Tinkamiausias obelų ir vaiskrūmių sodinimo laikas – pirmoji spalio pusė. Tokiu metu pasodinti augalai dar tą patį rudenį prigyja ir pavasarį geriau auga. Kriaušės, trešnės, slyvos, vyšnios ir kiti kaulavaisiai jautresni šalčiams. Juos geriau sodinti pavasarį – iki pumpurų sprogimo. Patartina pavasarį sodinti skirtus vaismedžius įsigyti rudenį ir per žiemą laikyti prikastus – taip juos lengviau apsaugoti nuo pašalimo.

Perkant medelį, vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į veislę, bet ir į poskiepį, ypač kai jis vegetatyvinis. Daugiausia vegetatyvinių poskiepių sukurta obelims. Dėl savo unikalių savybių vegetatyviniai poskiepiai reguliuoja į juos įskiepytų medžių augumą, derėjimo pradžią, derlingumą, vaisių nokimą, dydį ir kitus kokybės rodiklius.

Daugiau dėmesio poskiepiams

Mūsų medelynai daugina obelaites, skiepytas į nykštukinius (P 22), žemaūgius (M.9, P 59, B.396, P 60), pusiau žemaūgius (M.26), vidutinio augumo (MM.106, B.118) ir į aukštaūgius sėklinius (Paprastojo antaninio sėjinukus) poskiepius. Su kiekvienos grupės poskiepiais vaismedžiai sodinami skirtingais atstumais, pasirenkama tinkamiausia vainiko forma. Aukštaūgės obelys dažniausiai formuojamos natūraliems vainikams artima forma, jaunus vaismedžius genint labai mažai, o pradėjęs derėti vaismedis genimas daugiau. Žemaūgės ir pusiau žemaūgės obelys formuojamos įvairios modifikacijos verpstiniais vainikais.

Kriaušės skiepijamos į miškinės kriaušės sėjinukus ir paprastojo svarainio (Cydonia oblonga) klonus. Lyginant su miškinės kriaušės poskiepiais, svarainio poskiepiai 2–3 metais paankstina derėjimą. Kriaušių su svarainio poskiepiais medeliai būna 1,5–3 kartus mažesni, o derlius 1,5–2 kartus didesnis negu su sėkliniais miškinės kriaušės poskiepiais.

Nežiūrint į daugelį privalumų, kriaušių poskiepiams naudojamos formos turi ir trūkumų. Pagrindinis svarainio poskiepių trūkumas – daugumai kriaušių veislių jie netinka, t. y. nedarniai, prastai auga, įskiepiai nulūžta skiepijimo vietoje. Neatitikimui tarp kriaušės veislės ir svarainio panaikinti naudojamas tarpinis skiepijimas. Lietuvoje, kaip tarpininkai, rekomenduojama I. Štaro hibridas Nr.31, Jūratė, Sonata veislių kriaušės. Be tarpinio skiepijimo galima dauginti ir auginti veislės Konferencinė kriaušes. Kriaušėms su svarainio poskiepiais mūsų sąlygomis iškyla dar ir šalčio pavojus. Lietuvoje registruoti keturi svarainio poskiepiai: Lenkijoje sukurtas S1 ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute sukurti K11, K16, K19.

Slyvų poskiepiams dažniausiai naudojami skėstašakės slyvos (Prunus cerasifera) sėjinukai (šnekamoje kalboje dar vadinama Kaukazine slyva). Slyvų veislės su šiuo poskiepiu gerai suauga, vaismedžiai sode būna augūs. Lenkijoje ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse pastaraisiais metais populiariu poskiepiu slyvoms tapo Vangenheimo vengrinės (P. domestika) sėjinukai. Vaismedžių augumas, palyginti su skėstašakės slyvos poskiepiu, sumažėja 30–50 procentų. Poskiepis paspartina ir pagerina vaismedžių derėjimą, teigiamai veikia vaisių kokybę. Poskiepio šaknys gerai išsivysčiusios, tačiau paviršinės, todėl joms reikia geresnės dirvos. Vangenheimo vengrinės sėjinukai šalčiui šiek tiek mažiau atsparūs negu skėstašakės slyvos.

Vyšnios ir trešnės skiepijamos į Kvapiosios vyšnios (Prunus magaleb L), o kartais auginamos ir įskiepytos į Vietinės rūgščiosios ar trešnės sėjinukus. Prancūzijoje sukurti kvapiųjų vyšnių klonai SL64 ir SL405 pasižymi geru fiziologiniu suderinamumu su daugumos veislių trešnėmis. Vakarų Europos šalyse sukurti ir plačiai naudojami įvairaus augumo kaulavaisių kloniniai poskiepiai Lietuvos klimato, dirvos, augalų vegetacijos sąlygomis, deja, dažniausiai nėra patikimi.

Sveiki sodmenys – pusė sėkmės

Obelų ir kriaušių sodinukai parduodami vienamečiai arba dvimečiai, slyvų, vyšnių, trešnių ir kitų kaulavaisių – vienamečiai. Atpažinti, ar medelis yra tinkamas sodinti, galima pagal tam tikrus požymius.

• Visi vaismedžiai turi turėti aiškią viršūnę (lyderį).
• Prie viršūnės neturi būti palikta stačiai smailiu kampu augančių ūglių (konkurentų).
• Vienamečiai sodinukai gali būti nešakoti, o dvimečiai privalo turėti ne mažiau kaip keturias, tinkamu (horizontalesniu) kampu augančias, proporcingai aplink kamieną išsidėsčiusias ne trumpesnes kaip 25–30 cm šakas.
• Šoninių šakų storis neturi viršyti pusės kamieno skersmens prie atsišakojimo vietos.
• Reikia atkreipti dėmesį, ar šakų galuose ir viršūnėje jau yra susiformavęs pumpuras – tai rodo, kad medeliai jau baigę augti ir yra subrendę. Medelių subrendimas ypač svarbus sodinant rudenį. Dažnai sodinukais pradedama prekiauti jau rugsėjo viduryje. Tokiu metu medeliai dar natūraliai nepasiruošę žiemai ir yra labai pažeidžiami. Nesumedėjusios viršūnėlės ir šakų galai žiemą nušals. Kuo vėliau rudenį iškasami medeliai, tuo geriau būna pasiruošę žiemoti.
• Pirmos rūšies obelų ir kriaušių sodinukų stiebo skersmuo 30 cm nuo šaknų aukštyje, priklausomai nuo poskiepio augumo, turi siekti 15–18 mm, kaulavaisių – 12–14 mm. Sėklavaisių (obelų, kriaušių) kamienėlio aukštis iki pirmųjų šakų turėtų būti 60–80 cm, kaulavaisių – apie 50 cm.
• Medelių stiebas turi būti sveikas be mechaninių pažeidimų, neužgijusių žaizdelių. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į žievės spalvos pasikeitimus. Gelsvai rusvos dėmės rodo, kad sodinukas jau serga žievės ligomis ir po kelerių metų tokie vaismedžiai užsikrės vėžiu.
• Visų sėklavaisių ir kaulavaisių I rūšies medelių aukštis turėtų būti 1,2–1,5 m.
• Šaknys turi būti proporcingos medelio antžeminei daliai – siekti 20–30 cm. Sėklinių poskiepių – jos retos, išsišakojusios. Vegetatyvinių poskiepių šaknys plonos, mažai šakotos, dažnai gausiai išaugusios iš stiebo dalies, kuri buvo po žeme. Pagal tai galima atskirti, kuris medelis skiepytas į sėklinį, o kuris – į vegetatyvinį poskiepį.
• Būtina patikrinti, ar šaknys nepadžiūvusios. Neišdžiūvusiam medeliui nubraukus išorinį sluoksnį, šaknys lieka baltos ir jaučiasi drėgmė pažeidimo vietoje. Kai sodinukai keliauja iš vienos mugės į kitą, netinkamai juos prižiūrint, gali stipriai nukentėti.
• Medelis negali būti padžiūvęs. Pasiraukšlėjusi žievė, viršūnė nulinkusi, šakų galai nusvirę – rodo, kad medeliai nukentėjo nuo sausros.
• Žiūrima ir į skiepijimo aukštį. Obelys ir kriaušės, taip pat ir kaulavaisiai, su sėkliniu poskiepiu skiepijami žemai. Į vegetatyvinius poskiepius skiepijama 10–20 cm ar dar aukščiau nuo dirvos paviršiaus. Tyrimais nustatyta, kad aukštesnis akiavimas riboja vaismedžių vegetatyvinį augimą ir didina jų produktyvumą, tačiau kai kurių poskiepių aukštai akiuoti negalima, nes vaismedžiai pradeda skursti. Akiavimo aukštis su daugeliu vegetatyvinių poskiepių neturi viršyti 20 cm. Nykštukiniai poskiepiai akiuojami iki 10 cm aukščio. Aukščiau akiuoti augs labai silpnai, susmulkės vaisiai.
• Sodinukai su žemaūgiais intarpais turi du skiepus: vieną – arti žemės, kur įskiepytas intarpas; kitą – apie 15–25 cm aukščiau, kur įskiepyta norima veislė. Šio požymio nereikėtų painioti su randu, likusiu nuo pjūvio papildomam augimui skatinti. Taip būna tuomet, kai vienametukai, netinkantys vainikui formuoti, nupjaunami 30–40 cm aukštyje ir liemenėlis auginamas dar vienus metus.
• Vis dar pasitaiko pardavėjų, siūlančių sodinukus su lapais. Jei medeliai neauginami su uždara šaknų sistema, t. y. konteineriuose (jie turi būti ir išauginti konteineryje, o ne įsodinti prieš vežant į mugę), tai po iškasimo palikti lapai greičiau negu per vieną parą išgarina tiek vandens, kad medeliai nebeprigyja. Jei dar matyti šviežios žaizdelės lapkočio vietoje, reiškia, kad lapai buvo pašalinti per vėlai. Pastebimi žievės pažeidimai prie pumpurų rodo, kad lapai braukti ne ta kryptimi ir per žaizdas gali patekti žievės ligos, o vėliau ir vėžio infekcija.
• Idealu būtų prieš rengiantis pirkti medelius juos apžiūrėti dar augančius medelyne. Jei medeliai medelyne sveiki, tai jų eilės būna vienodo aukščio. Silpni medeliai gali būti užkrėsti virusais arba sirgti jų poskiepiai, gali būti neteisingai suaugęs įskiepis su poskiepiu. Vešliau auga, mažiau serga, veda geresnės kokybės vaisius ir derlingesni būna devirusuoti arba testuoti nuo virusų sodinukai. Tokie sodinukai kokybės dokumentuose žymimi santrauka vf. Santrauka vt reiškia, kad medeliai buvo testuoti ir yra neapsikrėtę žinomais virusais.
• Prieš perkant medelius, patartina įsitikinti, ar pardavėjas turi kokybę liudijančius dokumentus. Nepakanka pasakymo, kad medeliai devirusuoti, ar kad jie yra elitiniai. Tokie teiginiai turi būti patvirtinti atitinkamais dokumentais.

Medelių sodinimas

Prieš sodinimą sutvarkomos medelių ir krūmelių šaknys: iškarpomos sužeistos, patrumpinamos per ilgos – kad sodinant neužsilenktų. Šaknys mirkomos molio ir karvių mėšlo tyrėje. Mėšle esančios biologiškai aktyvios medžiagos gydo žaizdas, apveltos šaknys apsaugomos nuo džiūvimo sodinimo metu.

Paruoštoje dirvoje kasamos tik tokios duobės, kad laisvai tilptų sodinamo vaismedžio ar vaiskrūmio šaknys. Sodinamų medelių šaknys duobėje turi pasiskleisti kiek galima vienodžiau į visas puses. Sodinukas statomas ant duobės dugne padaryto kauburėlio. Užpylus sluoksnį žemių, jos apminamos, kad geriau priglustų prie šaknų. Pasodintą medelį reikia palieti – susigerdamas vanduo suslugdo žemę, pagerina šaknų sąlytį su ja ir sudrėkina dirvą. Kuo didesnė duobė vaismedžiams sodinti buvo iškasta, tuo daugiau reikia vandens.

Dirvai šiek tiek pašalus, medeliai mulčiuojami. Žiemą mulčias apsaugo šaknis nuo pašalimo, pavasarį ir vasarą sudaro palankesnes drėgmės sąlygas, mažiau dygsta piktžolių. Mulčio storis turėtų būti apie 5–10 cm. Mulčiui tinka pūdinys, durpės, pjuvenos, medžio drožlės ir pan. Kai mulčiuojama šviežiu mėšlu, prie kamienėlio paliekamas kelių centimetrų pločio tarpelis. Rudenį pasodinti vaismedžiai genimi ir formuojami anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams.

***

Obelų ir kriaušių sodinukai su sėkliniais poskiepiais sodinami tokiu pat gyliu kaip augo medelyne, t. y. iki šaknies kaklelio. Slyvas, skiepytas į skėstašakės slyvos sėjinukus, bei vyšnias ir trešnes – į kvapiąją vyšnią, reikia sodinti truputį giliau, kad skiepijimo vieta būtų paslėpta žemėje. Taip pasodinti medeliai leidžia mažiau poskiepio atžalų. Slyvos, skiepytos į Vangenheimo vengrinės sėjinukus, sodinamos šiek tiek giliau negu augo medelyne, bet skiepijimo vieta paliekama virš žemės.

Vaismedžiai su vegetatyviniais poskiepiais sodinami giliau negu augo medelyne, bet skiepijimo vieta visuomet turi būti dirvos paviršiuje (5–10 cm nuo žemės paviršiaus). Kuo ilgesnė poskiepio dalis paliekama virš žemės, tuo žemesni auga medeliai. Per daug giliai pasodinti medeliai šaknis išleidžia iš kultūrinės dalies ir nustoja būti žemaūgiai.

Serbentai ir agrastai sodinami giliau – jų šaknies kaklelis turi būti 6–8 cm po žeme. Aviečių šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi ir tik lengvose dirvose galima sodinti apie 5 cm giliau.