Šiemet patvirtinus supaprastintas ES paramos teikimo taisykles 150 tūkst. Lt finansavimui gauti, paraiškų skaičius pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ išaugo daugiau kaip 3 kartus. Šios priemonės paramai gauti 2007 m. buvo pateiktos tik 28, pernai – 906 paraiškos. Šiemet paraiškų gauta rekordiškai daug – 2 286, iš jų 2 257 pareiškėjai kreipėsi paramos pagal supaprastintą jos teikimo schemą.

Pasak Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento investicinių ir kompensacinių kaimo plėtros priemonių koordinavimo skyriaus vedėjos Jolantos Žutautienės, nustačius paramos teikimo lengvatas, pareiškėjų daugėja, tad daugėja ir sėkmingai projektus įgyvendinančių ūkių.

Gerų pavyzdžių netrūksta ir tarp sodininkų. Didžiausi iš jų kreipėsi dėl maksimalios ES paramos, kurią gavę ūkiuose įdiegė modernias sodų priežiūros, obuolių laikymo ir perdirbimo technologijas, įveisė paklausių veislių obelų sodus. Sėkmingai įgyvendinti projektai skatina ūkių vadovus judėti toliau ir realizuoti vis naujas idėjas.

Nuo žlugimo ūkį apsaugojo modernizacija

Anykščių r. bendrovės „Ažuožerių sodai“ įgyvendintas projektas – vienas iš daugelio gerų KPP 2007–2013 m. paramos pasinaudojimo pavyzdžių. Pasak sodininkystės ūkio direktoriaus Jono Janišiaus, jei ne SAPARD ir „Žemės ūkio valdų modernizavimo“ priemonės projektai, ūkis būtų bankrutavęs, nes neatlaikytų konkurencijos. „Dirbome senais traktoriais, kiaurais purkštuvais, o svarbiausia, turėjome daug energijos reikalaujančią tarybinę šaldymo įrangą. Pabrangus elektros energijai, obuolių saugojimo kaina būtų pasiekusi tokias aukštumas, kad obuolių niekas nebūtų įpirkęs dėl didelės jų savikainos. Tikrai būtų tekę užsidaryti“, – neabejoja 1994 m. įkurto sodininkystės ūkio vadovas.

„Ažuožerių soduose“ įgyvendintas didžiausios leistinos vertės „Žemės ūkio valdų modernizavimo“ priemonės projektas, pagal kurį įsigyti trys traktoriai, trys 2 tūkst. litų talpos ventiliatoriniai purkštuvai, du augalų liekanų smulkintuvai, frontalinis krautuvas, srutvežis, trys savivartės puspriekabės, du keltuvai, trys krovininiai mik­roautobusai obuoliams į prekybos vietas transportuoti ir įrengtos trys vaisių šaldymo kameros. „Tai beveik viskas, ką būtina turėti šiuolaikiniame ūkyje“, – sako J. Janišius, pabrėždamas, kad išlikti padėjo ne tik investicijos į techniką.

Svarbiausia buvo įveisti gerai derančių žemaūgių obelų sodus: 2004 m. naujomis veislėmis buvo užsodintas 20 ha plotas. Tam prireikė 50 tūkst. medelių. Ūkyje auginamos paklausių veislių (Auksis, Ligol, Šampinion, Alva, Gloster, Delikates ir kitos) obelys. „Auginame tik tai, ką mėgsta vartotojas. Jei jis pirktų lietuviškų senųjų veislių Paprastųjų antaninių ar Bogatyr vaisius, siūlytume ir juos, tačiau šių obuolių retas pirkėjas paprašo“, – tikina sodininkystės ūkio šeimininkas. Iš visų veislių, J. Janišiaus vertinimu, žmonės dažniausiai renkasi Alva ir Ligol veislių vaisius.

Investuoti paskatino verslui sėkmingi metai

Pasak ūkio šeimininko, mintis kreiptis paramos ir modernizuoti ūkį gimė ne tada, kai atsirado daugiau galimybių kreiptis ES paramos. Didžiausias stimulas atsinaujinti užvaldė 2007-aisiais – sėkmingiausiais visiems sodininkams metais. „Tais metais Lenkijos obelis pakando šalnos, kaimyninės šalies vaisių perdirbėjams trūko žaliavos, tad jie už krituolius mokėjo neįtikėtinai didelę kainą. Mūsų obuoliai dėl didesnio rūgštingumo, nes auga šalto klimato sąlygomis, buvo paklausūs ir Vokietijoje. Tais metais gavome 1,4 mln. litų pelno, kurį nedvejodami nusprendėme investuoti. Be abejo, investicijoms kompensuoti kreipėmės ES paramos“, – apie priežastis atsinaujinti kalba ūkio direktorius. Bendra įsigytos technikos ir įrangos vertė siekė 2 mln. litų.

Iš visų investicijų kone brangiausiai atsiėjo 2 vakuuminės obuolių saugojimo kameros, į kurias pirmą kartą sukrauta 300 t šiųmečio desertinių obuolių derliaus. „Vaisius laikysime iki kitų metų pavasario ir prekiausime gegužės-birželio mėnesiais. Tuomet obuolių kaina būna didžiausia“, – būtinybę turėti šiuolaikinius sandėlius akcentuoja J. Janišius. Naujoviškose kamerose į medinius konteinerius sukrautas derlius laikomas kontroliuojamo mikroklimato aplinkoje, t. y. reguliuojamas anglies dvideginio ir deguonies kiekis. Kamerose palaikoma 1–1,5 oC temperatūra. Tokiame sandėlyje saugomi obuoliai pavasarį atrodo taip, lyg ką tik būtų nuskinti. Ir nereikia jokių cheminių priemonių vaisių laikymosi savybėms pagerinti.

Desertinių obuolių derlius – į turgų

Sodininkystės ūkis valdo beveik 200 ha žemės, iš jų 40 ha auginamos žemaūgės, 60 – pusiau žemaūgės obelaitės, apie 70 ha užima senas sodas, kuriame užaugintas derlius tinka tik perdirbti. Auginama šiek tiek kriaušių, aronijų ir slyvų. Ūkyje dirba 29 žmonės. Sodai subrandina apie 3 tūkst. t obuolių, iš jų 1 tūkst. t – desertiniai. „Mūsų ūkis trečias Lietuvoje pagal užauginamos produkcijos kiekį“, – sodininkystės ūkius lygina direktorius.

Beveik visas „Ažuožerių sodų“ derlius parduodamas turguose. Ūkis bendradarbiauja tik su vienu „Norfos“ prekybos tink­lu. J. Janišius sako, kad realizuoti obuolius centruose brangiai kainuoja, nes pirmiausia, norint į juos patekti, turi sutikti su prekeivių siūlomomis sąlygomis, t. y. dalį produkcijos parduoti akcijinėmis kainomis, kurios augintojui nuostolingos. Be to, į parduotuves obuoliai turi būti tiekiami specialiose plastiko dėžėse. Investicijos į jas labai padidintų vaisių savikainą, todėl „Ažuožerių sodai“ daugiau dėmesio ir lėšų skiria tiesioginės prekybos taškams. Vienas toks pakelėje ties Ažuožeriais ypač populiarus. Į ir iš Anykščių važiuojantys pakeleiviai jau žino, kad bet kada sustoję ties neišvaizdžiu vagonėliu galės įsigyti šviežių obuolių. „Jame prekyba virte verda. Artimiausiu metu jį atnaujinsime. Obuolius taip pat vežame į Švenčionis, Ignaliną, Rokiškį, Uteną, Kupiškį, Ukmergę, Širvintas. Į Vilnių važiuoja po 2–3 mašinas, į Kauną – 1. Šeštadieniais prekiauti išvažiuoja 12 ekipažų. Kai kurie kooperatyvai obuolių į ūkį atvyksta patys ir perka tiesiai iš sandėlių“, – nesiskundžia prekyba obuoliais direktorius. Per dieną parduodama 0,5–1,5 t vaisių.

J. Janišius pastebi, kad turguje apsiperkantys žmonės gana išrankūs ir dairosi sveikų, raudonskruočių obuolių. „Net pensininkai mieliau renkasi brangesnius, bet geros prekinės išvaizdos obuolius. Raup­lėmis numarginti vaisiai, nors jie maistingumu nesiskiria, dažnai neranda pirkėjų. Svarbiausia turgaus pirkėjo nuostata – prekė turi būti kokybiška ir pigi“, – turgaus specifiškumą įvardija sodininkas.

Uždaras obuolių perdirbimo ratas

Deja, sename sode užaugusių vaisių ne kiekvienais metais yra kam parduoti. Direktorius guodžiasi, kad jau antri metai perdirbti skirtų obuolių nėra kur dėti. Pernai 500 t liko nesurinkti ir supuvo. Į Lenkiją išvežta vos viena lietuviško derliaus mašina. Pavasarį dėl obuolių supirkimo skambinusios Vokietijos įmonės rudeniop nutilo. „Lietuvoje krituolius superka tik viena Vilkaviškio įmonė. Anykščių ir Alytaus alkoholinių gėrimų gamyklos gėrimams gaminti lietuviškų obuolių nesuperka. Greičiausiai ne dėl to, kad naudoja koncentratus, o dėl to, kad neturi apyvartinių lėšų vaisiams pirkti, o bankai lengva ranka paskolų nedalija. Net ir nebūnant ekonomistu, nesunku suskaičiuoti, kiek pajamų biudžetas negauna. „Anykščių vynas“ ir „Alita“ gali perdirbti 60 tūkst. t obuolių, kuriuos supirkus po 0,15 Lt/kg, susidarytų 9 mln. Lt. 21 proc. PVM būtų beveik 1,2 mln. Lt“, – skaičiuoja obuolių augintojas.

Dėl mažos obuolių, skirtų perdirbti, paklausos „Ažuožerių sodai“ samdo tik vieną vaisių rinkėjų komandą. Anksčiau 1–1,5 mėn. darbo ūkyje gaudavo 150 žmonių. „Dabar jų nesamdome ne tik dėl to, kad krituolių nėra kam parduoti, o tie, kurie perka, moka tik 0,12–0,14 Lt/kg, bet ir dėl to, kad padidėjo gyventojų pajamų, Sodros mokesčiai. Uždaras ratas. Padidėję mokesčiai mus verčia taupyti“, – tikina J. Janišius. Kad krituolių rinkimo išlaidos būtų mažesnės, šiemet ūkyje sukonstruotas prie traktoriaus montuojamas obuolių purtymo nuo medžių įrenginys.

Pasak direktoriaus, sunaikinti seną sodą labai sudėtinga. Medžius įmanoma nupjauti, bet išrauti kelmus reikėtų specialios galingos technikos. Be to, ūkio vadovas viliasi, kad kada nors gali atsitikti taip, kaip 2007 m., ir obuolių perdirbti poreikis padidės. „Seną sodą prižiūrime minimaliai ir laukiame“, – rankų nenuleidžia J. Janišius ir prasitaria apie naujas jo galvoje kirbančias idėjas – kreiptis ES paramos pagal supaprastintą tvarką pakelės parduotuvei atnaujinti ir sulčių spaudimo įrenginiams įsigyti. Natūralias obuolių sultis ketinama pilstyti į 1,5 l talpos plastiko butelius. Ūkio direktorius neneigia, kad sodininkai, kaip ir visi kiti žemdirbiai, išgyvena sunkius laikus, kad, kaip ir kiti, taupo, mažindami trąšų normas, tačiau nuotaiką pakelia gausiai užderėję penktus metus auginami žemaūgiai sodai.

Ir užauginti, ir išlaikyti – vienodai svarbu

„Tvirtai stovime ant žemės ir minkome derlingą Pasvalio molį“, – taip juokaudamas bendrovės „Naradava“ direktorius Aloyzas Grygalis kviečia apžiūrėti Paiešmenių kaime plytinčių sodų. „Naradava” – pats didžiausias sodininkystės ūkis šalyje, užimantis beveik 300 ha. Didžioji dalis plotų skirta obelims, 11 ha – aronijoms, keli hektarai – kriaušėms ir slyvoms. Pernai bendrovė priskynė beveik 4 000 tonų, užpernai – 3 000 tonų obuolių. Pasak bendrovės vadovo, pernykščio rekordinio derliaus šiemet pakartoti nepavyks, bet skųstis taip pat nėra ko: obuoliai užaugo gražūs, sveiki ir stambūs. „Gal net per dideli, – vertina patyręs sodininkas A.  Grygalis. – Bet šiemet sąlygos buvo geros, o mūsų žemės derlingos, tad ir minimaliai tręšiant vaisiai užauga stambūs, o vaismedžiai irgi sparčiai stiebiasi, reikia daug jėgų skirti jiems genėti ir formuoti“.

Cheminėmis priemonėmis nepiktnaudžiauja

Nemenka dalis sodų yra seni, dar su sėk­liniais poskiepiais, bet vaismedžiai ir juose suformuoti pakankamai kompaktiški. Naradaviškiai tikriausiai pirmieji Lietuvoje obelis su sėkliniais poskiepiais formuodavo taip, kad jie atrodydavo kaip pusiau žemaūgiai: viršūnes trumpindavo trijų metrų aukštyje, palikdavo augti daugiau apatinių šakų. Dar ir dabar seni sodai gerai dera, tad jų atnaujinti nėra reikalo, juolab kad įveisti naują sodą yra labai brangu.

Naujausi sodo kvartalai pasodinti pagal rekomendacijas intensyviai sodininkystei, viename hektare auga 2 000 obelų. Ūkyje auginama 30-ies veislių obelys. Populiariausios: Auksis, Kortlendas, Tellissaare, Noris, Lobo, Alva, Ligol. Auginant vaisius, cheminės augalų apsaugos priemonės naudojamos tik tada, kai tai būtina, pagrindiniai purškimai daromi iki obelų žydėjimo ir žydėjimo metu, tad, kaip patikina ūkio šeimininkas, tokius obuolius valgyti tikrai saugu. Trąšų naudojama minimaliai, dažniausiai vaismedžiai purškiami per lapus mikroelementinėmis trąšomis, kurių normos apskaičiuojamos, remiantis žemės ir lapų tyrimais. Ateityje ketinama sodus sertifikuoti kaip išskirtinės kokybės produkcijos (IKP) gamybos plotą – tai suteiktų vaisiams pranašumų rinkoje. Dalis sodo yra ekologinis, kur obuoliai auginami griežtai pagal reikalavimus.

Didžiausias darbymetis soduose prasideda rugsėjo pradžioje ir tęsiasi iki pat lapkričio – obuoliams nuskinti prireikia dviejų mėnesių, nors sode pluša pustrečio šimto talkininkų. Ūkio administracija gali pasidžiaugti, kad skynėjų stygiaus šiemet nejaučia – noriai obuolius skina ir Pasvalio, ir Biržų rajonų gyventojai. „Ir „krituolių“ jau beveik nepasitaiko“, – juokauja A. Grygalis, taip vadindamas po pirmojo atlygio išmokėjimo „iškritusius“ talkininkus... Už obuolių kilogramo priskynimą mokama 8 centai, tad sparčiausiai dirbantys skynėjai uždirba 70 ir daugiau litų per dieną. Per dieną priskinama iki 150 tonų vaisių. Obuoliai skinami į konteinerius, kurie kuo skubiau vežami į saugyklas, kur vaisiai atvėsinami.

Modernios saugyklos – rekonstruotuose pastatuose

Stengiantis sutaupyti lėšų ir panaudoti tai, kas jau turima, „Naradavoje“ buvo nuspręsta iš pagrindų renovuoti senąsias saugyklas, mat seni šaldymo įrenginiai dirbo prastokai ir naudojo labai daug elektros energijos. Ūkis parengė projektą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmąją veiklos sritį „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“. Projekto vertė – 3 mln. litų, ES lėšomis dengiama daugiau kaip trečdalis šios sumos – 1 mln. 150 tūkst. litų. Projekto lėšų pakako renovuoti 8 iš 13 produkcijos saugojimo kamerų, kuriose telpa 9 tūkst. tonų obuolių.

Naujose vakuuminėse metalinėse ­kamerose obuolius be jokių cheminių priemonių galima „užmigdyti“ per pora parų. Išsiurbus deguonį ir palaikant vos ­aukštesnę kaip 0 oC temperatūrą, vaisiai išlaikomi 2–3 mėnesiais ilgiau negu ankstesnėmis sąlygomis. Atidarius kamerą, obuolius reikia parduoti per 2–3 savaites. Kamerose obuoliai laikomi mediniuose konteineriuose, į kiekvieną jų telpa po 300 kg obuolių. 2 000 naujų metalu kaustytų medinių konteinerių ūkis pirko iš Lenkijos, su atvežimu (800 km į vieną pusę!) vienas kainavo 135 Lt, o Pasvalio meistrai už vieną analogišką konteinerį prašė 150 Lt plius PVM. Pagal projektą įsigyti ir penki krautuvai: trys dyzeliniai ir du elektriniai (pastarieji itin tinka darbui kamerose, nes neišskiria į aplinką jokių kenksmingų atliekų), taip pat mašina su izoterminiu kėbulu vaisiams gabenti.

Aloyzas Grygalis suskumba pasigirti, kad modernias kameras su sumažintu deguonies kiekiu „Naradava“ įsirengė pirmoji Lietuvoje – dar 1994 m. 4 kameros, talpinančios po 150 tonų vaisių, buvo įrengtos angare Juodžionyse. „Dabar įrengtos kameros, žinoma, modernesnės“, – sako A. Grygalis ir priduria, kad rekonstruojant senas patalpas dirbti buvo sunkiau, bet lėšų sutaupyta. Ūkiškas požiūris 65 nuolatinius darbuotojus turinčioje bendrovėje visada buvo ir yra labai svarbus.

Tyrės ir džemai – kiekvienam pagal skonį

Nuo tarybinių laikų ūkyje veikia vaisių perdirbimo cechas. Žinoma, jis dabar modernizuotas. Ceche gaminamos tyrelės ir verdamas džemas. Tyrelės realizuojamos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, džemai – Lietuvoje ir Estijoje. A. Grygalis prasitaria, kad atsirado stambus užsakovas iš Rusijos (Kaliningrado srities), tad cechas dabar dirba dviem pamainomis, kad suspėtų įvykdyti didžiulį užsakymą – verda tyrę išskirtinai tik iš antaninių obuolių. „Bet kol kas ta sutartis dar šakėmis ant vandens rašyta“, – neskuba džiaugtis ūkio vadovas, įsitikinęs, kad prekybinių ryšių su Rusija gerinimas duotų didelį postūmį sodininkystės plėtrai.

Beje, perdirbimui obuolius (tik Paprastųjų antaninių veislės) „Naradava“ perka iš kitų sodininkų ir moka už juos kone brangiausiai Lietuvoje – po 15 centų už kilogramą. Skanios ir kokybiškos tyrės bei džemai išeina iš Auksio obuolių, o estai itin vertina veislę Tellissaare ir tyres perka tik iš šių obuolių.

Stambus investicinis projektas, įgyvendintas ūkyje – ne pirmas, kai naradaviškiai sodininkai pasinaudojo ES parama. Prieš penkerius metus ūkyje įgyvendintas ­SAPARD programos remiamas projektas, o šiemet sodininkystės ūkis jau pasinaudojo ir supaprastinta paramos teikimo tvarka – įsigijo priekabą-šaldytuvą, kurio kaina 44 tūkst. eurų. Kadangi didelė dalis obuolių vežama parduoti į Latviją bei Estiją, tokia priekaba buvo labai reikalinga: joje vežamus vaisius galima ir pašildyti, ir atvėsinti – žiūrint, ko reikia pagal užsakovų pageidavimus ir oro sąlygas. Pasak ūkio vadovo, supaprastinta parama dar būtinai naudosis, tik reikėtų didinti maksimalią paramos sumą, mat dideliuose ūkiuose ir investicijų reikia didelių.

KOMENTARAS

Jolanta ŽUTAUTIENĖ

ŽŪM Kaimo plėtros departamento investicinių ir kompensacinių kaimo

plėtros priemonių koordinavimo skyriaus vedėja

Sodininkai gali naudotis keliomis KPP 2007–2013 m. priemonėmis. Įgyvendinantieji projektus pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ gali gauti kompensaciją už įsigytą žemės ūkio techniką, įrenginius, kompiuterinę įrangą. Sodininkystės ūkiai gali gauti paramą ir sodinukams įsigyti. KPP 2007–2013 m. programa šiemet pasipildė keliomis naujovėmis. EK pritarė Lietuvos siūlymui per „Žemės ūkio valdų modernizavimo“ priemonę finansuoti ūkyje užaugintos produkcijos perdirbimo projektus. Didžiausia paramos suma vienam projektui gali siekti 400 tūkst. eurų.

***

KOMENTARAS

Darius KVIKLYS
Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktorius

Bendras verslinių obelų sodų plotas Lietuvoje siekia apie 3 400 ha, tačiau iš jų intensyviau prižiūrimų yra gerokai mažiau – maždaug 2 000 ha. Priklausomai nuo metų sąlygų, kartu su mėgėjiškais sodais, obuolių derlius svyruoja nuo 120 iki 220 tūkst. tonų. Versliniuose soduose derliaus kasmet priskinama 35–40 tūkst. tonų. Priklausomai nuo metų, iš verslinių sodų perdirbti skirta produkcija sudaro 20–30 proc., likusioji dalis – desertiniai vaisiai. Bendra saugyklų talpa – apie 24 000 tonų.

Lietuvoje išaugintais obuoliais vidaus rinka neužpildoma, tad maždaug du trečdalius ar net pusę suvartojamų vaisų tenka įsivežti iš užsienio. Savo ruožtu lietuviški obuoliai taip pat yra eksportuojami, desertiniai vaisiai – į Latviją, Estiją, Rusiją (Kaliningradą), ekologiški – į Vokietiją (tiesa, daugiausia perdirbimui). Perdirbimui skirti vaisiai iškeliauja ir į Lenkiją, Latviją, Vokietiją.