Ūkininko Valdo Piečaičio iš Sintautų (Šakių r.) laukuose greta javų auga prieskoniniai augalai: kmynai ir baltosios garstyčios. Šitaip nedidelio ūkio šeimininkas sako efektyviau išnaudojantis turimą žemę. Dar didesnio ūkininkavimo efektyvumo sintautiškis tikisi pasiekti dalį užaugintos produkcijos perdirbdamas savo ūkyje.

Valdas Piečaitis jau prieš aštuonetą metų suprato, kad jam, mažo ūkio šeimininkui, reikia ieškoti netradicinių ūkininkavimo sprendimų. Tuomet savo 8 ha sklype Valdas pirmą kartą pabandė sėti kmynus. Kmynai derlių subrandina tik kas antrus metus, tad ūkininkas ieškojo būdų, kaip produktyviai išnaudoti žemę ir pirmaisiais jų augimo metais. Kartu su dvimečiais kmynais jis pabandė sėti vienmečius augalus. Ūkininkas ir šiandien savo laukuose eksperimentuoja, kokie augalai geriausiai su kmynais „draugauja“, bet kol kas apie tai niekam nepasakoja. Užtat kaimynai iš smalsumo vos ne iš pakrūmių virsta žiūrėti, kokių dar naujovių netradicinio ūkio šeimininkas sugalvojo. O apie eksperimentus, kurie jau baigti – pasisekę ar nelabai, – V. Piečaitis mielai pasakoja: gal kas iš jo klaidų pasimokys.

Pirmus dvejus metus ūkininkas kartu su kmynais sėjo kalendras. Prisimena, kad anuomet, vos palijus, visas kaimas kalendra pakvipdavo. Kvapas, tiesa, būdavęs ne itin malonus, bent jau patiems ūkio šeimininkams. Tačiau auginti šį augalą ūkininkas nustojo ne dėl šios priežasties. „Kalendra, kiek žinau, yra šiltesnių kraštų augalas. Vienais metais, kai buvo sausa vasara, jai mūsų žemėse patiko. Tačiau kitais – turėjom nuostolių, ar ligos užpuolė, ar drėgmės buvo per daug“, – prisimena V. Piečaitis. Prieskonius gaminančios firmos, kurioms ūkininkas užaugintą kalend­rą pardavė, dar ir šiandien klausia, ar nesiruošia jis ir vėl šio augalo auginti. Tačiau V. Piečaitis neskuba antrąkart bristi į tą pačią balą, o eksperimentuoja toliau. Bandė jis kmynų kaimynystėje ir soją auginti. Tačiau ir šis bandymas nebuvo itin sėkmingas: dėl saulės stygiaus soja subrendo, tačiau neprinoko.

„Du zuikius šaudamas, pusantro nušauni“

Šitaip juokaudamas savo ūkininkavimo metodą apibūdina Valdas Piečaitis. Jis tikina, kad jei dvejus metus savo laukuose augintų tik kmynus, padalijus gauto pelno vidurkis nebūtų didelis. Pajamos, anot ūkininko, būtų panašios, kaip ir už išaugintus javus, gaunat už juos didesnę nei vidutinę kainą. Tačiau pirmaisiais kmynų augimo metais į jų kaimynystę pasėjęs dar ir kitą kultūrą, V. Piečaitis užsidirba sotesnį kąsnį.

Dėl to, kad pirmais metais tame pačiame lauke kuliamas kitas augalas, kmynai, anot ūkio šeimininko, nenukenčia: „Jų labai ilga šaknis, ir nieko jiems neatsitinka, kai kuliant kitą kultūrą jų lapai po ratais nusimina. Tuos lapus pirmais metais prieš žiemą galima ir išvis nupjauti.“ Dėl ilgos šaknies kmynai ir šaltų žiemų nebijo. Užauginę tvirtą šaknį pirmaisiais metais, ant­raisiais kmynai šoka aukštyn – užauga penkiskart didesni. Ūkininkas prisipažįsta, kad taikytis į 2 kiškius vienu šūviu – nelengva užduotis: auginant dvi kultūras, sudėtinga kovoti su žolėmis, nes, kas nekenkia vienai, gali pakenkti kitai.

Pirmas Sintautuose sėti kmynus pradėjo kitas ūkininkas, V. Piečaitis jam derlių tik nukuldavo, o šis Valdui atsilygindavo jo laukus irgi kmynais užsėdamas. Ūkininkas prisimena, kad vienu metu kmynai Sintautuose tapo kone mada – juos augino net 8 ūkininkai. Tačiau vėliau supratę, kad tai nėra toks jau lengvas uždarbis, kaip iš pradžių pasirodė, daugelis šios veiklos atsisakė. Dabar kmynus augina tik Valdas ir dar vienas sintautietis. Ūkininkas prisimena, kaip kartą kmynus vos po pusantro lito už kilogramą pardavė. „Juodas nuostolis“, – atsidūsta Valdas. Tačiau, pavyzdžiui, praėjusių metų derlius ūkininkui atnešė pelno – kmynus pardavė po 5,5 – 6 litus už kilogramą. Kad apsimokėtų abejus metus lauke auginti tik kmynus, supirkimo kaina, Valdo įsitikinimu, turėtų būti ne mažesnė kaip 8 litai. „Taip, kad neišparduotume kmynų, dar nebuvo, klausimas tik už kiek“, – šypsosi ūkininkas. – Laukti dosnesnių supirkėjų metus ar daugiau negaliu ne dėl kmynų, jie sausoje vietoje galėtų ir luktelėti. Negaliu į kmynus investuotų pinigų per ilgai „užšaldyti.“

Nepatikimus darbuotojus keičia patikima technika

Kmynus ūkininkas dažniausiai parduoda kepykloms: kai kurioms pakanka 300 kilogramų, o kitoms ir 10 tonų nėra per daug. Pernai V. Piečaitis beveik visus kmynus pardavė vienai bendrovei, kuri tiekia produktus kepykloms. Su pirkėjais ūkininkas stengiasi nesipykti. Kartą vardan gerų santykių teko ir visą toną kmynų paaukoti. Mat kepykloje saugomi kmynai suplėko – veikiausiai dėl netinkamų laikymo sąlygų. Tačiau ūkininkas nesigilino, kas dėl to kaltas, atsiėmė nebetinkamus kmynus ir į jų vietą atvežė naujus. V. Piečaitis pastebi, kad kas antrus metus kuliamas kmynų derlius – kaip loterija: „Šiemet supirkėjai skambina, klausia ir kainą gerą siūlo, galėčiau kad ir 200 t parduoti. Tačiau šiemet kmynų aš nė gramo neturiu. O kitąmet, kai turėsiu, nežinia kiek man už juos bemokės.“

Ateityje ūkininkas žada planuoti sėją taip, kad kiekvienais metais galėtų nukulti dalį derliaus. Valdas ir jo gyvenimo draugė Dainora juokiasi, kad ne tik kaimynai žino, kada jie derlių nuima – visi Sintautai kmynais pakvimpa. Ūkininkai guodžiasi, jog, prireikus ūkyje pagalbos, nelengva rasti patikimą darbuotoją – kaime nemažai ūkininkų, tad gerų talkininkų ne visiems užtenka. „Nori nenori reikia atnaujinti ūkio techniką, kad mažiau žmonių samdyt reikėtų“, – įsitikinęs Valdas. Ūkiui modernizuoti šiemet  pasinaudojo parama pagal KPP 2007–2013 metų priemonės ,,Žemės ūkio valdų modernizavimas“ supaprastintą paramos teikimo tvarką. Iš paramos lėšų įsigijo reikalingos technikos: traktorių, germinatorių, barstytuvą, purkštuvą. Dar labai reikėtų plūgo, tačiau šiemet lėšų ūkio reikmėm jau nebegali skirti.  

Du šeimininkai viename kieme

Svajonių ūkininkauti jaunystėje Valdas sakosi nepuoselėjęs. Nors mokslus krimto žemės ūkio technikume, bet grįžti į gimtuosius Sintautus dirbti tėvų žemės neplanavo. Tačiau likimas lėmė, kad, baigus mokslus, teko įsidarbinti Sintautų kolūkyje. „Paskui pradėjom su vienu kitu kolega mąstyt, kaip čia prasisukus, iš ko gyventi. Pradžia sunki buvo. Kombainą pirkom, tėvų namus užstatę“, – ūkininkavimo pradžią prisimena V. Piečaitis.

Valdas ir jo gyvenimo draugė Dainora Grybauskienė kiekvienas turi savo ūkį. Tiesa, abu juokiasi, žemių tvoromis neskiria ir padargų vienas kitam nenuomoja – abu ūkius tvarko kartu. Tačiau kartais tokia padėtis, kai šeimininkai valdo skirtingus ūkius, suteikia ir pranašumų. „Dainorai nėra dar 40 metų, man – jau virš 40. Naudodamiesi parama žiūrime: man suteikiama parama 40 procentų, Dainorai – 50 procentų“, – pasakoja Valdas. Abu juokiasi, kad Valdas šią suktybę, matyt, jau buvo seniau apsvarstęs ir dėl to jaunesnę draugę nusižiūrėjęs. Abu ūkininkai valdo beveik 80 ha žemės.

Garstyčių derlius kaip rapsų, bet pelnas didesnis

Dainora ir Valdas augina ir baltąsias garstyčias. Šiemet nukūlė 8 ha. Tačiau kol bus galima šiuos prieskonius atiduoti į supirkėjų rankas, juos reikia valyti, džiovinti ir dar kartą valyti. Visą šią „ceremoniją“ V. Piečaitis atlieka savo ūkyje. Jis tikina, kad garstyčioms valyti tinka tradiciniai grūdų valymo įrenginiai, reikia tik mokėti juos tinkamai sureguliuoti.

Garstyčias Valdas augina nebe pirmus metus, tačiau buvo padaręs pertrauką, nes, kaip pats sako, daug ūkininkų buvo šiuo augalu susižavėję ir dėl to smarkiai krito jų supirkimo kaina – iki 70 centų už kilogramą. Iš hektaro prikuliama nuo 500 kg iki 2 tonų.

Garstyčias auginti, anot ūkininko, verta labiau nei rapsus: kad gautum tiek pat pelno, garstyčių pakanka užsėti dvigubai mažesnį plotą nei rapsų. Tik pernelyg susižavėti šia kultūra ir sėti didžiulius plotus ūkininkas nepataria: „Ribotas jos poreikis, nėra taip, kad kiek prikūlei, tiek ir gali vežt ir verst į krūvą. Užauginti galima daug, bet svarbiausia žinoti, kur tą produkciją realizuosi.“

Ekologišką produkciją pardavė kaip įprastą

Nuo 2005 metų V. Piečaitis, suviliotas paramos, 30 ha plote bandė ūkininkauti ekologiškai. Ne vieną kultūrą šiame plote augino: kviečius, avižas, žirnius su miežiais, kmynus. Tačiau viską pardavęs kaip augintus įprastai. „Į kiaulyną nuvežiau visus tuos ekologiškus grūdus“, – guodžiasi Valdas. Tiesa, pernai derėjosi su viena bendrove, kuri siūlėsi nupirkti jo ekologiškai užaugintus kviečius. Tačiau ūkininkas nusprendė, kad jam siūlomi 500 litų už toną per menka suma, palyginti su tenkančia atsakomybe: išvalyti grūdus ir garantuoti, kad į Vokietiją nukeliaus ne per drėgni. Taigi ir šiuos grūdus išvežė į Vilkaviškį ir pardavė juos kaip augintus įprastai.

Ekologiškų kmynų derliaus Valdas sakosi neturėsiantis. Šiemet baigiasi jo įsipareigojimai ūkininkauti ekologiškai, o kitąmet jis žada grįžti prie įprastų ūkininkavimo metodų. „Būtų viskas kitaip, jei ekologišką produkciją būtų galima be problemų parduoti ir kaina ženkliai skirtųsi. O dabar: vos ne ta pati kaina ir dar turi ieškoti, kas nupirks“, – atsidūsta ūkininkai.

Valdas ir Dainora įtariai žiūri į ekologiškai ūkininkauti įsipareigojančius stambius ūkius. Jie įsitikinę, kad ekologiškai ūkininkauti galima tik nedideliuose ūkiuose, o geriausiai toks ūkininkavimas tinka mišriame ūkyje: užauginti ekologiškus pašarus ir jais šerti auginamus gyvulius.

Vizija: iš ūkininko rankų ant pirkėjo stalo

Valdas užsidegęs idėja dalį ūkyje išaugintos produkcijos čia pat pats ir perdirbti. „Gal šiemet pagaliau pavyks pačiam spausti aliejų – iš rapsų, iš garstyčių, o kitąmet galvojam – ir iš sėmenų. Ateity bandysim gal net iki prekybos prieit“, – planus dėsto ūkininkas. Jis prisipažįsta suprantąs, kad kelias iki pirkėjo ilgas ir sudėtingas, o pakeliui kliūtimis stos griežti reikalavimai, tačiau pasiryžęs visus juos įgyvendinti. Panaudotų V. Piečaitis ir likusias išspaudas, jau dabar sakosi žinąs pirkėją. „Baltosios garstyčios – aliejiniai augalai. Sumalti ir panaudoti juos prieskoniams galima tik tada, kai aliejus jau yra išspaustas. Todėl į tuos prieskonius, kur dedamos maltos garstyčios, būtent išspaudos ir yra reikalingos“, – pasakoja V. Piečaitis. Anksčiau ūkininkas parduodavo garstyčias grūdeliais, o šiemet derasi su prieskonių gamintojais, laukia atsakymo, ar tinkamos prieskoniams jo paties išgautos ir sumaltos garstyčių išspaudos.

Pradėjęs žvalgytis specialių įrenginių aliejui spausti, ūkininkas Vokietijoje susižavėjo aliejaus spaudimo mašina už 20–25 tūkstančius litų. Tačiau nusprendęs, kad jo kišenei tai per didelis iššūkis. Kartu su kitu ūkininku patys suprojektavo įrenginį aliejui spausti. Du tokius įrenginius vėliau jam pagamino gamykloje. Tiesa, jų efektyvumu ūkininkas nėra visiškai patenkintas – vienu įrenginiu per valandą išspaudžia aliejų tik iš 10 – 15 kg grūdų. V. Piečaitis sako, kad jei jau rimtai imtųsi perdirbimo, reikėtų 6– 8 tokių įrenginių.

Ūkyje spaustą garstyčių aliejų ūkininkas visų pirma ištirs ir nustatys, ar galima jį vartoti maistui ruošti. Jei paaiškėtų, kad ne, sako maišysiantis aliejų su dyzeliniu kuru ir pilsiantis į traktoriaus baką. Ūkininkas norėtų pats spausti ir rapsų aliejų, bet tokio didelio kiekio, kad galėtų sudominti prekybos centrus, jis negalės paruošti, tačiau tikisi, kad turguje ar savo ūkyje pirkėjams pasiūlys paties užauginto ir išspausto aliejaus. Nors pagrindine ūkio veikla ir toliau liktų augalininkystė, o perdirbimu ūkininkas užsiimtų tik žiemą, V. Piečaitis nenusiteikęs plėsti ūkio valdų, stengsis kuo efektyviau apdoroti ūkyje išaugintą produkciją.