Anksčiau Lietuvoje aliejų spausdavo iš tų pačių pluoštinių linų sėmenų, o atskiros linų rūšies, skirtos vien tik aliejui, – nebuvo. Linų aliejus buvo vertinamas ir palyginti plačiai naudojamas. Sėmeninius linus auginti yra lengviau negu pluoštinius, jų nereikia klojėti, šie linai kuliami javų kombainais. Tiesa, remiami jie ne kaip pluoštiniai linai, o kaip javai – tiesioginės išmokos tėra 390 Lt/ha.

Sėmeniniai linai pasaulyje auginami jau daug metų, jų plotai pasaulyje yra keliskart didesni negu pluoštinių linų. Daugiausia sėmeninių linų auginama Indijoje, Kanadoje, Kinijoje, JAV, Vokietijoje. Štai 2005 m. pasaulyje buvo auginama apie 3,5 mln. ha sėmeninių linų, bendras sėmenų derlius siekė 2,4 mln. tonų (vidutiniškai 0,7 t ha-1). Apie trečdalį sėmeninių linų sėmenų išaugina pagrindinė jų eksportuotoja Kanada. ES sunaudojama daug linų sėklų, aliejaus ir išspaudų, o vietinė rinka nepatenkina jų poreikio, todėl ES yra pagrindinė sėmeninių linų sėklų ir jų produktų importuotoja iš Kanados ir kitų šalių. Statistika rodo, jog į Vakarų Europą kasmet importuojama daugiau kaip 600 000 t sėmenų, apie 80 000 t sėmenų aliejaus bei per 600 000 t linų sėmenų išspaudų.

Lietuvoje sėmeninių linų šiuo metu auginama nedaug: 2007 m. sėmeninių linų plotas buvo 171 ha, 2008 m. – 137 ha, o šiemet šių linų deklaruota 236 ha. Teiktina prielaida, kad sėmeninių linų plotai Lietuvoje nedidėja dėl to, jog nėra išvystytos šių linų sėklininkystės, be to, trūksta informacijos apie veisles, jų auginimo ypatumus bei agrotechniką vietos sąlygomis. Lietuvos Nacionaliniame augalų veislių 2009 m. sąraše šiuo metu yra registruota tik viena sėmeninių linų veislė – Lirina (veislės selekcininkas Deutsche Saatveredelung AG), tačiau ES kataloge yra daug gerų perspektyvių sėmeninių linų veislių.

Lininių (Linaceae) augalų šeimoje yra 22 gentys, iš kurių žemės ūkiui svarbiausia tik viena – Linum. Pagrindinė šios genties linų rūšis yra Linum usitatissimum L. – sėjamasis linas. Išskiriami keturi skirtingi (skiriasi stiebų aukštis, šakotumas, galvenų skaičius bei kt.) šio lino vieno iš porūšių varietetai – pluoštiniai (elongata), tarpiniai (intermedia), sėmeniniai (brevimulticaulia) ir rėpliojantieji (prostrata).

Tikrieji sėmeniniai linai auginami Indijoje, Pakistane, Afganistane, Mažojoje Azijoje, Pietų Rusijoje, Ukrainoje ir kt. Jų stiebas užauga iki 30–50 cm aukščio, prie pagrindo šakojasi, išaugindamas dar 10–20 plonesnių šoninių stiebų. Šie savo ruožtu viršutinėje dalyje dar šakojasi ir išaugina net iki 50–100 galvenų. Galvenos šiek tiek smulkesnės negu tarpinių linų, o 1 000 sėk­lų masė sveria nuo 5 iki 11 gramų. Kitos šių linų morfologinės savybės panašios kaip ir tarpinių linų.

Lietuvoje auginami tik tarpiniai linai, nors juos aprašant ir naudojamas terminas „sėmeniniai“. Terminas „sėmeniniai linai“ nėra tinkamiausias, kalbant apie mūsų tirtuosius. Daugelyje kalbų šių linų pavadinimas siejamas su aliejumi: rusiškai – лен масличный, latviškai – ellas lini, švediškai – oljelin, vokiškai – ollein, baltarusiškai – лен олiйный, čekiškai – olejový len, daniškai – olihor, itališkai – lino da olio, vengriškai – olajlen, prancūziškai – lin oléagineux, kai kur randama angliškai – oilseed flax. Ir tik keliose kalbose šis linų pavadinimas susiejamas su sėmenimis: angliškai – linseed, prancūziškai – lin graine (naudojamas retai), lietuviškai – sėmeniniai linai.

Kaip sako pats pavadinimas, tarpiniai linai užima tarpinę grandį tarp ilgapluoščių ir sėmeninių linų. Pagrindinis tarpinių linų stiebas užauga iki 50–75 cm aukščio. Kai kurių šių linų veislių augalai būna vienastiebiai, o kai kurių išaugina po 1–3 ar daugiau stiebų, iš kurių paprastai vienas būna pagrindinis, o kiti – žemesni. Ant augalo susiformuoja nuo 7 iki 20 galvenų, tai priklauso nuo pasėlio tankumo, dirvos produktyvumo ir kt. veiksnių. Tarpiniai linai pradeda šakotis 25–45 cm stiebo aukštyje, suformuodami nemažą žiedyną (šluotelę) su galvenomis. Tarpinių linų stiebuose būna apie 12–15 proc. pluošto. Šiuo metu yra sukurta veislių, kurių pluošto išeiga siekia net 16–17 procentų. Jų pluoštas būna prastesnis negu pluoštinių – trumpesnis, kietesnis, šiurkštesnis.

Paskirtis – ne tik maistui

Sėmenų aliejus yra ne tik maisto produktas ar vaistas, tai ir pagrindinė žaliava alyvų, lakų, dažų, linoleumo, dirbtinės odos, kaučiuko, gumos, nepermerkiamų audinių, minkšto muilo ir t. t. gamybai, taip pat naudojamas elektrotechnikos pramonėje, gaminant tipografijos, litografijos dažus, klijuotę. Natūralus linoleumas (dažniau vadinamas marmoleumu), kuriame yra 30 proc. sėmenų aliejaus, yra ne tik graži, bet ir labai patvari, ekologiška grindų danga, gaminama maišant sėmenų aliejų su tokiais komponentais kaip dervos, mediena, kamščio miltai, džiutas. Net ir pats žodis linoleumas išvertus reiškia linų (“linum”) aliejus (“oleum”).

Sėmenų aliejus apsaugo medinių dalių paviršius, laivų denius, kitus jūroje naudojamus įrenginius. JAV, Kanadoje sėmenų aliejaus dedama į betoną, kad jis neskilinėtų, kad būtų apsaugotas nuo vandens ir druskų poveikio. Toks betonas naudojamas sporto aikštelių, tiltų, betoninių pastatų statybai. Linų aliejumi apsaugoti betoną ypač populiaru Honkonge ir kituose Pietų Azijos rajonuose.

Kanadoje sukurti nauji preparatai iš sėmenų aliejaus Archer ir Dilulin (arba ­Cargill). Pastarasis pakeičia benzino pagrindu pagamintus tirpiklius, o Archer yra naudojamas lentoms impregnuoti. Abu produktai ekologiški.

Tiriamos galimybės linų aliejų panaudoti augalų apsaugai. Kanadoje, paruošus suspensiją iš augalų ligų sukėlėjų sporų ir sėmenų aliejaus, purškiami rapsai, kviečiai, žirniai ir linai, kovojant su usnimis. Linų aliejus šiuo atveju sukuria palankias sąlygas grybo sporoms vystytis, kurios užkrečia usnis ligomis, nuo kurių piktžolės žūna. Beje, linų aliejus gali būti naudojamas kaip vienas iš lipalų.

Ekologiškai auginamų sėmeninių linų agrotechnika

Sėmeniniai linai nėra tokie reiklūs agrotechnikai ir tręšimui kaip pluoštiniai. Linams reikia švarių, nepiktžolėtų, tačiau derlingų dirvų. Vienas efektyviausių būdų ekologiniuose ūkiuose kovoti su piktžolėmis – sėjomaina. Linai paprastai sėjami po žieminių javų, tačiau ekologiniuose ūkiuose galima būtų juos sėti ir po daugiamečių žolių, kurių plotai neužteršti daugiametėmis piktžolėmis – usnimis, dirvinėmis pienėmis, varpučiu ir kt. Gerai tai, kad sėmeniniams linams, palyginti su pluoštiniais linais, ne taip svarbu dirvoje liekantis augalams prieinamo azoto kiekis.

Deja, vien sėjomaina apvalyti laukus nuo piktžolių neįmanoma. Piktžoles priešsėliuose galima nupjauti, išravėti, sunaikinti pavasarį, pasėlį akėjant ekologinėmis akėčiomis. Rekomenduojama akėti ir prieš dygimą, ir augalams sudygus. Ekologinių akėčių virbai yra lankstūs, paslankūs, todėl pasėlius akėti galima ir akmenuotose dirvose.

Ekologiniame ūkyje tiktų sėti ankstyvąsias linų veisles. Pažymėtina, jog ankstyvųjų veislių linai intensyviau auga pirmoje vegetacijos pusėje. Ši savybė taip pat padėtų konkuruoti linams su piktžolėmis. Kanadoje atlikti sėmeninių linų veislių tyrimų rezultatai rodo, kad ankstyvosios veislės ekologinėje sėjomainoje buvo produktyvesnės ir derlingesnės už vidutinio vėlyvumo veisles. Juolab kad ankstyvosios veislės subręsta rugpjūčio mėnesį, o vėlyvesniųjų brendimas gali nusitęsti iki rugsėjo (tai apsunkina linų derliaus dorojimą).

Linų vegetacijos trukmė labai priklauso nuo veislės biologinių savybių. Pagal vegetacijos trukmę sėmeninių linų veislės skirstomos į ankstyvąsias (75–80 d.), vidutinio ankstyvumo (80–90 d.), vidutinio vėlyvumo (90–100 d.), vėlyvąsias (100–115 d.) ir labai vėlyvas (120 ir daugiau dienų). Lietuvoje, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas, linams sėti optimalus laikotarpis būtų nuo gegužės 1 iki 20 dienos, o esant šiltesniam pavasariui – ir nuo balandžio 20–25 dienos.

Tręšti linus reikėtų įprastomis ekologiniuose ūkiuose naudojamomis trąšomis, patikrinus dirvožemio agrocheminius rodik­lius. Trūkstant maisto medžiagų, reikėtų naudoti įprastas ekologiniams ūkiams natūralios kilmės trąšas.

Ekologiniuose ūkiuose augalai turi būti auginami nenaudojant mineralinių trąšų bei pesticidų (išskyrus specialiame ES sąraše nurodytus ir tik leistinas normas). Tręšti leidžiama tik gyvulių ir paukščių mėšlu, srutomis, žaliąja trąša, kompostu, durpėmis, natūralios kilmės mineralinėmis trąšomis (išskyrus Čilės salietrą).

Nuo ligų ir kenkėjų turėtų būti naudojami biologiniai preparatai. Siekiant, kad linų stipriai nepažeistų spragės, reikėtų juos pasėti optimaliu laiku, kai dirvos dar neperdžiūvusios, o temperatūra sėklos guolyje (2–3 cm gylyje) pasiekia 8^oC šilumos. Kai linai greitai sudygsta, jų daigai būna tvirti, ir spragės padaro mažiau žalos. Įdomu, kad, kai kurių Rusijos mokslininkų nuomone, nedideli spragių įkandimai netgi stimuliuoja linų daigo augimą ir vystymąsi.

Auginant linus ekologiniame ūkyje, nerekomenduojama jų sėti labai anksti, nes tuomet iškyla problemų naikinant piktžoles. Kuo vėlyvesnė sėja, tuo daugiau piktžolių galima sunaikinti priešsėjiniu dirvos dirbimu. Tačiau labai suvėlinus sėją (pasėjus linus po birželio 15 dienos), linų sėklų derlius sumažėja net 54 proc. Be to, kaip minėta, reikėtų nevėlinti sėjos ir dėl to, kad linai subręstų bent iki rugsėjo vidurio.

Sėmeniniai linai pjaunami ir kuliami javų kombainu. Derlius nuimamas rudojoje brandoje, kai galvenos paruduoja ir sėmenys jose ima barškėti, tačiau linų stiebai dar būna palyginti drėgni ir pjaunant dažnai vyniojasi ant kombaino pjaunamosios sraigės, lenktuvų bei kitų besisukančių darbinių dalių. Siekiant to išvengti, svarbu, kad kombaino pjovimo aparatas būtų tvarkingas: labai ašt­rus dalgis, tiesūs, nesulankstyti pirštai, ašt­rūs, neištrupėję priešpeiliai. Patartina užap­valinti visus pjaunamosios detalių aštrius kampus, kad už jų nesikabintų linų stiebai. Kombainas mažiau užsikemša pjaunant linus aukštai, t. y. nupjaunant tik galvenas, tačiau tokiu atveju gali būti sudėtinga kokybiškai užarti likusią aukštą ražieną, ypač auginant aukštaūgių veislių sėmeninius linus.

Kadangi sėmeniniai linai pjaunami palyginti vėlai – rugsėjo, o kartais netgi spalio mėnesį (priklausomai nuo linų veislės bei meteorologinių sąlygų vegetacijos metu), būtina pasirinkti sausą, saulėtą dieną ir pjauti linus tik po vidudienio, kai jie pakankamai sausi. Tokiomis sąlygomis linų stiebai mažiau vyniojasi ant kombaino besisukančių dalių, o iškulti sėmenys būna gana sausi (7–12 proc.) ir jų nereikia papildomai džiovinti. Tinkamai sureguliavus kombaino valomąją, sėmenų švarumas būna 95–98 procentų.

***

• Ekologiškai išaugintų sėmeninių linų sėmenys bei aliejus ypač populiarūs JAV, Kanadoje. Įvairiose šalyse atliktais tyrimais patvirtinta, kad linų sėmenų aliejuje esančios omega–3 polinesočiosios riebalų rūgštys padeda apsisaugoti nuo aterosklerozės, aukšto kraujospūdžio ir širdies ligų, skatina susikaupusių riebalų sudeginimą, netgi pasižymi specifiniu poveikiu slopinti vėžinių ląstelių vešėjimą. Nustatyta, kad šios rūgštys slopina ir metastazių susidarymą. Omega–3 polinesočiosios riebalų rūgštys dalyvauja nervinių impulsų perdavimo procese, todėl linų sėmenų aliejus ypač naudingas nervinę įtampą patiriantiems žmonėms bei hiperaktyviems vaikams. Šios rūgštys naudingos ir moterims, ir vyrams, nes stimuliuoja hormonų sekreciją, skatina kraujotaką, gerina odos ir plaukų būklę.

***

Sveikatai naudingi ir sėmenys. Linų sėmenyse esančios skaidulos palengvina virškinimą ir žarnyno peristaltiką, išvalo žarnyną, neleidžia kauptis šlakams. Sėmenų gleivingosios medžiagos stiprina plaučių audinį, kvėpavimo sistemos gleivines, ramina kvėpavimo takus, slopina uždegimą, palengvina atsikosėjimą. Linų sėmenyse esantys lignanai (augalinės kilmės hormonai) turi savybę neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie laikomi didžiausiais degeneracinių, tarp jų ir sąnarių ligų, kaltininkais. Be to, lignanai reguliuoja hormonų santykį, turi antivėžinių savybių ir rekomenduojami krūties, prostatos ir kitų hormoninių ir onkologinių susirgimų profilaktikai.

Sėmenų luobelėje yra apie 5,1–11,7 proc. angliavandenių – gleivinių medžiagų, kurios lengvai išbrinksta vandenyje. Sėklaskiltėse sukauptos riebalų ir baltymų atsargos, t. y. vidutiniškai apie 25–45 proc. riebalų ir iki 30 proc. baltymų. Be jų, sėmenyse yra angliavandenių, fosforo junginių, savo sudėtimi artimų riebalams, pigmentų, karotino, glikozido linamarino, fermentų (lipazės, proteazės, linazės ir t. t.) bei kitų medžiagų. Upytės bandymų stotyje išaugintų linų sėmenyse (orasausėje masėje) buvo rasta 3,06–4,02 proc. bendrojo azoto, 0,50–0,84 proc. fosforo, 0,75–0,95 proc. kalio. Be jų, sėmenų pelenuose yra apie 0,26 proc. kalcio, 0,47 proc. magnio, 0,08 proc. sieros, 0, 04 proc. silicio, 0,07 proc. natrio, 0,002 proc. boro.

100 g sėmenų yra 450 kilokalorijų (kcal), 41 g riebalų, 28 g tirpių ir netirpių maistinių skaidulų, 20 g baltymų, apie 4 g mineralų, įvairių vitaminų (AOCS – Amerikos aliejaus chemikų draugijos duomenys). Linų sėmenys tarp kitų augalų yra vieni iš turtingiausių fitoestrogenų. Fitoestrogenai turi daugybę biologinių savybių – antimitotinių, antigrybinių, antioksidantinių. Mokslininkų dėmesį jie patraukė dėl sugebėjimo kovoti su vėžiu. Žmogaus virškinimo trakte fitoestrogenus veikia bakterijos, jie paverčiami hormonų tipo junginiais, galinčiais kovoti su kai kurių tipų vėžio formomis, t. y. krūties ir prostatos vėžiu. Deja, dauguma fitoestrogenų yra pašalinami aliejaus gamybos procese, tad sėmenų aliejuje jų būna nedaug.

Sėmenyse yra visų svarbių mūsų organizmui nepakeičiamųjų aminorūgščių – lizino, metionino, triptofano, taip pat vitaminų ir mineralų. Amerikiečių duomenimis, sėmenyse yra apie 0,7 proc. kalio, 0,70 proc. fosforo, 0,38 proc. magnio, 0,21 proc. kalcio, 0,2 proc. sieros, 0,5 proc. natrio, 0,04 proc. chloro, 0, 008 proc. geležies, 0,006 proc. cinko, pėdsakai mangano, silicio, vario, fluoro, nikelio, kobalto, jodo, molibdeno, chromo.

Sėmenų produktais gali būti šeriami paukščiai, žuvys, galvijai, kiaulės, arkliai. Linų sėmenimis prieš parodas šeriami veršeliai ir net šunys, kad būtų sveiki ir gražūs, kad jų kailis žvilgėtų. Ne tik sveiki sėmenys, bet ir aliejaus gavybos atliekos – išspaudos yra naudingas koncentruotas pašaras, turintis 31–38 proc. virškinamųjų proteinų. Didžiausia ūkinė vertė, be abejo, yra iš sėmenų gaunamo aliejaus.

***

Aliejus – tai galutinis produktas, susidarantis bręstant sėklai. Tik užsimezgus sėklai, joje riebalų yra labai mažai. Bręstant sėklai, angliavandenių kiekis mažėja, nes jie sunaudojami riebalų gamybai. Be to, keičiasi ir riebiųjų rūgščių sudėtis, vandens kiekis aliejuje, taigi iš nesubrendusių sėklų gautas aliejus bus prastesnės kokybės. Iš linų sėmenų gautame aliejuje riebiųjų rūgščių kiekiai nėra pastovūs: palmitino rūgšties kiekis svyruoja nuo 5 iki 7 proc., stearino – 3–4 proc., oleino – 3–4 proc., linolio – 14–17 proc. ir linoleno – 50–60 procentų. Pagrindinė linų aliejaus sudėtinė dalis – linoleno rūgštis yra labai svarbi, nes negali būti susintetinta organizme, ji turi būti gauta maitinantis. Be to, ji nepastoviausia iš visų linų aliejuje esančių riebiųjų rūgščių, todėl biologiškai labai aktyvi, tai ir lemia unikalias šio aliejaus panaudojimo galimybes. Deja, dėl šios rūgšties aktyvumo sėmenų aliejus greitai genda, apkarsta. Lietuvoje tirtas sėmenų aliejus gerus juslinius rodiklius išsaugojo ne trumpiau kaip 25 paras.

• Upytės bandymų stotyje 2008 m. pradėti tyrimai, siekiant nustatyti linų auginimo Lietuvoje galimybes bei padėti mokslinius pagrindus ekologiniam sėmeninių linų auginimui. Auginta sėmeninių linų veislė Biltstar. Atsižvelgus į mūsų tyrimų vienų metų rezultatus, galima teigti, kad ekologiškai užauginti sėmeninius linus Lietuvos sąlygomis įmanoma.
• Į ką reikėtų atkreipti dėmesį siekiant optimalių rezultatų?

Dėl didelio dirvų užterštumo piktžolių sėklomis pasėlis gali būti labai piktžolėtas, o akėjant sunku sunaikinti ne tik daugiametes, bet ir kai kurias vienametes piktžoles. Intensyviąja technologija augintas pasėlis buvo tankesnis negu ekologinis. Tačiau skirtumai tarp rezultatų neesminiai, tad teiktina prielaida, jog pasėlio akėjimas iš esmės nesumažino linų tankumo.

Intensyviąja technologija augintų linų derlingumas buvo didesnis – ekologiniame pasėlyje prikulta 1,72 t ha- 1 sėmenų, o taikant intensyvią technologiją 2,07 t ha-1 (t. y. 350 kg daugiau). Auginant intensyviai, išlaidos vienam hektarui buvo didesnės – iš dalies dėl priemonių, skirtų tręšimui ir augalų apsaugai. Tačiau auginant sėmeninius linus mažiau našiuose dirvožemiuose, gali tekti juos tręšti, tad išlaidų suma skiriama ekologinei technologijai gali keistis.