Ūkininkas Egidijus Pranskaitis, prieš keletą metų pajutęs naujos žemės ūkio technikos pranašumus, nusprendė modernizuoti visą ūkio techniką. Pirmąjį darbymetį nauja technika dirbo nesiožiuodama, o jos galios, pasak ūkininko, pakaktų dar 50 proc. didesniam žemės plotui įdirbti.

„Gal jau seniai būčiau kur Airijoje ar Norvegijoje žuvis gaudyčiau – kaip kad daugelis mano draugų“, – pradeda pasakojimą jaunasis ūkininkas. Tačiau likimo užgaidos buvo kitokios: staiga mirus tėčiui, Egidijui teko perimti jo ūkį. Prie ūkio vairo Egidijus stojo prieš dešimtmetį, dar keletą metų prieš tai jis darbavosi kartu su tėčiu. Ūkininkauti Pranskaičiai pradėjo, kaip ir daugelis jų krašto ūkininkų, – subyrėjus kolūkiams. Anuomet Egidijaus tėtis pagal pajus įgijo dalį technikos, kuria dirbo 12 ha atsiimtos senelių žemės. Šaknis į Kriūkų (Šakių r.) žemę Egidijus įleidęs giliai: čia ūkininkavo ne tik jo tėvai, bet ir seneliai. Pranskaičių ūkininkavimo pradžioje populiariausia kultūra šiame krašte buvo linai, vėliau, šiems „išėjus iš mados“, ūkininkai pradėjo auginti rapsus.

Jaunasis ūkininkas prisipažįsta, kad lygindamas save su kaimynystėje ūkininkaujančiais stambiaisiais ūkininkais jaučiasi gana kukliai. Jis dirba 216 ha, iš jų 45 ha nuosavos žemės. Egidijus įsitikinęs, kad su kaimynais būtina sugyventi draugiškai. Jis pats kartu su netoliese dirbančiu kitu ūkininku nuoširdžiai vienas kitam talkina – neretai technika pasidalina, bendrame sandėlyje javus laiko. Savo valdose E. Pranskaitis augina žieminius ir vasarinius kviečius, miežius, žieminius ir vasarinius rapsus, truputį kviet­rugių. Pirmą kartą ūkininkas bandė auginti salyklinius miežius. „Kiek įmanoma, stengiuosi kuo daugiau pasėti žieminių kviečių. Šiemet pasisekė, visi buvo maistiniai, pirmos klasės“, – džiaugiasi ūkininkas. Dėl sėjomainos anksčiau kviečius retsykiais keisdavo linais, dabar – rapsais.

Sunkiausi metai per visą dešimtmetį

„Šiemet derlius buvo geras, tačiau kiek prastesnis nei pernai, nes pernai buvo nerealus“, – atvirai prisipažįsta ūkininkas. Vis tik, nepaisant gero derliaus, kaip ir daugeliui ūkininkų, taip ir E. Pranskaičiui šie metai buvo sunkūs. Jis sako, kad per visą savarankiško ūkininkavimo dešimtmetį tokių nuostolingų metų kaip šiemet dar nebuvo patyręs.

Nors tokia situacija verčia skaičiuoti kiek­vieną litą, Egidijus įsitikinęs, kad žiūrint ilgalaikės perspektyvos, neverta blaškytis tarp supirkėjų. „Kai atiduodi jiems visą savo produkciją, jie labiau gerbia ir suteikia tau geresnes sąlygas, reikalingai jų produkcijai geras nuolaidas pasiūlo. Šokinėti dėl lito nuo vieno prie kito man atrodo kvaila“, – griežtai nukerta ūkininkas.

Darbų ūkyje užtenka ne tik ūkio šeimininkui, bet ir 4 jo samdomiems nuolatiniams darbuotojams. Sausį visi ūkio darbuotojai eina kasmetinių atostogų, vasarį – karklų pakirsti, kur kokie kanalai netvarkingi, ir štai – žiūrėk, kovą jau sėklą ruošti reikia. Kai įsisuka darbų karuselė, tai paskui vėl beveik visiems metams užtenka darbo. Rasti darbuotojų ūkininkui sunkiau buvo tik ūkininkavimo pradžioje, kol siūlė dirbti sena technika. Vėliau, atnaujinus technikos kiemą, jis galėjo ir išrankiau darbuotojus rinktis. Ketvertą metų Egidijaus ūkyje darbuojasi tie patys žmonės. Tiesa, ūkininkas prisimena, kad per tą laiką yra leidęs darbuotojams „pasiganyti“: vienas bandė dirbti kitą darbą, kitas turėjo problemų dėl taurelės, tačiau šiandien abu jie sėkmingai vėl darbuojasi Pranskaičių ūkyje.

„Geriausia tręšti per lapus prieš sėją“

Egidijus prisipažįsta, kad jį visuomet labiau traukė ne ūkininkavimas, o technika. Baigęs vidurinę mokyklą, Vilniaus technikos mokykloje jis mokėsi automobilių remonto. Vėliau pagal įgytą specialybę jis pradėjo darbuotis Kaune ir minčių grįžti į kaimą neturėjo. Tačiau kai Egidijus liko vyriausias šeimos vyras ir teko stoti prie ūkio vairo, jis susimąstė, kad bent jau dėl šventos ramybės žemės ūkio specialisto išsilavinimą įgyti reikėtų. Tad vos prieš metus neakivaizdiniu būdu ūkininkas baigė studijas LŽŪU.

Egidijus dar ir šiandien prisimena iki ašarų juokingų istorijų apie tai, kaip žemės ūkio specialistais bando tapti tikri miestiečiai, niekada rimtai nesusidūrę su žemės ūkiu. „Gynėmės augalininkystės kursinius, vienas miestiestis gynėsi akivaizdžiai kažkieno kito jam parašytą darbą, kuriame buvo parašyta, kad geriausias tręšimas – per lapus prieš sėją. Dekanė bandė klausti dar kartą, o jis išvertęs akis aiškino, kad šitaip tręšti tikrai labai efektyvu ir augalui naudinga. Kai sužinojom, juokėmės visi už pilvų susiėmę“, – smagius studijų laikus prisimena ūkininkas.

E. Pranskaitis apgailestauja, kad miesto žmogui realaus supratimo apie kaimą vis dar neretai pritrūksta, vis dar pasitaiko žmonių, manančių, kad ūkininkai toli nuo nūdienos aktualijų ir naujovių. „Pikta darosi, kai per kokias žinias, pavyzdžiui, jei kalba apie žemės ūkį, parodo kokį seną sukiužusį traktorių, kokią sukužusią sodybą ar „diedelį su čiabatais“. Realybėje juk taip nėra, o žmonėms formuojamas toks įvaizdis. Aš tai dar smulki žuvelė, o tiems stambiesiems ūkininkams, manau, išvis apmaudu“, – piktinasi ūkininkas.

E. Pranskaičiui liūdna, kad mažai kaime belikę jaunų žmonių – kaimas pamažu sensta. Iš Kriūkų bendraamžiai ūkininko draugai išsilakstę, Egidijus susitinka su jais tik šiems tėvų aplankyti parvažiavus. Tačiau jaunasis ūkininkas dėl to nesijaučia nuskriaustas: vasarą be ūkio nelabai kam daugiau lieka laiko, o žiemą, kai tik yra noro, – miestas ranka pasiekiamas.

Nors gyvena įspūdingoje Nemuno pakrantėje, užsiimti kaimo turizmu E. Pranskaitis sako nesiruošiantis. Jis pastebi, kad kaimo turizmo sodybų jau ir taip gana gausiai prikurta, o lankytojų dabar jose trūksta. Tad bent jau kol kas, kol žmones persekioja nedarbo šešėlis, o žodis „krizė“ – dar neišmetamas iš dažniausiai vartojamų žodžių sąrašo, investuoti į kaimo turizmą Egidijus sako nesiruošiantis.

„Pajutau, kas yra gera technika ir labai panižo nagai...“

Nors susiklosčiusi ekonominė situacija ūkininko nedrąsino, šį pavasarį jis prisiėmė įsipareigojimus dėl paramos. E. Pranskaičiui suteikta parama pagal KPP programos 2007–2013 m. plano priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. Ūkininkas sako galėjęs dar metams nukelti paramos gavimą, tačiau juk niekas nežinojo, ar po blogų metų neateis dar blogesni. Be to, pavasarį jis dar sako nejutęs sunkmečio svorio: „Visur šaukė, kad krizė, bet iki rudens, kol nenupjaunam derliaus, mes nieko nežinojom, atrodė, kad viskas bus gerai. O kada rudenį ir pirmos klasės grūdus reikėjo parduoti po 380 Lt, matėsi, kad jau nekas bus.“

Šiandien Egidijus bankui dar skolingas beveik 200 tūkst. litų. Bendra projekto suma siekė daugiau nei pusę milijonų litų, parama suteikta pusei projekto sumos. Skolintis tokią sumą Egidijui buvo nejauku, tačiau matė, kad kitaip nebeišsivers. „Anksčiau pirkdavau visokią padėvėtą techniką ir su ja versdavausi. Tačiau daug laiko ir išlaidų surydavo remontai“, – prisimena ūkininkas.

Prieš trejus metus nusipirkęs naują javų kombainą Egidijus sako „pajutęs, kas yra nauja technika“. Dar po metų savo jėgomis nusipirkęs naują sėjamąją su lokalaus tręšimo įranga, ūkininkas suprato, kad dirbti galima kur kas efektyviau. Sumažėjo ir išlaidos, skiriamos darbuotojams samdyti: „Anksčiau skaičiavau taip: reikalingi du gairiuotojai, vienas trąšas berdavo su traktorium, vienas žemę dirbdavo, tada dar sėjikas ir užpylikas – iš viso 6 žmonių reikėdavo, kad sklandžiai eitų sėja. Dirbant su nauja sėjamąja tuos pačius darbus atlikdavo trys žmonės. Pajutau, kas yra gera technika ir labai panižo nagai: kaip čia dabar modernizuoti visą ūkio techniką.“ Šis troškimas ir paskatino E. Pranskaitį pasinaudoti paramos galimybėmis. Tiesa, jis pastebi, kad reikėjo pereiti nemažai „kryžiaus kelių“, o dabartinė supaprastinta paramos teikimo tvarka – tikras saldainiukas, lyginant su tuo, ką teko pereiti E. Pranskaičiui. Jis džiaugiasi, kad šiuo metu parama galima pasinaudoti paprasčiau, nes iš ankstesnio „popierizmo“ didelės naudos sako nematęs: „Visi skaičiavimai, prognozės, praėjus metams, absoliučiai pasikeitė. Dabar atsivertus ir pasižiūrėjus tą projektą, nė vienas skaičius iš ten neatitiktų – galima nebent pasijuokti iš tų prognozių.“

Naudodamasis parama ūkininkas pirko porą galingų traktorių, taip pat įsigijo naują purkštuvą. Pakeitęs senąjį 15 m pločio purkštuvą į naująjį (21 m), jis greitai pajuto, kad darbai vyksta sparčiau, be to, ir kuro sunaudojama mažiau. Taip pat įsigijo tręštuvą – tos pačios firmos, kad tiktų ta pati valdymo įranga. Technika į E. Pranskaičio kiemą parvažiavo šį pavasarį ir visą darbymetį dirbo nesiožiuodama.

Konkurencija nuomojant žemę

E. Pranskaitis, lyg neturėdamas kitiems tautiečiams būdingo bruožo, ant valdžios neburba. Priešingai, už kai kuriuos sprendimus ministrui jis sako galintis ir padėkoti. Ūkininkas džiaugiasi, kad jam nebereikės mokėti privalomojo pasėlių draudimo, ką anksčiau dėl siekio naudotis parama, būtų tekę daryti. „Čia buvo baisi afera: vienintelė vokiečių firma, kuri buvo užkėlusi baisią kainą ir pusę jos dar kompensavo Lietuvos Respublika“, – piktinasi ūkininkas.

Egidijui nesuvokiamas ir  įpareigojimas ūkininkams elektros galios mokestį mokėti ištisus metus, o ne tris mėnesius kaip anksčiau.  Kas mėnesį ūkininkas vien už tai sumoka tris šimtus litų, tad per metus susidaro visai nemenka suma. E. Pranskaitis šią prievolę vadina absurdu ir tikisi, kad neilgai trukus ir ji bus panaikinta.

E. Pranskaitis mielai plėstų savo ūkio ribas, o ir su turima technika sako galintis darbuotis bent 300 ha plote. Tačiau stiprių ūkininkų krašte tai padaryti ne taip ir paprasta – nuomojama žemė graibstyte graibstoma. Jis pastebi, kad konkurencija kartais vyksta ne visai sąžiningais metodais – kartais ūkininkai nesibodi „svetimą“ nuomotoją suvilioti didesne nuomos kaina. Kartais gudrauja ir žemės savininkai: vienas kitam pameluoja, kad gauna daugiau, o išsigandę ūkininkai dar kelia kainą, bijodami nuomojamą žemę prarasti.

Naujovių reikia, bet blaškytis neverta

Artimiausiuose E. Pranskaičio planuose – grūdų saugyklos. Sakosi dar nežinantis, ar lipdys papildomą priestatą prie jau esamų sandėlių, ar statys visai naujus pastatus. Ūkininkas tikisi, kad tam bus galima pasinaudoti pagal supaprastintą tvarką skiriama parama. Jis džiaugiasi, kad gerų pakeitimų yra ir naudojantis parama: nebebūtina kreditą imti iš banko, galima skolintis tiesiog iš fizinio asmens. Pats Egidijus dar buvo priverstas skolintis iš banko, tačiau sako, kad dabar kur kas mieliau pasiskolintų iš draugo.

Pernai pirmą kartą ūkininkas bandė auginti salyklinius miežius, eksperimentavo 50 ha plote. Rizikuoti E. Pranskaitis sako nebijojęs, nes blogiausiu atveju galės parduoti grūdus kaip pašarinius. „Kai buvo siūloma sėkla, buvo sakyta, kad už juos bus mokama po 450 Lt už toną ir rūpintis jų pardavimu nereikės – tik atplauks laivas rudenį ir išplukdys visą mūsų derlių. Iš anksto žinojau tik tiek, kad juos reikės kurį laiką sandėliuoti. Viskas atrodė gerai, nupjoviau gražius, bet dabar, kai jau reikia parduot, tos geros kainos nebėra“, – susiklosčiusią situaciją aiškina E. Pranskaitis.

Dabar, kai iš žadėtų 450 Lt kaina nusirito iki 350–380 Lt/t, parduoti šių grūdų ūkininkas neskuba – naujais metais tikisi ir naujų kainų. „Šiaip ar taip, sandėliai užimti, o pinigėlių kol kas lyg ir užtenka“, – sako ūkininkas. Jis planuoja laukti iki vasario ar kovo ir tikisi parduoti bent po 420 litų už toną.

Daugiau naujovių diegti ūkyje artimiausiu metu ūkininkas neplanuoja. Egidijus įsitikinęs, kad verčiau palaukti, kol jo auginamų javų kainos vėl pakils, negu pulti stačia galva užsiimti kitokia veikla. „Šokinėjimas prie gero nepriveda. Pas mus jau yra pavyzdžių: vienas ūkininkas augino kiaules, tačiau sugalvojo jas parduoti ir prisipirkti karvių. Susipirko visą melžimo techniką, ogi pienas atpigo baisiausiai. Kiaulės tuo metu pabrango, o grūdai atpigo, tad ši veikla tapo kur kas pelningesnė. Todėl kartais verčiau ne pulti stačia galva, o turėti kantrybės ir sulaukti savo laiko“, – tvirtina Egidijus.