Po ėriavimosi visos avys gali būti melžiamos, tačiau ne visų veislių ėriavedės yra vienodai pieningos. Mėsinės krypties apsiėriavusios buriutės duoda tik tiek pieno, kiek jo reikia mažyliams išmaitinti, ir laktuoja 3–4 mėnesius.

Tiesa, yra ir išimčių. Štai mėsinių tekselių veislės patelės yra kur kas pieningesnės. Nujunkius ėriukus, jų laktacija trunka dar 5 mėnesius, kasdien primelžiama apie 1 litrą pieno. Šias avis ypač mėgsta olandai ir anglai.

Pasaulyje yra išvesta nemažai specializuotųjų pieninių avių veislių. Šiuo metu auginama per 1 mlrd. melžiamų avių ir kasmet pasaulyje primelžiama iki 9 mln. tonų avių pieno.

Kai kurios užsienio šalys ir regionai turi gilias pieninės avininkystės tradicijas. Nuo seno avių pienas ir jo produktai yra paplitę Prancūzijoje, Italijoje, Turkijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ir kitur. Avis melžia Azerbaidžano, Armėnijos, Moldovos, Tadžikijos, Uzbekijos ir kitų šalių gyventojai. Beje, minėtose šalyse jas daugiausia melžia vyrai. Patyrusiam melžėjui pakanka 3–4 kartus patempti spenį – ir avis išmelžta.

Apie 60 proc. pieninių avių yra laikoma besivystančiose Afrikos ir Azijos šalyse, o likusios – išsivysčiusiose Europos ir Pietų Amerikos šalyse. Netgi Turkijoje avių pienas daugelį šeimų gelbsti nuo bado. Nuolatinė sausra ir menka augmenija skatina pieninės avininkystės verslą ir kitose Viduržemio jūros bei Vidurio Rytų šalyse (Egipte, Irane, Irake, Saudo Arabijoje, Sirijoje ir kitur). Melžiamos avys užima svarbią vietą ir Izraelio žemės ūkyje. Mat laikyti karves čia gana brangu. Avis melžia Indijoje, Mongolijoje ir kituose Tolimųjų Rytų pusdykumių bei kalnų regio­nuose. Neseniai pienine avininkyste susidomėjo ir Naujoji Zelandija, Australija, JAV, Kanada, Velsas, Škotija, Norvegija, Lenkija, Vokietija ir kitos šalys.

Ar melžia avis lietuviai?

Melžti karves ir ožkas lietuviams įprasta, tačiau avis – kiek keistoka. Tuo tarpu Biržų rajono ūkininkas Jūris Milišiūnas su žmona Kristina, auginantys kelias dešimtis melžiamų ostfryzų veislės avių, taip nemano. Iš avių pieno šeimininkės pagaminti sūriai jau garsėja beveik visoje Lietuvoje.

Tai kol kas vienintelė didesnė melžiamų avių banda visoje Lietuvoje. Į mūsų šalį (Joniškio r.) ostfryzai buvo įvežti iš Vokietijos 1992 m. (30 avių). Pirmasis jų savininkas laikė avis savo malonumui, o po kelerių metų pradėjo pardavinėti ir dalinti draugams bei pažįstamiems. 1995–2000 m. laikotarpiu iš joniškiečio įsigytus ostfryzus laikė ir VĮ „Šeduvos avininkystė“, vėliau juos perleidusi ūkininkams Milišiūnams. Po kelias melžiamas avis laikoma daugelyje Lietuvos rajonų (iš viso apie 400 avių).

Kad lietuviai melžė avis ir anksčiau, liudija XVI–XVII a. dokumentai. Be to, avių pienas dvaro virtuvėje buvo labai vertinamas, o melžiamų avių buvo laikoma daugiau negu karvių. Pastarąsias nustota melžti XIX a., kai ėmė sparčiai plėstis pieninė galvijininkystė.

Šiuo metu melžiamas avis galėtų auginti kaimo turizmu besiverčiantys žmonės: maži ėriukai būtų gyvi žaislai poilsiaujantiems vaikams, o avių pienas ir iš jo pagaminti produktai maloniai nustebintų ne vieną poilsiautoją ir paįvairintų valgių asortimentą.

Pieninių avių veislės

Pačiomis pieningiausiomis visame pasaulyje laikomos Fryzijos veislės avys. Pastarųjų yra du tipai: Olandijos fryzai ir Vokietijos ostfryzai. Avys aukštos, stambios, ramios ir paklusnios, be ragų, su ilga balta vilna ir plika ilga uodega bei plikomis kojomis ir galva. Šios avys lengvai ėriuojasi, atveda po 1–3 ėriukus, laktuoja iki 240 dienų ir kasdien duoda po 1,5–3 litrus 5–7 proc. riebumo pieno.

Ne ką pieningumu fryzams nusileidžia britų pieningosios, raguotieji ir beragiai dorsetai, kolbredai bei Kembridžo avys. Be minėtų specializuotųjų pieninių avių veislių įvairiose šalyse auginamos kelių produktyvumo krypčių kailiniuotosios. Dažniausiai laikoma mėsos-vilnos-pieno arba pieno-vilnos-mėsos produktyvumo avių (avasi, Apulijos, Arlio ir Vengrijos merinosai, Graikijos cakeliai, Pleveno juodgalvės, Sardinijos, Karačajevo ir t. t.).

Lietuvoje kol kas auginamos Vokietijos ostfryzų veislės avys, kuriomis šeimininkai labai patenkinti. Mat ostfryzai duoda ne tik pieno, bet ir 4–6 kg 20–25 cm ilgio pusiau plonos baltos vilnos. Be to, pavasarį atvesti jaunikliai iki rudens (per 6–8 mėn.) užauga 50–60 kg, todėl avytes galima kergti jau tais pačiais metais, o avinukus paskersti. Taigi nauda visapusiška.

Šėrimas ir laikymas

Be abejo, su melžiama avele rūpesčių yra daugiau negu su vilnine ar mėsine buriute. Tačiau dėl ypatingo avies pieno tikrai verta pasistengti. Nors avis yra bandos gyvulys, tačiau melžiamos avys didelių grupių nemėgsta. Jos geriau jaučiasi nedidelėje bandoje ir mielai bendrauja su šeimininku. Avelės bus paklusnios, jei nenaudosite smurto ir prievartos, o nuolat pakalbinsite ar palepinsite riekele duonos.

Tvartiniu laikotarpiu avių laikymo patalpa turi būti erdvi, šviesi, sausa ir gerai išvėdinta. Avių gardelius reikėtų įrengti taip, kad būtų patogu jas kasdien išleisti į lauką. Mat grynas oras ir judėjimas didina pieningumą ir užtikrina sveikatingumą. Be to, melžti aveles reikėtų griežtai pagal grafiką ir ta pačia eilės tvarka.

Avių pieningumą skatina sultingieji pašarai ir koncentratai. Didesnis negu 900 g per parą koncentratų kiekis avims yra pavojingas. Be to, neapsimoka ekonomiškai. Kur kas geriau šerti visaverčiu pašaru ir jį kaitalioti. Melžiamoms avims tinka geros kokybės silosas ir šienainis, geras šienas, įvairūs grūdai, išspaudos bei kiti sultingieji ir stambūs pašarai.

Melžiamos avys išgeria daugiau vandens negu kitų veislių buriutės. Per pirmąjį laktacijos mėnesį melžiamai aviai reikia 50 proc., o laktacijos pabaigoje – 25 proc. vandens daugiau negu nemelžiamai ir neėringai kailiniuotajai.

Kiekvienas avių augintojas pagal savo išgales užsiaugina ir pasigamina nevienodą kiekį skirtingų pašarų. Todėl ir avių šėrimo racionai atskiruose ūkiuose yra skirtingi. Be to, tam įtakos turi ir ūkininkavimo būdas (specializuotas arba daugiašakis ūkis).

Pieno savybės

Avių pienas labai maistingas, skanus ir yra didelės energetinės vertės, mat beveik dvigubai riebesnis negu karvių ir ožkų pienas. Be to, avių pieno riebalus žmogaus organizmas lengvai pasisavina.

Avių pienas yra labiau koncentruotas ir baltesnis už karvės pieną, nes pieno riebaluose nėra karotino pigmento, bet baltymų sudėtyje yra visos nepakeičiamos aminorūgštys. Be to, avių piene visų vitaminų yra daugiau negu karvių ir ožkų piene. Taip pat avių piene yra daugiau mineralinių medžiagų, ypač kalcio.

Avių pienas yra vienalytis, todėl jį galima užšaldyti ir ilgai laikyti, o atšildžius ir pienas, ir jo produktai nepraranda turėtų savybių (neatsiskiria riebalai ir nepakinta skonis).

Avių pieną gali vartoti alergiški karvės pienui žmonės. Manoma, kad avių pienas, turįs daug oroto rūgšties, padeda stabdyti vėžio ląstelių dauginimąsi.

Pieno produktai

Avių pienas geriamas šviežias arba perdirbamas į varškę, įvairių rūšių sūrius ir jogurtą. Iš avių pieno pagamintas jogurtas yra riebus, ne toks rūgštus ir labai tinka vaikų bei pagyvenusių žmonių mitybai. Tačiau pagaminti sviestą iš avių pieno gana sunku. Be to, jis turi avies pieno prieskonį, būna minkštas ir tižus. Specifinį skonį ir aromatą pienui ir jo produktams teikia pieno riebalai.

Avių pienas labai tinka sūriams slėgti, nes turi daug kazeino, išrūginių baltymų, albuminų ir globulinų. Be to, pieno produktų kokybė labai priklauso ir nuo riebalų rutulėlių didumo piene. Kuo rutulėliai mažesni, tuo mažiau jų išsiplauna su išrūgomis, gaminant sūrį. O pats sūris būna riebesnis ir skanesnis. Mažiausi riebalų rutulėliai yra avių ir ožkų piene.

Skirtingose šalyse pagal savitas technologijas iš avių pieno gaminami įvairiausių pavadinimų sūriai: feta, rokforo, jogurtinis, varškės, brinza, čanach, tušino, osetų, Jerevano, kačkavalo, pikonero, pekarino, rikota, urda ir t. t. Pagal riebumą avių pieno sūriai skirstomi į 4 grupės, t. y. turintys daugiau kaip 55 proc. riebalų, 45–55 proc. riebumo, 14–45 proc. ir mažiau kaip 15 proc. riebumo sūriai.