaus, apskaičiuojamas gamybos ritmas ir grupių skaičius. Vienoje technologinėje grupėje paršeliai nujunkomi vienu metu. Tai būtina, norint vėl vienu metu kergti visą paršavedžių grupę.

Pasinaudodami Lenkijos patirtimi aptarsime, kaip, viename pastate laikant visų grupių kiaules, per metus galima realizuoti daugiau kaip 1 000 penimų kiaulių. Tam reikia turėti 56 pagrindines paršavedes. Paršavedės suskirstomos į 8 technologines grupes (kai paršiavimosi intervalas 153 paros, paršelių nujunkymo bei kergimo ritmas 3 savaitės ir kai yra įvertintas galimai padidėsiantis gyvulių skaičius): 2 grupės – žindamos su paršeliais (laikomos dviejose patalpose); 2 grupės – kergiamos ir tikrinamos (laikomos vienoje patalpoje) ir 4 grupės – paršingos (laikomos vienoje patalpoje). Nujunkyti paršeliai suskirstomi į dvi technologines grupes, kiekviena iš jų laikoma atskiroje patalpoje. Kiekvienoje patalpoje yra du gardai. Bendras paršelių vietų skaičius – 140. Bendras penimų kiaulių vietų skaičius – 300. Penimos kiaulės laikomos 6 garduose.

Kiaulių laikymo ypatumai

Aprašomoje kiaulidėje penimų kiaulių ir sukergtų paršavedžių gardai padalijami į dvi zonas: gilaus kraiko (poilsio) ir nekreikiamą (šėrimo). Poilsio zona kreikiama šiaudais, pjuvenomis arba durpėmis. Kraikui netinka lapuočių medžių pjuvenos, nes jose yra rūgščių, kurios gali pažeist kiaulių odą. Šiaudų kraiko reikmė 3–5 kg gyvuliui per parą (galima į gardą įmesti šiaudų ryšulį, kiaulės pačios pasikreikia). Gilus kraikas šalinamas kartą per metus. Kreikiant pjuvenomis, užtenka jį išvežti kartą kas 1,5 metų.

Šėrimo zona turi būti lengvai dezinfekuojama. Kol kraiko sluoksnis plonas, kiaulės tarp poilsio ir šėrimo zonos vaikšto laiptais. Laipto plotis 10 cm, toks pat vertikalus atstumas tarp laiptų. Po girdyklomis rekomenduojama įrengti šulinėlį vandens nuotekoms surinkti ir nutekinti.

Nujunkytų paršelių gardų grindys gali būti iš dalies grotelinės, t. y. guoliavietės grindys vientisos, o vaikščiojimo zonoje – visos ar tik jų dalis iš grotelių. Po jomis įrengti skystojo mėšlo kanalai. Virš paršelių guoliavietės įrengtas šilumą sulaikantis gaubtas. Kartais guoliavietės grindys šildomos karšto vandens vamzdžiais.

Kergimo sektoriuje įrengiami individualūs gardai, kurie apsaugo tik ką sukergtas paršavedes nuo kitų agresyvių paršavedžių. Žindamų paršavedžių su paršeliais garduose statomi paršavedę fiksuojantys narvai.

Nors aprašytoji kiaulidė palyginti nedidelė, ji turi visus intensyviai kiaulininkystei būdingus bruožus: pastatas kapitalinis, pastatytas iš pramoninių gaminių, kiaulės šeriamos visaverčiais pramoniniais ar savos gamybos pašarais, paršavedės kergiamos su veisliniais kuiliais ar sėklinamos jų sperma.