Diskusijos dėl žemdirbių kooperatinės pieno perdirbimo įmonės statybos planų tęsiasi, o įmonės pamatų vis nematyti. Galbūt šie subjektyvūs pasvarstymai suteiks šioms diskusijoms konkretesnį ir labiau apčiuopiamą turinį, renkantis ir svarstant (arba atmetant) investicijų variantus, telkiant ketinimus ir pastangas.

Situacija pieno sektoriuje gerai žinoma. Ji išnagrinėta daugelio ekspertų vertikaliais ir horizontaliais pjūviais. Daugybę kartų taisyta, reguliuota ir apraudota. Bet kapitalistinė rinka nėra tinkamiausia vieta išsiverkti. Tai kovos (ir, deja, neretai be taisyklių) ringas.

Žemiausių ES pieno supirkimo ir beveik europinio lygio pieno produktų mažmeninėje prekyboje kainų skirtumo siūlomos galimybės negalėjo neišjudinti naujų, aktyviai veikti įpratusių verslininkų. Jiems reikalingi šalininkai ir sąjungininkai, kurie būtų pasiryžę kartu rizikuoti ir savo kapitalu paremti naują projektą. Sąjungininkai, kuriuos vienytų ir skatintų pagrindinis motyvas – papildomai gaunamas ir skaidriai paskirstomas pelnas.

Pamėginkime objektyviai sudėlioti naujos pieno perdirbimo įmonės statybos šalininkų argumentus.

Perdirbimas turėtų būti pelningas

Prieš pradedant karą, reikia apsispręsti, kurioje teritorijoje kariauti. Žinoma, galima skelbti karą visam pasauliui. Tačiau neturint įdirbio pieno produktų eksporto rinkose, realiausia brautis į vidaus rinką. Tai būtų pirmoji prielaida, dėl kurios (bent jau iš pradžių) reikėtų sutarti. Bet ar yra grobis, dėl kurio būtų verta kautis?

Viešojoje erdvėje pasirodanti informacija nesuteikia didelio optimizmo – didžiausių pieno perdirbimo įmonių pelningumas net ypatingai palankiais metais siekia vos keletą procentų, o 2008 m. pablogėjus situacijai tapo net neigiamas.

Daugiau duomenų apie tai, kiek pelningumą lemia prekyba vidaus ir kiek eksporto rinkose, nepavyko aptikti.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto analizėje rašoma: „2004–2007 metais didelės įtakos pelningumui turėjo galimybė prekiauti pieno produktais ES bendrojoje rinkoje ir ES mokamos eksporto subsidijos už produkciją, parduotą į trečiąsias šalis. 2007 metais pelningumą dar padidino pakilusios pasaulinės pieno produktų kainos. 2008 metais subsidijos į trečiąsias šalis eksportuojamai produkcijai nebebuvo mokamos, o pasaulinės pieno produktų kainos pastebimai sumažėjo. Lietuvos pieno perdirbimo įmonėms, eksportuojančioms daugiau kaip pusę savo produkcijos, tokia situacija lėmė nuostolingą gamybą.“ (LAEI, Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2008, 85 psl.).

Įvertinus tai, jog pieno perdirbimo verslo pelningumą labiausiai lemia pasaulinės kainos, eksportas ir eksporto subsidijos, ketinimams prekiauti vien tik vidaus rinkoje reikėtų iš karto padėti tašką.

Tačiau pažiūrėkime, ką apie pieno perdirbimo sektorių mano kiti ekspertai – investuotojai. Labai neįprastai atrodo tai, kad to paties banko, nors ir skirtingų fondų, klientai investavo į tarpusavyje konkuruojančių įmonių vertybinius popierius. Investavo, be abejo, patarus banko analitikams.

Kokie motyvai skatino investuotojus priimti tokius sprendimus? Juk teigiama, kad įmonės neišnaudoja savo pajėgumų, tad vargu ar turi galimybę efektyviai dirbti. Gal žemiausios ES pieno supirkimo kainos garantuoja įmonių pelningumą? Vienaip ar kitaip investuotojų motyvai aiškūs – iš įmonių pelno gaunami dividendai ar dėl gerėjančių rezultatų kyla akcijų kursas.

Pažvelkime į kitus mums prieinamus skaičius.

Sunku susitaikyti su mintimi, kad  gautas pelnas nedarė įtakos prekybos augimui vidaus rinkoje. Ir priešingai, gerokai išaugusi realizacija – nepridėjo papildomo pelno. Juk vidaus rinkoje taip pat turi veikti pardavimus skatinanti motyvacija.

Ir dar, pieno perdirbimo įmonių savikainos struktūroje išlaidos žaliaviniam pienui supirkti 2007 metais sudarė 64 proc. Pieno gamintojų pajamos už parduotą žaliavinį pieną 2007 m. buvo 1 mlrd. 120 mln. Lt. (LAEI, Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2008). Skirtumas tarp pajamų už parduotą pieno produkciją ir apskaičiuotosios savikainos tikrai atrodo pakankamai patrauklus.

Panašu, kad šiek tiek pelno, reikalingo naujos įmonės statybos iniciatorių motyvacijai, pieno produktų sektoriuje galima rasti.

Pabandykime preliminariai numatyti, kokius pieno produktus naujoji įmonė galėtų siūlyti šalies vartotojams (tikslesnis vertinimas, priėmus teigiamą sprendimą, bus gautas iš paruošto išsamaus verslo plano).

Kokius produktus verta siūlyti vartotojams?

Daugumai pirmasis į galvą šaunantis atsakymas – tokius produktus, kokius siūlo visos pieninės. Tačiau negalima užmiršti, kad skirtingai nuo pieno perdirbėjų, dabartinių rinkos žaidėjų, kuriama įmonė bus rinkos naujokė. Žinoma, būtų neblogai iš karto orientuotis į didesnės pridėtinės vertės produktų (pvz., sūrių) gamybą ir realizaciją. Tačiau tai pareikalaus didesnių investicijų ir specifinių rinkos žinių, antra – didesnių, palyginti su trumpo realizacijos laiko produktais, apyvartinių lėšų.

Ar nebūtų geriau sudėtingos technologijos produktus bent jau kurį laiką palikti gaminti ir tiekti į rinką seniesiems perdirbėjams, o naujiesiems gaminti paprastesnius, pavyzdžiui, geriamąjį pieną ir kefyrą, varškę, varškės sūrį? Nori nenori produktų asortimente atsirastų ir sviestas, nes kažkur tektų panaudoti riebalų perteklių. Tokia minimalistinė strategija turi dar vieną privalumą – išplėtus asortimentą aukštesnės pridėtinės vertės produktais, pajamos tik didės, o finansiniai rezultatai, palyginti su preliminariais, gerės.

Šiuos bendro pobūdžio samprotavimus galima pagrįsti skaičiais. Pirmiausia pažvelkime į Lietuvos vartotojų išlaidų struktūrą pieno produktams ir jos pokyčius 2006–2008 metais.

Vidutinių vartojimo išlaidų pieno produktams vienam namų ūkio nariui duomenys rodo, kad pasirinktas tikrai pakankamai siauras pieno produktų asortimentas sudaro apie 50 proc. vartojimo struktūros. Pradžiai gal ir pakanka?

Žaliavos poreikis ir pajamos iš realizacijos

Duomenys apie pasirinkto produktų asortimento gamybos ir realizacijos apimtis pateikti lentelėje (kitame puslapyje). Reikia pažymėti, kad pieno produktų grupavimas statistinėse „Namų ūkio išlaidų“ ir „Gaminių gamybos“ lentelėse ne visada sutampa. Tačiau, tikriausiai, geriau remtis bent apytikriais skaičiais, vėliau juos patikslinti, negu diskutuoti neturint prieš akis jokių skaičių.

Į kokią šių produktų rinkos dalį galėtų pretenduoti naujoji įmonė? Įvertinę tai, kad vidutinis namų ūkio dydis Lietuvoje 2008 m. buvo 2,4 asmens, ir atsižvelgdami į vidutines vartojimo išlaidas pieno produktams vienam namų ūkio nariui (Lt/mėn.), nesunkiai suskaičiuojame, kad per 1 mėnesį pienui ir kefyrui pirkti vienas asmuo išleidžia 18,4 Lt.

Sutarkime, kad bent jau kurį laiką visus tenkintų tai, jeigu pirkėjas nors kartą per mėnesį nupirktų po butelį pieno ir kefyro, pagaminto naujoje įmonėje. Tai sudarytų apie 20 proc. rinkos. Mano manymu, verslo naujokams dabartinėje situacijoje tai tikrai milžiniškas iššūkis. Greičiausiai teks pradėti nuo kuklesnio, kokių 5 proc. rinkos slenksčio peržengimo.

Analogiškus tikslus užsibrėšime varškės ir sūrių rinkoje. Juo labiau, kad turgeliuose jau vykdoma prekyba gali pasitarnauti kaip papildoma produkto rinkodaros priemonė.

Šios prielaidos leidžia bent apytikriai (tai labai priklauso nuo pasirinktų konkrečių produktų sudėties) numatyti žaliavinio pieno poreikį – apie 55 tūkst. tonų per metus, arba apie 4 proc. viso superkamo pieno. Orientacinės pajamos (2008 metų kainomis) sudarytų 90,5 mln. Lt, arba 1,64 Lt vienam žaliavinio pieno kilogramui. Tai gerokai mažiau, negu gauna perdirbėjai. Skaičiuojant 2006 m. kainomis (nes šiandien vis dėlto krizė!), prognozuojamos pajamos sumažėtų iki 76,1 mln. Lt, arba 1,38 Lt/kg žaliavinio pieno. Bet vis tiek tai būtų apie 2,5 karto daugiau už vidutinę liepos mėnesio natūralaus pieno supirkimo kainą.

Ko galima tikėtis iš rinkos

Dabartinė situacija pieno rinkoje primena šachmatų lentą, kurioje partija vyksta pagal stipresniojo žaidėjo sumąstytą planą ir iš anksto numatytus ėjimus. Be abejo, variantas, kad pieno gamintojai gali pasistatyti savo perdirbimo įmonę, negalėjo išsprūsti iš „didmeistrių“ akiračio. Tikriausiai į tai jau seniai buvo paruošti ir atsakymai.

Taip, 4 proc. žaliavinio pieno netektis nėra milžiniškas praradimas – tokį pieno kiekį nesunkiai gali kompensuoti likusieji pieno gamintojai. Tik nežinia – už kokią kainą. Baisesnis gali pasirodyti numanomas „sniego kamuolio“ efektas – jei tokių nedidelių perdirbimo įmonių modulių būtų pastatyta daugiau. Įvertinant tai, kad didžiosios pieninės yra išdėstytos gana atokiai, šalies pakraščiuose, ir į jas tenka transportuoti apie 88 proc. pieno sudėtyje esančio vandens, sėkmingi logistikos požiūriu naujų įmonių statybos vietų sprendimai neabejotinai nulems šiokį tokį vidaus rinkos pyrago perdalijimą.

Antra vertus, tokia situacija leistų didžiosioms įmonėms labiau koncentruoti veiklą į eksporto rinkas, ypač aukštos pridėtinės vertės produktų. Todėl nežinia, ar bus bandoma „nubausti“ laisvės siekiančius pieno gamintojus, bandyti peržiūrėti tipinių pieno supirkimo sutarčių sąlygas ir pan. Juolab kad Žemės ūkio ministerijos pozicija tam nėra palanki.

Laikas parodys, kokį ėjimą turi parengę didmeistriai.

O mažiau patyrusiems žaidėjams reikia skubiai daryti naujus ėjimus. Ieškoti ne pinigų bankuose, o rinkų, skubėti į mažmeninės prekybos tinklus. Nesulaukus prekybininkų pritarimo, apie naujos pieninės planus neverta nė diskutuoti.

Ir skaičiuoti, skaičiuoti, skaičiuoti.

***
KOMENTARAS

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas

Verslo požiūriu, nauja pieno perdirbimo įmonė reiškia papildomą konkurenciją. Jei įmonė būtų kuriama investuojant vien privačias lėšas, daug klausimų čia nekiltų – kas investuoja, tas ir rizikuoja, o investicijos yra teigiamas dalykas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju svarbu tai, kad naują įmonę planuojama statyti pasinaudojant svaria ES finansine parama. Tai leidžia klausti, ar būtų ryžtąsi investuoti į naują pieno perdirbimo bendrovę be ES paramos? Klausimas svarbus – ar čia vyksta normali konkurencija, ar naudojant ES lėšas konkurencija yra iškraipoma? Taip pat nereikėtų pamiršti, ar (ir kiek) ES paramą yra gavusios dabartinės pieno perdirbimo įmonės, ir kaip tai paveikė konkurenciją.

Kitaip tariant, šis atvejis iliustruoja platesnę problemą – ES parama daro teigiamą poveikį, o kartu sukelia neigiamų pasekmių. Kai įmonės siekia paramos vien todėl, kad to paties siekia konkurentai – iškraipomas išteklių pasiskirstymas. Dar blogiau, kai kokiam nors projektui paramos lėšos atitenka dėl politinio favoritizmo ar pažinčių. Tuomet konkurencinį pranašumą įgauna ne tas, kuris investuoja į gamybą, o tas, kuris investuoja į politikus.