Žmonijos istorijoje buvo taikomi įvairūs ūkininkavimo metodai: vieni palaikė žemės išteklių atsinaujinimą tūkstančius metų, kiti lėmė ištisų civilizacijų sunaikinimą. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad kai kurios senosios žmonijos civilizacijos taikė ekologiškus, atsinaujinimą skatinančius būdus žemės ir gyvulių produktyvumui palaikyti.

Mokslininkai Brazilijoje surado nedidelius turtingo juodžemio plotus 7–17 pėdų (2–52 m) gylyje. Toje vietovėje žmonės gyveno dar prieš 10 000 metų ir ūkininkavo, naudodami dirvožemį tausojančius dirbimo būdus. Todėl sudėtinga teigti, kada žmonės pradėjo diegti ar diegė atsinaujinančio ūkininkavimo sistemas, nes tai priklausė nuo regiono, civilizacijos išsivystomo lygio, religijos, istorinių krizių (bado, karų) ir kitų veiksnių.

Kaimo aplinkoje mūsų tauta gyvena jau nuo neolito laikų. Dabartiniuose industrinės rekonstrukcijos procesuose dažnai ekonominiai interesai užgožia visuomenės dėmesį dvasinėms vertybėms. Spartėja Lietuvos kraštovaizdžio permainos, mažėja gamtinės regeneracijos galimybės ir perimamumo potencialas.

Įrodyta, kad technogeniniai pažeidimai per labai trumpą laiką gali sukelti katastrofiškas ekologines pasekmes, o istorinės ir estetinės vertybės gali būti prarastos negrįžtamai. Iškyla neatidėliotina būtinybė prognozuoti ir planuojamomis priemonėmis reguliuoti tokios pragaištingos kaitos procesus, rūpintis ne tik pavieniais Lietuvos gamtos ir kultūros paminklais, bioįvairovės išsaugojimu, bet ir visos sudėtingos sociogeosistemos apsauga, naudojimu ir formavimu. Visų pirma reikia kompleksiškai įvertinti gamybinius, ekonominius, ekologinius, kultūrinius ir estetinius kintančios visuomenės poreikius bei kraštovaizdžio gamtinius ir antropogeninius išteklius ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Europoje.

Žemės ūkio gamyba ir kaimas

Žemės ūkio gamybos kryptis ir specia­lizacija tiesiogiai formuoja kaimo funkcinę bei teritorinę įvairovę. Lietuvos ūkis nuo senų laikų specializavosi mėsos ir pieno gamyboje. Gyvulininkystė buvo derinama su įvairiomis laukininkystės, daržininkystės ir sodininkystės formomis. Šiuolaikinėje žemės ūkio gamyboje ypatingas dėmesys skiriamas oro, dirvos ir vandenų apsaugai. Kad gyvūninės kilmės produkcija būtų saugi, ypač svarbi gamybinė aplinka, kuri tiesiogiai veikia gyvulius ir paukščius, gyvūnų gerovę, darbuotojų sveikatą, o esant padidintai taršai, gali veikti ir vartotoją. Ne mažiau aktuali ir aplinkos apsauga, apsprendžianti darnios žemės ūkio gamybos procesų įvertinimą.

Vis dažniau žemės ūkio produktyvumas siejamas su aplinkos (ekologinės) kokybės išsaugojimu ir suprantamas platesniame kontekste kaip svarbi gerėjančio maisto saugumo, kokybės kaimiškųjų bend­ruomenių išsaugojimo priemonė. Tausojamasis ūkininkavimas turi būti ne tik ekologiškai, bet ir ekonomiškai atsinaujinantis, t. y. sėkmingai funkcionuojantis be specialios paramos ar subsidijų.

Yra dar vienas aspektas, kurį būtina įvertinti, analizuojant Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo plėtrą – tai mokslinių tyrimų ekologine tematika finansavimas. Daugelyje ES šalių tam skiriamas gerokai didesnis dėmesys negu Lietuvoje.

Ekologinio ūkininkavimo ištakos

Pirmieji ekologiniai ūkiai Lietuvoje pradėjo kurtis 1993 m., atgavus nepriklausomybę. Lietuvos Vyriausybė ekologinį ūkininkavimą pradėjo remti tik 1997 metais, kai buvo įkurtas fondas „Tatula“. Nuo tada per vienus metus sertifikuotų naudmenų plotas išaugo apie 2,5 karto – nuo 1 568 iki 4 006 ha. Tačiau po staigaus pakilimo ekologinių naudmenų ploto augimas Lietuvoje labai sulėtėjo, o 1999 metais net šiek tiek sumažėjo. Tai nebuvo vien tik rėmimo politikos problema, ekologinio ūkio plėtrai įtakos galėjo turėti praėjusio dešimtmečio pabaigoje Rusiją ištikusi finansinė krizė.

Vėliau bendras sertifikuotų naudmenų plotas Lietuvoje pradėjo sparčiai augti, o 2004 m., įstojus į ES, šis rodiklis buvo panašaus lygio, kaip ir Suomijai įstojus į šią sąjungą 1995 m. Tad galima konstatuoti, kad Lietuvos ir Suomijos ekologinio žemės ūkio raida labai panaši. Tačiau Lietuvoje dar nėra tinkamai išplėtota rinkodaros sistema, gyventojai per mažai informuojami apie ekologiškos produkcijos naudą. Neretai ekologinio ūkininkavimo plėtrą riboja teisinė ekologinio ūkininkavimo standartų bazė.

Reglamentų svarba

Gyvuliai yra nepakeičiama mitybos, apykaitos procesų (dirva-augalai-gyvuliai) grandis. Laikant gyvulius, susidaro uždari maisto medžiagų apykaitos ciklai, išlaikomas ekologiško ūkininkavimo sistemos balansas.

Visiems ES valstybėse ekologinės gamybos gyvulininkystės ūkiams yra keliami vienodi reikalavimai. Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai gaminami, perdirbami, gabenami, laikomi, realizuojami ir sertifikuojami, vadovaujantis 1991 m. birželio 24 d. Tarybos (EEB) reglamentu Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą. Yra sudaryti leidžiamų naudoti pašarų priedų, veterinarinių vaistų, žemės ūkio paskirties gyvūnams skirtų pa­statų ir įrangos priežiūrai reikalingų medžiagų sąrašai.

Ekologinė gyvulininkystė plėtojama nuosavybės teise arba teisės pagrindais valdomoje žemėje. Ekologiniams gyvulininkystės ūkiams keliami reikalavimai yra pateikiami Ekologinės gyvulininkystės taisyklėse, suderintose su ES reglamento EC 1804/99 reikalavimais. Daugelyje ES šalių šis sektorius sukoncentruotas tokiose vietovėse, kuriose ūkininkauti tradiciškai nepalanku. Šiuose regionuose ekologinė gyvulininkystė turi neabejotinai teigiamą įtaką bioįvairovės, landšafto išsaugojimui, tačiau tokios vietovės yra izoliuotos, nemaži atstumai iki artimiausių prekybos taškų, neigiami gyvūnų gerovės dėl ilgo transportavimo ir kiti veiksniai.

Gyvulininkystė – svarbi ekologinio žemės ūkio dalis. Labiausiai skatinami kurtis mišrūs ūkiai, nes, laikant gyvulius, kaupiamos organinės trąšos, racionaliau panaudojami žemės plotai, išlaikomas ūkininkavimo sistemos balansas tarp dirvožemio, augalų ir gyvulių, biogenai arba maisto medžiagos geriau cirkuliuoja ūkio arba kelių ūkių ribose. Naudojant atsinaujinančius gamtos išteklius (gyvulių mėšlą, ankštinius ir pašarinius augalus), augalininkystės ir gyvulininkystės sistema leidžia išsaugoti ir pagerinti dirvožemio derlingumą. Lietuvos ekologiniame žemės ūkyje iki 2003 m. dominavo smulkūs ūkiai. Pastaraisiais metais į ekologinę gamybą pasuko ir dalis didelių gyvulininkystės ūkių šeimininkų.

Ūkių koncentracija

Lietuvoje geografiniu požiūriu ekologiškai ūkininkaujančių daugiau ūkių yra rytinėje, šiaurės rytų bei pietrytinėje dalyje – Panevėžio, Vilniaus ir Alytaus apskrityse, kur dirvožemio našumas yra žemo lygio. Šiaurės Lietuvos savivaldybių dirvožemio kokybės rodikliai yra daug geresni, kol kas ekologinis ūkininkavimas čia mažiau paplitęs. Tiesa, dirvožemio našumo ir ekologinių ūkių skaičiaus atvirkštinės sąsajos nėra būdingos visiems Lietuvos regionams. Daugelyje vakarų Lietuvos savivaldybių dirvožemio našumas nėra aukštas, bet, kitaip nei rytų Lietuvoje, ekologinis ūkininkavimas ten mažai populiarus.

Lietuvoje didžiųjų miestų įtaka ekologiniam ūkininkavimui mažiau pastebima negu kitose šalyse, pvz., Suomijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose. Ekologinis ūkininkavimas labiau išplėtotas tik vietovėse aplink Vilniaus ir Panevėžio miestus. Klaipėdos, Šiaulių, Kauno ir iš dalies Alytaus priemiesčiuose ekologinis ūkininkavimas kol kas mažiau išplėtotas.

2007 m. pradžioje buvo sertifikuota 720 gyvulininkystės ūkių (iš jų 385 ūkiai – ekologinio statuso, 188 – antrųjų ir 147 pirmųjų metų pereinamojo į ekologinį laikotarpio, ūkiuose buvo laikomi 19 657 galvijai). Ūkiuose auginamų nykstančių senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių skaičius siekė 4 391. Palyginti su 2005 m., sertifikuotų gyvulininkystės ūkių skaičius padidėjo 24 proc. Šalyje nuo 1997 m. ekologinės gamybos ūkių skaičius ir sertifikuoti plotai kasmet didėjo vidutiniškai apie 35 proc. Pernai Lietuvoje registruota 817 ekologinės gamybos gyvulininkystės ūkių. Palyginti su 2006 m., jų skaičius išaugo 13,5 proc. Daugiausia gyvulininkystės ūkių yra Telšių, Molėtų, Raseinių, Šilalės, Ukmergės savivaldybėse. Daugėja stambių ekologinės gyvulininkystės ūkių.

Žmogiškieji ištekliai

Yra išskirti 4 ūkininkų, plėtojančių ekologinį žemės ūkį, identiteto tipai, kurie galėtų padėti išsiaiškinti galimą tolesnę jų veiklą, tai: ištikimi ekologiniam ūkininkavimui; abejojantys ūkininkai; ūkininkai, besistengiantys išlikti; ūkininkai-verslininkai.

Ištikimi ūkininkai. Šiems ūkininkams ekologinės ir etinės priežastys yra svarbiausias motyvas plėtoti ekologinę veiklą. Jie rūpinasi savo gyvulių ir aplinkos gerove, yra suinteresuoti ekologinio žemės ūkio plėtra visoje Lietuvoje. Tokie žmonės patartų bet kuriam ūkininkui imtis ekologinės veiklos kaip, jų nuomone, geriausio problemų, susijusių su naryste ES, sprendimo būdo.

Abejojantys ūkininkai. Pastarieji neturi didesnio pasitikėjimo nei tradicinio, nei ekologinio žemės ūkio vystymo atžvilgiu. Jų nuomone, tolesnė ekologinių ūkių skaičiaus augimo tendencija tiesiog sumažins galimybes jau dabar tuo užsi­imantiems ūkininkams. Jie pradėjo verstis šia veikla tada, kai šalis įstojo į ES, tačiau šiandien vis rimčiau mąsto apie galimybę grįžti prie ankstesnės veiklos. Vis tik kol kas nėra rimtų priežasčių tam, nes būtent ES subsidijos ir buvo pagrindinė jų apsi­sprendimo ūkininkauti ekologiškai priežastis.

Besistengiantys išlikti ūkininkai. Jie pasirinko ekologinį ūkininkavimą vien tik dėl ekonominės būtinybės. Įstojus į ES, jų ūkio dydis nebegalėjo užtikrinti reikiamų pragyvenimo pajamų, todėl jie privalėjo ieškoti alternatyvių būdų. Tokių ūkininkų nuomone, tradicinis žemės ūkis nebeturi ateities. Šios grupės atstovai dažniausiai yra vyresnio amžiaus žmonės ir turi palyginti mažus ūkius. Jie, kaip ir abejojantys ūkininkai, nesuinteresuoti ekologinių ūkių plėtra, nes tai gali sumažinti jų galimybes išlikti.

Ūkininkai-verslininkai. Jie vertina ekologines ir etines priežastis, tačiau tai nėra jų apsisprendimą nulėmęs veiksnys, kadangi tuo pat metu jie įžvelgė ir galimybes uždirbti daugiau pinigų, plėtojant ekologinį ūkininkavimą. Tad jie labiau stengiasi, kad ekologiški maisto produktai taptų žinomi visuomenei, taip pat padidėtų jų paklausa, gerėtų ekologiškos produkcijos įvaizdis. Jie aktyviai skatina ekologinį ūkininkavimą, taip didindami lygias galimybes konkuruoti su tradiciniu ūkininkavimu. Didžioji dalis šių ūkininkų yra jaunesnio amžiaus, įgavę ūkininkavimo patirties užsienyje, nuo mažens dirbę su savo tėvais, turintys aukštąjį išsilavinimą. Būtent verslumo ir humaniškumo derinys galėtų būti problemų, su kuriomis ­susiduria ekologinis žemės ūkis daugelyje postsovietinių šalių, sprendimo būdas.

Šie keturi skirtingi ūkininkų tipai atskleidžia ir tradicinio, ir ekologinio žemės ūkio problemas. Laisva prekyba žemės ūkio produktais ES, naujosiose šalyse-narėse privertė ūkininkus prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Ir tradicinio, ir ekologinio ūkių savininkai yra visiškai priklausomi nuo subsidijų, kadangi beveik pusę jų pajamų sudaro subsidijos. Šiandien ūkininkai yra priversti didinti ūkius ir investuoti į modernias technologijas bei infrastruktūrą. Iš minėtų keturių žemdirbių kategorijų, tik ūkininkai-verslininkai yra suinteresuoti ir pajėgūs tai daryti. Per įvairias apklausas gauti rezultatai parodė, kad Lietuvoje svarbiausia problema – ekologiškų produktų supirkimo kainos, kurios būna arba tokios pat kaip ir tradiciškai išaugintos produkcijos, arba net žemesnės. Didžioji dalis pagamintos ekologiškos produkcijos parduodama savo apskrityje, kita dalis išvežama į didmiesčius. Trečdalis apklaustųjų ūkininkų produkciją realizuoja turguose (daugiausia tokių buvo Tauragės apskrityje), o kiti ūkininkai (Telšių apskrities) labiau linkę bendradarbiauti su tarpininkais supirkėjais ir perdirbėjais.

Lietuvoje ir ES

Pagal gamybos išlaidas pienas yra konkurencingiausias produktas. Jo gamybos išlaidos Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, mažesnės dėl mažiau apmokamo darbo, pigesnio kapitalo ir pašarų.

ES pieno sektorius sukuria 14,5 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Be to, ES du trečdaliai jautienos išauginama iš pieninių bandų. Tai sudaro papildomai apie 9 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. ES šalyse apie 24 proc. visų ūkių (6,7 mln.) sudaro galvijų ūkiai (juose pienininkystė ir mėsinė galvijininkystė mišri). Melžiamų karvių skaičius ūkiuose skiriasi, pvz., Austrijoje viename ūkyje auginama vidutiniškai 9, Graikijoje – 12,8, Portugalijoje – 10,8 karvės. Tik 1,6 proc. ūkių laikoma daugiau kaip 30 karvių. Didžiausios bandos Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir kai kuriose Ispanijos bei Prancūzijos dalyse. Įsigaliojus gamybą ribojančiai kvotų sistemai, per pastaruosius 10 metų Europos šalyse melžiamų karvių skaičius sumažėjo 4,1 mln.

Didžiausia pieno produktų eksportuotoja buvo ES, nes pieno produktų eksportas (perskaičiavus į pieno ekvivalentą) buvo apie 12 mln. t (tai sudaro per trečdalį pasaulinio pieno produktų eksporto). Ant­roji pagal eksporto apimtis – Naujoji Zelandija (9,3 mln. t), trečioji – Australija (4,9 mln. t). JAV eksportavo 2,8 mln. t pieno produktų.

Remiantis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, lietuviškų pieno produktų eksportas į ES šalis viršija importą penkis kartus. Tai sudaro per 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į šias šalis. Didžiausią paklausą iš pieno produktų turi sūriai ir lieso pieno milteliai. Lietuva į ES ir kitas šalis taip pat eksportuoja pieną, grietinėlę, pasukas, skirtas vartoti tiesiogiai, grietinės ir augalinių riebalų mišinį, jogurtą ir kefyrą be priedų, jogurtą ir kefyrą su priedais, sutirštintą pieną, nugriebto pieno miltelius, sviestą, tepius riebalų mišinius, šviežius sūrius, varškę, pelėsinius sūrius, kitus brandintus sūrius, brandintus sūrius su augaliniais riebalais, trintus arba miltelių pavidalo sūrius, lydytus sūrius, išrūgų miltelius, grietininius ledus.

Iš ES šalių 2007 m. daugiausia pieno produktų buvo eksportuota į Vokietiją (28 proc. viso pieno produktų eksporto). Į Italiją išvežta 20, Lenkiją – 14, Latviją – 7 proc. Lietuvoje pagamintų pieno produktų. Vis daugiau pieno produktų išvežama į Rusiją. Į Italiją, Latviją, Rusiją daugiausia išvežama sūrių, į Vokietiją ir Lenkiją – grietinėlės, lieso pieno ir lieso pieno miltelių. Vis daugiau pieno riebalų eksportuojama grietinėlės pavidalu – grietinėlės gamyba išaugo 5 kartus. Taip pat sparčiai didėjo šviežių sūrių ir pieno konservų gamyba.

Vidutinis pieno ūkis 2003 m. Lietuvoje buvo mažiausiais iš visų ES-25 šalių ir siekė 2,3 karvės, arba 1 proc. ES vidurkio. Iki 2007 metų pabaigos vidutinis pieno ūkio dydis išaugo 43 proc. – iki 3,3 karvės. 2007 metais šalyje ypač padaugėjo pieno ūkių, laikančių 10–19 karvių. Sparčiausiai didėjo 30–49 karves laikančių ūkių skaičius (3,6 karto), o labiausiai sumažėjo 1–2 karvių laikytojų (38 proc.). Tačiau pieno ūkiai vis dar maži – daugiau kaip 10 karvių laiko tik 4,8 proc. šalies pieno gamintojų.

Karvių vidutinis produktyvumas gerokai mažesnis, palyginti su kitomis ES šalimis, dėl Lietuvoje vyraujančių smulkių ūkių, kuriuose paprastai taikomos senosios pieno gamybos technologijos. Jis tesiekia apie 70 proc. ES šalių vidurkio, tačiau ūkiams stambėjant, karvės racionaliau šeriamos, gerėja selekcijos darbas, o jų produktyvumas nuolat didėja.

Prognozuojama, kad 2015 m. vienas gyventojas suvartos apie 370 kg pieno ir pieno produktų. 40–50 proc. pagamintų pieno produktų bus eksportuojama.

Ekologinis šėrimas

Labai vertingos ekologiniuose gyvulininkystės ūkiuose būtų sojos, kadangi sukaupia iki 50 proc. baltymų ir iki 25 proc. riebalų. Baltymų turi ir kiti ankštiniai augalai, tačiau jų kiekiai bei kokybė neprilygsta sojoms. Sojų išspaudų baltymai praturtina pašarus, subalansuoja amino rūgščių kiekį.

Nuo 2008 m. sausio 1 d. uždraudus ekologiniuose ūkiuose naudoti pašarų papildus (melasą, rapsų išspaudas, palmių aliejų, cukrinių runkelių išspaudas ir pan. (EEB) Nr. 2092/91 C PRIEDAS), sudėtinga sudaryti visavertį pašarų racioną didelio genetinio potencialo veislinėms galvijų bandoms. Šią problemą sunku išspręsti ir dėl to, kad ekologiškų vitaminų ir provitaminų, baltymų ir riebalų priedų asortimentas Lietuvos rinkoje per mažas. Tai gali turėti įtakos ekologinės gyvulininkystės plėtrai.

Galvijų poreikius atitinkančios ekologinio galvijų šėrimo technologijos turėtų būti paremtos išsamiais moksliniais tyrimais. Tik taip galima garantuoti, kad ekologiška produkcija bus kokybiška ir saugi.

Tyrimai ir vertinimas

LVA Gyvulininkystės instituto mokslininkai Žemės ūkio ministerijos užsakymu 2007 m. vykdė tyrimus, kurių tikslas buvo ištirti ekologinių gyvulininkystės ūkių aplinką, įvertinti ekologinių ūkių gyvulių ir paukščių gerovės atitikimą ekologinio ūkininkavimo standartams.

Prieš trejus metus ekologiniuose ūkiuose buvo laikoma 6 273 melžiamos karvės, 2007 m. – 7 961. Pernai ekologinės pieno gamybos ūkiuose buvo auginamos 8 489 melžiamos karvės. 1–9 melžiamas karves laikė 406, 10–20 – 122, 31–99 – 66, o daugiau kaip 100 karvių – 5 ūkininkai. Vidutinis pieno kiekis, gaunamas per vieną laktaciją iš vienos ekologiškai auginamos melžiamos karvės, svyravo nuo 4 000 iki 5 000 kg. Kai kuriuose didesniuose ūkiuose buvo primelžta 8 000 kg, o senojo genotipo juodmargės karvės davė 7 100 kg pieno (Klaipėdos apskrities Žiogų ūkyje).

Pastaraisiais metais labai išsiplėtė ekologiškų pieno produktų asortimentas – siūloma pieno, kefyro, grietinės, sūrio, įvairių skonių jogurto ir kitų gaminių.