Dažnai intensyvus cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas duoda tik laikiną efektą. Pavojingiausi žaladariai sugeba greitai prisitaikyti net prie didelių pesticidų normų, susiformuoja atsparios jų rasės. Be to, pesticidai sunaikina ne tik žaladarius, bet ir jų natūralius priešus. Net ir griežtai laikantis intensyvaus augalų auginimo technologinių reikalavimų, augalų derliaus nuostoliai dėl kenkėjų, ligų ir piktžolių dažnai siekia 20–30 proc. Integruotos apsaugos esmė – valdymas.

Svarbiausia matyti visumą ir nesistengti sunaikinti visus šliaužiojančius, rėpliojančius ar skraidančius padarus. Vykdant išskirtinės kokybės maisto žaliavų ir žemės ūkio produktų gamybos įgyvendinimo politiką, integruotoji augalų apsauga yra ypač propaguojama. Jos pagrindinis uždavinys – sukurti augalų apsaugos sistemas, kuriose, teikiant pirmenybę biologinėms bei agrotechninėms priemonėms, atsparių žaladariams augalų veislių parinkimui, cheminių priemonių taikymas būtų sumažintas iki būtino minimumo.

Žemės ūkio fitocenozėse vyrauja monokultūros, o tai sudaro palankias sąlygas vienos ar kitos rūšies organizmams gausėti. Tačiau tas gausėjimas natūraliomis sąlygomis nėra begalinis. Savo ruožtu, vienos ar kitos rūšies pagausėjimas duoda impulsą daugėti natūraliems jų priešams. Taip nusistovi pusiausvyra, išlaikanti vienai ar kitai cenozei būdingus biotinius ryšius. Tai ir yra integruotosios augalų apsaugos esmė.

Integruotoji apsauga neįmanoma be specialiai parinktų augalų apsaugos priemonių, leidžiančių ne tik išsaugoti, bet ir gausinti naudingus organizmus. Integruotąją augalų apsaugą reikėtų suprasti kaip idealią biologinio, agrotechninio, cheminio, fizinio, mechaninio ir kitų augalų apsaugos metodų kompoziciją, kuri neleidžia tam tikromis klimato sąlygomis konkrečiuose pasėliuose kenkėjams ir ligoms peržengti ekonominio žalingumo ribos ir padeda išsaugoti natūralių jų priešų gyvybingumą.

Per pastaruosius 50 metų atlikta daugybė tyrimų, siekiant parengti integruotas augalų apsaugos sistemas, tačiau dar ir šiandien daugeliui žemės ūkio augalų jos yra pradiniame etape. Tokių sistemų parengimą ir pritaikymą apsunkina ir tai, kad jos turi būti pritaikytos kiekvienam atskiram regionui ir augalui, atsižvelgiant į įvairių ekologinių veiksnių ypatumus. Ant­ras labai svarbus veiksnys – pačių kenkėjų ar ligų sukėlėjų žalingumo įvertinimas, kuris, kaip žinia, kinta ne tik keičiantis ekologinėms sąlygoms, bet ir ekonominei situacijai. Iš tokios pozicijos įvertinus kenksmingų organizmų žalingumą, apie pusė dabar laikomų pavojingais gali atsidurti ekonomiškai nereikšmingų gretose.

Nors ir sudėtinga įdiegti integruotą augalų apsaugos sistemą, ji visada duoda didelį ekonominį efektą. Visų pirma sumažėja cheminių preparatų sunaudojimas: ir purškimų skaičius, ir išpurškimo normos. Antra, labai sumažėja tikimybė atsirasti chemikalams atsparioms kenkėjų bei ligų sukėlėjų rasėms. Trečia, sumažėja neigiamas chemikalų poveikis natūraliems kenksmingų organizmų priešams, kurie praktiškai kompensuoja mažesnį cheminių nuodų naudojimo efektą.

Daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių moksliniai tyrimai, nukreipti integruotoms augalų apsaugos sistemoms sukurti, yra itin skatinami ir remiami. Tokios sistemos yra sukurtos ir plačiai taikomos auginant vaismedžius, runkelius, sojas, tabaką, daugelį daržovių.

Insekticidai ar fungicidai naudojami tik tada, kai natūralūs kenkėjų ir ligų sukėlėjų antagonistai jau nepajėgia išlaikyti jų populiacijų žemiau ekonominės žalingumo ribos.

Realų integruotos augalų apsaugos modelį turėtų sudaryti:

• profilaktinės priemonės, ribojančios kenksmingų organizmų populiacijos augimą;
• atsparių kenkėjams bei ligoms veislių augalai;
• visos priemonės, padedančios didinti naudingų organizmų veiklą;
• visos priemonės, mažinančios kenkėjų žalingumą (biologinės, cheminės, augimo stimuliatoriai ir kt.), tiksliai numačius jų populiacijų gausos dinamiką ir žalingumą.

Integruotosios augalų apsaugos sistemos taikymas yra neatsiejamas nuo tikslaus kenksmingų organizmų plitimo prog­nozavimo. Nuo 2007 m. Lietuvoje veikia meteorologinės stotelės su sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo modeliais. Vykdomi tyrimai, pritaikant šiuos modelius Lietuvos sąlygomis.

Ekonominis žalingumo slenkstis

Ekonominio žalingumo riba – tai toks kenkėjų, kenksmingų organizmų ar piktžolių išplitimo lygis tam tikromis aplinkos sąlygomis, kai derliaus nuostolis viršija išlaidas apsaugai. Ši sąvoka dažnai aiškinama dvejopai. Vienu atveju – apsaugos priemonės naudojamos tada, kai iškyla grėsmė prarasti ūkiškai svarbią derliaus dalį, kitu atveju, atsižvelgiama į apsaugos priemonių naudojimo atsiperkamumą. Ekonominės žalos ribos gali kisti, pavyzdžiui, kenkėjų žalingumas gali kisti priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, natūralių priešų aktyvumo, pasėlio plotų dydžio ir pan.

Konkretaus kenkėjo ekonominės žalos ribų nustatymas konkrečioje vietovėje, konkrečiam augalui yra ilgas ir sudėtingas procesas, todėl dažnai pasikliaujama kitose šalyse atliktais tyrimais ir nustatytomis vieno ar kito kenkėjo žalingumo ribomis. Tačiau tokia praktika nėra visiškai teisinga ir paprastai neatitinka integruotosios augalų apsaugos principų.

Kaip pagausinti entomofagų kiekį

Pasaulyje augalų apsaugai yra naudojami daugiau kaip 300 rūšių entomofagų. Jiems padedant pavyksta kontroliuoti apie 200 rūšių fitofagų. Kad entomofagai pajėgtų stabdyti fitofagų plitimą, būtinas jų santykis agroekosistemoje.

Atsižvelgiant į trečiąją komponentinę mitybos grandinę (augalas maitintojas ↔ fitofagas ↔ entomofagas) galima numatyti pagrindines entomofagų gausinimo ir jų aktyvumo skatinimo kryptis:

• pastovi arba periodinė augalų kaita;
• daugiamečių nektaringų augalų intarpai pasėliuose;
• sezoninis nektaringų augalų „konvejeris“;
• atsparių fitofagams augalų veislių auginimas;
• žemės ūkio augalų auginimas mišiniuose;
• daugiamečių nektaringų augalų intarpų šienavimas dalimis, o ne visus iš karto;
• atraktantų naudojimas entomofagams;
• pesticidų naudojimas tik fitofagų išplitimo židiniuose;
• agrotechninių priemonių naudojimas.

Pasėliuose reikia periodiškai auginti augalus, padedančius atstatyti entomofagų gausumą agroekosistemose. Tam tikslui tinkamiausi yra nektaringieji augalai, tokie kaip rapsai, grikiai, vikiai, žirniai, peliuškos, dobilai, liucerna, esparcetas ir kt. Daugiamečiais pupiniais augalais rekomenduojama apsėti laukų pakraščius, pamiškes. Šių augalų nektaru ir žiedadulkėmis papildomai maitinasi dauguma entomofagų suaugėlių: vyčiai, chalcididai, brakonidai, vapsvos, boružės, žiedmusės ir kt. Papildomas maistas padidina jų vislumą, pailgina gyvenimo trukmę, padidina atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams.

Nektaringus augalus reikėtų parinkti tokius, kurių žydėjimas nebūtų trumpalaikis arba vieniems peržydėjus, pradėtų žydėti kiti. Pavyzdžiui, pavasarį anksti pražystančios kiaulpienės (Taraxacum) yra gausiai lankomos parazitinių dvisparnių, o vėliau pražystantys karpažolių (Euphorbium), pikulių (Sisymbrium), garstukų (Sinapis), rapsų (Brassica) žiedai yra labai mėgstami daugelio parazitinių plėviasparnių. Nuo birželio vidurio paprastai pradeda žydėti įvairūs kultūriniai augalai, kurių nektaru mintantys entomofagai būna gausūs ir aktyvūs agroekosistemose.

Entomofagų gausumą teigiamai veikia ir pasėlio struktūra. Kuo įvairesnių augalų auga lauke ir kuo mažesni atskiros kultūros pasėlių plotai, tuo palankesnės sąlygos entomofagų rūšinei įvairovei ir gausumui didėti. Laukų, besiribojančių su mišku, pakraščiuose rekomenduojama pasodinti nektaringų medžių ar krūmų, tokių kaip blindžių, liepų, klevų, ievų, šermukšnių, putinų, erškėčių, akacijų, lanksvų. Jei laukų masyvai dideli, reikėtų palikti 3–5 m pločio daugiamečių žolių juostas, kur galėtų rasti prieglobstį ne tik naudingi vabzdžiai, bet ir paukščiai bei žvėreliai, kurių vaidmuo agroekosistemose dažnai nėra tinkamai vertinamas. Šienauti reikėtų palaipsniui, kad naudingi gyvūnai iš nušienautų plotų galėtų pasitraukti į nešienautus ir nežūtų arba nepaliktų šių juostų.

Teigiamai entomofagų gausumą ir rūšinę sudėtį veikia kultūrinių augalų mišiniai. Pavyzdžiui, vienamečiai pupiniai augalai daug mažiau nukenčia nuo amarų, jei jie sėjami kartu su migliniais arba su garstyčiomis bei facelija. Negana to, tokie pasėliai privilioja daug entomofagų, kurie gali būti naudingi ir kituose pasėliuose.

Pasėliuose kenkėjai dažniausiai išplinta netolygiai. Atsiradus pavieniams židiniams pasėlio pakraščiuose, pakanka insekticidais apdoroti laukų pakraščius. Jei kenkėjų atsiranda ir kitose lauko vietose, galima insekticidais purkšti ne visą pasėlį, bet tik jo dalį, paliekant nepurkštus plotus. Tokiu būdu išvengiama visiško entomofagų sunaikinimo.

Auginant žalingiems organizmams atsparias augalų veisles, galima iki minimumo sumažinti pesticidų naudojimą ir kartu gausinti entomofagų kiekį. Be to, tokių veislių pasėliuose kenkėjų gausumas nepasiekia tokio lygio, kad jo nebegalėtų reguliuoti entomofagai, todėl pasiekiamas dvigubas efektas – sutaupoma lėšų nenaudojant pesticidų ir išsaugoma entomofagų bendrija agroekosistemoje.

Fitopatogeninius organizmus, kurių vystymosi ciklas susijęs su dirva, galima slopinti, didinant joje antagonistinių organizmų kiekį, tręšiant organinėmis trąšomis, taikant sėjomainą ar tiesiogiai į dirvą įnešant antagonistinius organizmus.

***

Integruota augalų apsauga – tai kova su kenksmingais organizmais, atsižvelgiant į jų žalingumo ribas ir panaudojant gamtinius kenksmingų organizmų gausumą ribojančius veiksnius kartu su kitais kontrolės metodais, atitinkančiais ekonominius, ekologinius ir toksikologinius normatyvus. Integruotoji augalų apsauga nukreipta ne tik į kelių metodų derinimą, reguliuojant kenksmingų organizmų žalingumą, bet ir į naudingų ekosistemos komponentų, padedančių tai daryti, funkcionalumo didinimą.