Salotos gali būti auginamos kaip pirmoji kultūra prieš agurkus bei pomidorus, kaip tarpinė kultūra arba po pagrindinės kultūros, t. y. rudenį. Tad salotų sėjos, sodinimo bei derliaus nuėmimo terminai priklauso nuo salotų auginimo laiko.

Salotos – tai viena seniausių daržovių. Europoje jos auginamos nuo XVI amžiaus. Salotos turtingos karotino, vitaminų B1, B2, B6, PP, E, askorbo rūgšties. Jų lapuose gausu kalio, kalcio, mag­nio, geležies, fosforo. Visų rūšių salotose yra vertingo alkaloido laktucino, kuris joms suteikia kartumo.

Veislių įvairovė

Pagal auginimo laiką salotos skirstomos į grupes.

Pavasarinės – auginamos lauke ir šilt­namiuose. Ankstyvos, pasėjus jas vasarą, greitai formuoja žiedstiebius. Pavasarinis salotų auginimas paprastai trunka nuo kovo iki gegužės mėnesio.

Vasarinės – auginamos lauke (gegužės–liepos mėn.), atsparios aukštai temperatūrai, ilgai neformuoja žiedynų, sėjamos nuo pavasario iki liepos mėnesio vidurio.

Rudeninės ir žieminės – auginamos rudens (rugsėjo–lapkričio mėn.) ir žiemos (lapkričio–vasario mėn.) sezonu šiltnamiuose. Sodinti salotų daigus vėliau negu rugsėjo pirmoje pusėje yra rizikinga, mat salotos iki šalčių gali nesuspėti užaugti. Veislėms, skirtoms rudeniniam ir žieminiam auginimui, keliami šie reikalavimai: spartus augimas ir geras derlius, kai sutrumpėja dienos ir mažiau šviesos. Taip pat svarbu atsparumas grybinėms ligoms, nes padidėjusi oro drėgmė sudaro idealias sąlygas vystytis ligoms, o šioms išplitus, patiriami dideli nuostoliai.

Taigi, priklausomai nuo auginimo sąlygų, būtina pasirinkti veisles, kurios būtų tinkamos auginti tam tikru laikotarpiu bei tam tikromis sąlygomis, t. y. lauke ar šiltnamyje. Gūžinių salotų veislės Nadine, Libusa, Jiska, Giotto, Gisela, Platinas, Elenas, Ardinas, Campionas sėjamos nuo kovo pabaigos iki liepos pabaigos, o derlius imamas nuo birželio vidurio iki rugsėjo pradžios. Gūžinės salotos Alfredo, Hanna, Rapsody, Ravel skirtos auginti šiltnamiuose (šildomuose ir nešildomuose) pavasario ir rudens-žiemos laikotarpiu. Lapinės salotos Kristine, Valdai, Kobi, Anthony, Kausia, Sezam skirtos auginti ir lauke, ir šiltnamiuose. Lapinės salotos Locarno, Versai, Krisalide auginamos lauke, o Constance, Concorde (tipas Lollo Rossa) tinka auginti šiltnamiuose žiemą. Lapinės salotos Geizer (žali lapai), Evridika (raudoni lapai) gali būti auginamos šiltnamiuose hidroponiniu būdu. Rudenį rekomenduojamos auginti šios salotų veislės: Cavalona, Cavalier, Valentine, Deciso, Amanda, Noran, Pleno, Oscinata, Mir, Bercella, Karlo, Marius, Jessy, Aramir, Charlene, Rosalba, Mildred, Domino.

Svarbus salotų veislės požymis yra jų reakcija į dienos ilgumą. Žieminių salotų veislės auga ir normaliai vystosi, kai diena trunka 7–12 valandų. Optimalus dienos ilgumas šioms veislėms yra 9–11 valandų. Panašūs reikalavimai keliami ir rudeninėms veislėms. Salotų veislės, skirtos pavasariniam auginimui, reikalauja bent jau 12 val. apšvietimo trukmės. Gūželės geriausiai sukamos, kai dienos ilgumas yra 12–14 val. Esant ilgesnei dienai, šių veislių salotos augina žiedynus.

Salotų tipai

Skiriamos trys salotų atmainos: lapinės, gūžinės, romėnų.

Lapinės salotos išaugina lapų skrotelę, bet nesuka gūžių. Jų derlius imamas praėjus 30–40 dienų nuo daigų pasirodymo. Vėliau išaugina 60–120 cm aukščio žied­stiebius. Skiriami šie lapinių salotų veislių tipai: salotos paprastais lygiakraščiais lapais; salotos ąžuolo lapais; salotos plunksniniais lapais (Lollo tipo). Lapinės salotos gali būti sodinamos daigais arba sėjamos tiesiai į dirvą šiltnamyje bei lauke.

Lapinių salotų veislės: Kristine (Rijk Zwaan – RZ), Krizet (RZ), Raisa (RZ), Valdai (RZ), rusų selekcijos – Eralaš, Azart. Ąžuolo lapais salotų veislės: Krisalide (RZ), Jamai (RZ), Sirmai (RZ), Versai (RZ), rusų selekcijos – Dubrava (žali lapi), Kredo (žali lapi), Zabava (raudoni lapai). Lollo Bionda tipo salotų veislės: Lobi (Enza Zaden – EZ), Altona (EZ), Locarno (RZ). Lollo Rossa tipo salotų veislės: Estafet (EZ), Nika (EZ), Anthony (RZ), Sezam (RZ), Klausia (Syngenta Seeds).

Gūžinės salotos iš pradžių išaugina lapų skrotelę, tada formuoja rutuliškos formos gūželes. Pagal vegetacijos trukmę jos skirstomos į ankstyvąsias (vegetacijos perio­das 40–50 dienų), vidutinio ankstyvumo (vegetacijos periodas 50–60 dienų), vidutinio vėlyvumo ir vėlyvąsias (vegetacijos periodas 70–80 dienų). Gūžinių salotų veislės skiriamos į grupes: sviestinės salotos (jų lapai padengti vaškiniu sluoksniu) ir traškiosios salotos (dar vadinamos ledo salotomis). Sviestinių salotų veislės: Action, Rapsody, Stephanie, Valeska (EZ); Nadine, Libusa, Gisela, Latino, Ponchito (RZ); Hanna, Herman, Korigan, Titan (Syngenta Seeds). Traškiųjų salotų veislės: Set (EZ), Talia (EZ), Ardinas (RZ), Campionas (RZ), Elenas (RZ), Fiorette (RZ), Iglo (RZ), Cartagenas (RZ).

Aisbergo (ledo) salotos – tai gūžinių salotų atmaina. Šių salotų gūžė tanki, apvali, jos masė gali būti apie 1 kg. Lapai stambūs, banguoti, traškūs, žaliai-balzgani, labai sultingi ir saldūs. Gūžės ilgai laikosi (šaldytuve iki 3 savaičių ir ilgiau). Veislės: Diamond (EZ), Brogan (EZ), Taiger (EZ), Roxette (RZ), Rubette (RZ), Platinas (RZ), Mirette (RZ).

Batavijos salotos – tai gūžinių ir lapinių salotų hibridas. Jų lapai minkštesni negu aisbergo tipo salotų. Vienos salotos gali formuoti gūželes, kitos suformuoja tik lapų skrotelę, tai priklauso nuo veislės. Batavijos salotų veislės: Funly (SG), Funtime (SG), Naiset (EZ), Vanity (EZ), Imagination (RZ), Mohican (RZ, raudonos spalvos lapais), Triathlon (RZ).

Romėnų salotos – tai paprastosios salotos atmaina. Gūžės ovalios formos, lapai pailgi, šiurkštūs, kiaušiniški. Gūžės spalva tamsiai žalia arba raudona. Šios salotos auginamos rudens-žiemos vartojimui. Jos reik­lios maisto medžiagoms. Romėnų salotos užauga per 70–100 dienų nuo daigų pasirodymo. Derlius paprastai imamas spalio mėnesį. Romėnų salotų veislės: Donatus (RZ), Remus (RZ), Maximus (RZ), Amadeus (RZ), Terlana (EZ), Ksanadu (EZ), rusų selekcijos – Dendi, Rodžer, Ortolani, Paryž.

Kokį mikroklimatą mėgsta salotos

Auginant salotas, būtina sudaryti tinkamas mikroklimato sąlygas (temperatūra, šviesa, drėgmė). Dėl pernelyg aukštos temperatūros, esant dideliems temperatūros svyravimams bei maisto medžiagų trūkumui ar pertekliui, atsiranda fiziologinių sutrikimų: lapų kraštų parudavimas, džiūvimas, vidinių lapų kraštų apmirimas, lapų gyslų rudimas kraštuose, rudas salotų lapų dėmėtumas, sausas viršūninis puvinys, lapų skaidrumas. Visų mikroklimato veiksnių optimizavimas apsaugo salotas nuo neparazitinių ligų, kartu padidina atsparumą grybinėms ir bakterinėms ligoms.

Temperatūra. Optimali dienos ir nakties temperatūra priklauso nuo augalo augimo tarpsnio, auginimo laikotarpio, apšvietimo sąlygų, veislės, CO2 kiekio šiltnamio atmosferoje. Salotų dygimui optimali temperatūra yra 8–15 oC. Nuo to, kokiomis sąlygomis dygsta sėklos, priklauso būsimas salotų derlius. Greičiausiai salotos sudygsta, esant 20 oC. Tačiau kai kurie autoriai nurodo, kad nereikia pernelyg greitinti dygimo, tad iki sudygimo geriausia palaikyti 8–15 oC temperatūrą. Daigams sudygus, temperatūra mažinama iki 6–10 oC, o vėliau ji reguliuojama atsižvelgiant į apšvietimo sąlygas. Optimali temperatūra salotoms augti yra 15–20 oC. Daugelio tyrimų rezultatais nustatyta, kad gūžinės salotos gerai auga, kai yra didesni temperatūros svyravimai per parą. Gūžinės salotos geriau suka gūželes, esant 12–15 oC dieną ir 8–12 oC naktį. Ankstyvųjų veislių salotos suka purias gūželes, kai oro temperatūra didesnė negu 20 oC.

Esant 5–8 oC temperatūrai, salotos nustoja augti. Jauni augalai nesušąla -1– -2 oC, senesni – -5– -8 oC temperatūroje. Ilgesnis žemos temperatūros poveikis (žemiau negu -5 oC) salotoms turi neigiamos įtakos, skatina šoninių atžalų susidarymą. Blogėja salotų kokybė: pakinta lapų skonis, jie tampa kietesni.

Ankstyvesniuoju salotų augimo tarpsniu aukšta temperatūra yra mažiau žalinga negu vėlyvesniuoju. Kai salotos auga sparčiai, galvelės būna purios, greitai formuojasi žiedynas – šiuos neigiamus procesus gali sukelti 19–21 oC temperatūra gūželių sukimo metu. Esant mažam apšvietimui, aukšta temperatūra nekompensuoja šviesos stokos. Tada greičiau skatinamas generatyvinis vystymasis. Tad rudens-žiemos laikotarpiu, kai apšvietimo sąlygos prastesnės, salotoms temperatūra dieną turi būti 10–14 oC, naktį – 5–7 oC.

Šviesa. Tai vienas svarbiausių salotų augimo ir vystymosi faktorių. Greitai užauginti žaliąją masę reikia intensyvaus apšvietimo. Salotos augimo pradžioje labiausiai jautrios šviesai. Kai jos trūksta, augalai ištįsta, nesuka gūželių, prastai auga lapai. Todėl mažo apšvietimo sąlygomis būtina augalus papildomai švitinti. Ankstyvųjų veislių salotos gerai auga, kai šviesusis periodas trunka 9–12 valandų. Esant trumpai dienai, jos ilgiau neformuoja žiedynų. Vasarą, kai geras apšvietimas, šios salotos užaugina labai mažą lapų skrotelę ir greitai suformuoja žiedyną. Vėlyvųjų veislių salotos gerai auga, kai dienos trukmė 12–16 val. Jos ilgai neformuoja žiedynų, užaugina dideles gūžes.

Šviesos intensyvumas ir dienos ilgumas turi įtakos salotų augimui ir galvučių užmezgimui. Esant mažam šviesos intensyvumui, jos leidžia ilgus lapus, nesukaupia cukrų ir vitamino C, todėl yra neskanios. Pagerinus apšvietimo sąlygas, salotų masė sparčiai padidėją. Su šviesos intensyvumu ir dienos ilgiu susietas augalų fotosintezės intensyvumas, nuo kurio ir priklauso salotų augimo sparta. Be to, fotosintezės efektyvumas priklauso nuo temperatūros. Esant mažam šviesos intensyvumui, fotosintezė intensyviausiai vyksta palyginti žemoje temperatūroje (apie 6 oC). Tačiau šviesos intensyvumas turi didesnę įtaką fotosintezei negu temperatūra. Kai ilgos dienos ir aukštas šviesos intensyvumas, salotos augina žiedynus. Tad veislių savybė neauginti žiedynų vėlyvuoju vasaros laikotarpiu ar ankstyvą rudenį yra labai svarbi. Ilga diena paspartina gūželių susiformavimą. Salotos neigiamai reaguoja į staigią šviesos intensyvumo kaitą: kai ilgą apsiniaukusį periodą keičia saulėtas oras, apdega augalų lapai.

Anglies dvideginis. Salotos priklauso augalams, kurie stipriai reaguoja į CO2 kiekį ore. CO2 koncentracijos ore padidėjimas 3–6 kartus spartina salotų galvučių augimą bei vystymąsi. CO2 veikimo efektyvumas priklauso nuo oro temperatūros ir drėgmės, taip pat ir nuo šviesos intensyvumo. Geromis apšvietimo sąlygomis, esant 2–6 oC temperatūrai, įsisavinamas gana didelis CO2 kiekis, o daugiausia jo įsisavinama, esant 10 oC temperatūrai. Naudojant CO2, spartinamas salotų augimas, padidėja derlius. Geras efektas gaunamas, naudojant oro cirkuliaciją ir tręšiant ang­lies dvideginiu.

Drėgmė. Kaip jau minėta, salotų šaknų sistema silpna. Todėl visą augimo laikotarpį reikia palaikyti atitinkamą drėgmės režimą. Rekomenduotina salotas laistyti didesnėmis normomis ir rečiau – tai geriau, negu laistyti dažniau, bet mažesnėmis normomis. Drėgmės poreikis labai priklauso nuo ­salotų auginimo laiko, šviesos ir temperatūros. Nuolat aprūpinamos drėg­me salotos užauga kokybiškos, gūželės būna kietos. Kai trūksta drėgmės ir aplinkos temperatūra aukšta, salotos augina žiedynus, nesuka gūželių, lapai būna kartūs. Kai žemė per drėgna, pailgėja augalų vegetacija, deformuojasi lapai. Ilgalaikis vandens nepriteklius skatina žiedynų susidarymą.

Svarbu ir santykinė oro drėgmė. Esant didelei oro ir dirvos drėgmei, salotos suserga. Esant 85 proc. oro drėg­mei, salotų augimo trukmė trumpesnė, gūželės užauga sunkesnės.

Maisto medžiagos. Salotos per palyginti trumpą laiką užaugina didelį žalios masės kiekį, todėl joms reikia daug maisto medžiagų. Dirva salotoms turi būti puri, derlinga ir drėg­na, nerekomenduojama sodinti į dirvą, kur įterptas šviežias mėšlas. Salotos jautrios grunto uždruskėjimui ir jo rūgštumui. Dirva turėtų būti nerūgšti – pH 6,0–6,8. Jeigu pH<6–6,5, dirvą reikia kalkinti (300–600g/m2 dolomitmilčių). Kai dirva per rūgšti, salotos blogai auga, smulkėja gūželės, pagelsta lapai.

***
Pagrindinės salotų ypatybės

Nereiklios šilumai. Sėklos pradeda dygti 4–5 oC temperatūroje. Salotos palyginti gerai pakenčia šaltį: jauni augalai nesušąla, esant -1–-6 oC temperatūrai. Kai augalų augimo pradžioje temperatūra yra žema (2–5 oC), pagreitėja žiedstiebių formavimasis. Kai oro temperatūra aukštesnė negu 20 oC, ankstyvosios veislės pradeda formuoti žiedynus. Be to, esant aukštai oro temperatūrai ir žemai oro bei dirvos drėgmei, salotų lapai būna kartūs. Gūžinėms salotoms geriausia, kai nakties temperatūra yra 4–8 oC žemesnė už dienos temperatūrą, tada jos formuoja tankias gūželes.

Šviesamėgės daržovės. Trūkstant šviesos, augalai ištįsta, per anksti formuoja žiedynus, sukaupia daugiau nitratų, o gūžinės salotos formuoja purias gūželes. Ankstyvųjų veislių salotos – ilgos dienos augalai, o vėlyvųjų veislių augalai – neutralūs dienos ilgumui.

Reiklios drėgmei. Salotų šaknų sistema yra nedidelė, o antžeminė masė galinga, todėl poreikis drėgmei yra didelis.

***
Geriausi salotų priešsėliai yra kopūstai, pomidorai, paprikos, bulvės. Nerekomenduojama salotų auginti po moliūgų, salotų. Toje pačioje vietoje salotas reikėtų auginti po 2–3 metų.

***
Salotos užima trečią vietą pagal maisto medžiagų sunaudojimą po ridikėlių ir šparagų. Gūžinės salotos didžiausią kiekį maisto medžiagų (90 proc. viso kiekio) sunaudoja per dvi savaites iki gūželės suformavimo. Labiausiai salotos reaguoja į azoto kiekį dirvoje, ir jis geriau įsisavinamas, dirvoje esant pakankamai kalio. Esant azoto pertekliui, gūžinės salotos formuoja purias gūželes.