Dėl naujų auginimo technologijų ir atsiradusių ankstyvųjų hibridų, kukurūzų grūdus galima išauginti ir tuose regionuose, kuriuose anksčiau tai buvo neįmanoma arba labai sudėtinga.

Lietuvoje 2008 m. buvo pasėta 29 tūkstančiai hektarų kukurūzų, daugiau kaip 70 procentų nuo šio kiekio – kukurūzai silosui. Panašios tendencijos išliko ir 2009-aisiais, deklaruota 24 127,42 ha kukurūzų, iš jų grūdams – 7 467,47 ha, o silosui bei žaliajam pašarui – 16 659,95 ha.

Daugelyje pasaulio regionų kukurūzai – pagrindiniai pašariniai augalai, iš kurių gaminami ne tik stambieji, bet ir koncent­ruotieji pašarai. Kukurūzai grūdams nuo bendro javų ploto pasaulyje sudaro apie 20,6 proc., o grūdų kiekis – beveik 30 proc. bendro visų javų grūdų kiekio. Burbuolė dažnai sudaro 50 proc. viso augalo svorio.

Kada ir iš kur kukurūzai atkeliavo į Lietuvą, tikrų žinių nėra. Nuo seno jie auginti daržuose kaip dekoratyvūs augalai. Sėklos lietuviai atsiveždavo iš užsienio – Ukrainos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Liaudyje kukurūzai buvo vadinami „turkų kviečiais“. Pirmieji moksliniai tyrimai su kukurūzais atlikti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusioje Baisogalos gyvulininkystės bandymų stotyje, tačiau tarpukario Lietuvoje šie augalai nepaplito.

Kukurūzai plačiau pradėti auginti praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje. Deja, tuo metu į Lietuvą įvežami kukurūzų hibridai nesubręsdavo. Silosas, pagamintas iš geriausiu atveju pieninę brandą pasiekusių augalų, buvo prastos kokybės, o silosavimo nuostoliai dideli.

Buvo mėginimų auginti labai ankstyvas veisles ir netgi išvesta lietuviška veislė Dotnuvos I, kuri subrandino grūdus. Bet gamyboje ši veislė nepaplito, nes dėl žemo burbuolių prisegimo buvo sunku augalus nuimti kombainu, grūdų derlius buvo panašus kaip ir miežių, o žaliosios masės derlius, palyginti su vėlyvaisiais kukurūzų hib­ridais, buvo labai mažas.

Pakako ir kitų priežasčių, dėl kurių kukurūzų grūdų išauginti nesisekė: nebuvo tinkamos sėjos technikos, efektyvių herbicidų ir ankstyvų, derlingų hibridų. Panaši padėtis buvo ir Vakarų Europoje – maždaug prieš 30 metų silosui auginami kukurūzai nepasiekdavo vaškinės brandos. Kukurūzų plotai čia išsiplėtė per aštuntąjį ir devintąjį praeito amžiaus dešimtmečius, nes selekcininkai sukūrė ir vis tebekuria naujus, labai ankstyvus, derlingus, neišgulančius, atsparius ligoms hibridus, o visus kukurūzų auginimo darbus lengva mechanizuoti. Be to, nė vienas kitas augalas neduoda tiek pašarų gyvuliams, kaip kukurūzai. Ūkininkai ar bendrovės, turinčios pieno ūkius ir norėdamos apsirūpinti pašarais, mažiausiai rizikuoja augindamos kukurūzus, nes šie gali būti naudojami žaliajai masei, siloso gamybai arba grūdams.

Šiandien pieno ūkį be kukurūzų sunku įsivaizduoti. Galima prognozuoti, kad, stambėjant ūkiams, didėjant pieno gamybai, siloso poreikiai augs, todėl kukurūzų plotai neturėtų mažėti. Tą patvirtina ir statistika, kuri rodo, kad pastaraisiais metais kukurūzų plotai Lietuvoje didėja.

Kukurūzų plotai Lietuvoje

Nors, kaip jau buvo minėta, daugiausia kukurūzų auginama siloso gamybai, visgi plečiasi auginamų grūdams plotai. Palyginti su 2006 metais, 2008-aisiais kukurūzų grūdams plotai išaugo daugiau negu 3 kartus ir siekė daugiau negu 7 tūkstančius hektarų. 2009-aisiais kukurūzų plotai grūdams pasiekė beveik pusaštunto tūkstančio hektarų.

Yra ir kitų prielaidų, kad ateityje kukurūzų plotai dar labiau plėsis. Naujų panaudojimo galimybių atveria sritis (kurios Lietuvoje tik užuomazgos, o Europoje jau labai plati) – tai biodujų gamyba. Sparčiai brangstant naftos produktams ir kitiems tradiciniams energijos šaltiniams, vis didesnis dėmesys skiriamas alternatyvios arba atsinaujinančios energijos gamybai. Jau šiuo metu Lietuvoje iš rapsų gaminamas biodyzelinas, iš grūdų – bioetanolis, katilinėse pradedama naudoti gluosninių žilvičių bei šiaudų masė. Specialistų vertinimu, Lietuvoje biodujų gamybos potencialas žemės ūkyje yra didžiulis, nes turime gerai išvystytą gyvulininkystę ir augalininkystę.

Biodujų gamyba iš augalinės masės sparčiai plečiasi Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Išgautos dujos naudojamos elektros energijai gaminti. Pagaminta elektros srovė parduodama į bendrus skirstomuosius tinklus. Iš augalų bene perspektyviausia dujų gamybai naudoti kukurūzus. Labai nedaug augalų, kurie pagal sausųjų medžiagų derlių iš hektaro gali prilygti kukurūzams.

Vokietijoje biodujoms gaminti perdirbama apie 10–15 proc. viso mėšlo, tačiau daugiausia jų pagaminama iš kukurūzų siloso – apie 35 proc. visų biodujų kiekio. Kukurūzai sudaro 80 procentų energetinių augalų, skirtų biodujoms gaminti, ploto, jų iš viso auginama apie 500 tūkst. ha. Ateityje vien kukurūzų plotus šioms reikmėms Vokietijoje žadama padidinti iki 1 mln. hektarų.

Siekdama paskatinti biodujų gamybą, Žemės ūkio ministerija numatė 2007–2013 m. KPP priemonėse remti biodujų jėgainių statybą. Šiuos projektus numatyta remti pagal priemonės ,,Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrąją veiklos sritį ir pagal priemonės ,,Žemės ūkio produktų perdirbimo ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmąją veiklos sritį. Taigi, jei biodujų gamyga įgaus pagreitį, kukurūzų plotai turėtų išaugti.

Dar viena iš priežasčių, galinčių paskatinti kukurūzų plotų augimą Lietuvoje, – šylantis klimatas, kuris tampa vis palankesnis šilumamėgiams augalams, kokie yra ir kukurūzai. Mokslininkų vertinimu, vegetacijos laikotarpis Lietuvoje tampa ne tik šiltesnis, bet ir šiek tiek sausesnis dėl pastaraisiais metais pastebimo kritulių persiskirstymo. Nors metinis kritulių kiekis nemažėja, bet vandens balansas atskirais metais labai nevienodas, vis dažnesnės sausros, rudenį vėliau atsistato gruntiniai vandenys, todėl sąlygos šilumamėgiams augalams augti tampa palankesnės.

Kokius hibridus renkasi mūsų žemdirbiai?

Lietuvoje paprastai pasirenkami kukurūzų hibridai, kurių brandos FAO skaičius būna 220–230, grūdams – dar mažesnis. Iš šiuo metu registuotų 40 kukurūzų hibridų 25 yra ankstyvosios brandos – FAO 180–210, 14 – vidutinio ankstyvumo (FAO 220–230). 2009 m. į Tinkamiausių auginti augalų veislių sąrašą įrašytas ir vienas vidutinio vėlyvumo hibridas. Žinoma, kuo ankstyvesni kukurūzai, tuo trumpesnis jų vegetacijos periodas. Iš kitos pusės, nors branda ankstyvesnė, bet derlingumo potencialas mažesnis. Biodujų gamybai bus galima auginti šiek tiek vėlyvesnius, kartu ir derlingesnius kukurūzų hibridus. Mat biodujų gamybai galima silosuoti šiek tiek ankstyvesnių brandos tarpsnių kukurūzus: pakanka, kad kukurūzų grūdai būtų pieninės-vaškinės brandos tarpsnio. Iš tokio brandos tarpsnio kukurūzų masės pasiekiama didžiausia biodujų išeiga.

Apibendrinant būtų galima prognozuoti, kad kukurūzų plotai ir toliau didės. Kad ir kokia būtų auginamų kukurūzų paskirtis, nereikėtų pamiršti, kad kukurūzai pirmaisiais augimo tarpsniais silpnai auga, piktžolių nestelbia, ir šios užaugina daug didesnę masę negu kitų augalų pasėliuose. LŽI daryti bandymai parodė, kad nors piktžolių skaičius įvairių augalų pasėliuose skyrėsi nežymiai, skirtumas tarp piktžolių masės duomenų buvo didelis.

Pagrindinė ir svarbiausia grandis šių augalų auginimo technologijoje – piktžolių kontrolė. Kad nesumažėtų kukurūzų derlius, reikia, kad sudygę augalai maždaug apie mėnesį būtų nepiktžolėti. Kukurūzų pasėliuose Lietuvoje aptinkama apie 40 piktžolių rūšių, dažniausios iš jų – paprastieji varpučiai, baltosios balandos, daržinės žliūgės, įvairios rūgčių rūšys. LŽI sėjomainų laukuose 2001–2008 m. buvo daryti 25 lauko bandymai įvairių herbicidų efektyvumui nustatyti. Visuose darytuose tyrimuose buvo nustatytas esminis derliaus padidėjimas kontroliuojant piktžoles. Tinkamiausių naudoti preparatų sąraše yra palyginti nemažai herbicidų, skirtų kukurūzų pasėliams purkšti.

Prieš pasirenkant preparatą, būtina įvertinti piktžolių rūšinę sudėtį. Jei pasėliuose yra vienaskilčių vienamečių ar daugiamečių vienaskilčių piktžolių (paprastųjų rietmenių, paprastųjų varpučių), reikėtų pasirinkti herbicidus, naikinančius šias piktžoles – rimsulfuroną (Titus), nikosulfuroną (Milagro) ar foramsulfuroną su natrio metil-jodosulfuronu (Maister). Jei tokių piktžolių pasėlyje nėra, rekomenduojama pasirinkti herbicidus, tinkančius vienamečių dviskilčių piktžolių kontrolei su šiomis veikliosiomis medžiagomis: 2,4 D, tritosulfuronu, dikamba, bentazonu. Kartais prisireikia kukurūzų pasėlį herbicidais purkšti du kartus: nors vėliau sudygusios piktžolės žalos kukurūzų derliui padaro nedaug, jos subrandina sėklas, papildydamos ir taip gausų sėk­lų kiekį dirvoje.