Biologiškai skaidžias atliekas veikiausiai galima vadinti seniausia atliekų rūšimi – vieną dieną žmogus suprato, jog vaisius be žievės skanesnis. Tačiau anuomet problemų dėl to nebuvo – kas kilę iš žemės, į ją ir grįždavo, šitaip dar praturtindamos ją maistinėmis medžiagomis. Šiandien viskas gerokai pasikeitė: vos per dieną šeimynos prikauptas įvairiausių atliekų kibirėlis grįžta į žemę, tačiau ne tręšia, o nuodija ją.

Kita vertus, norėdami praturtinti dirvą, turime tręšti ją chemijos pramonės produktais. Atskyrę biologiškai skaidžias atliekas iš bendro atliekų srauto mes ne tik sulėtintume sąvartynų, užkariaujančių vis didesnius žemės plotus, augimą, bet ir galėtume išgauti energijos bei patręšti dirvą natūraliomis ir nebrangiomis trąšomis.

Indėlis į klimato kaitą

Didelė dalis į sąvartynus keliaujančių atliekų yra biologiškai skaidžios – per neilgą laiką, veikiant mikroorganizmams, jos suyra. Pasak Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento Užterštų teritorijų ir atliekų skyriaus vedėjos Ingridos Kavaliauskienės, biologiškai skaidžioms komunalinėms atliekoms priskiriamos maisto ruošimo (virtuvės) ir žaliosios atliekos. Apie pusę visų Lietuvoje susidarančių komunalinių atliekų yra biologiškai skaidžios. „Ekspertų duomenimis, biologiškai skaidžios atliekos Lietuvoje sudaro apie 50 proc. bendro visų komunalinių atliekų srauto. Europos Komisijos Žaliojoje knygoje pateikta informacija, kad Europos Sąjungoje tokios atliekos paprastai sudaro 30–40 proc. bendro komunalinių atliekų srauto“, – teigia I. Kavaliauskienė.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto dėstytoja dr. Aušra Zigmontienė pasakoja, kad sąvartyne biologiškai skaidžios atliekos aplinkoje yra be deguonies, todėl joms yrant išsiskiria metanas, sieros vandenilis, gali išsiskirti amoniakas ir kitokių lakiųjų organinių junginių, taip pat anglies dio­ksidas. „Šios medžiagos sukelia vadinamąjį šiltnamio efektą arba, kitaip tariant, klimato atšilimą, – aiškina A. Zigmontienė. – Todėl svarbu tokių atliekų tvarkymui skirti daug dėmesio.“ Jei biologiškai skaidžios atliekos maišomos su kitokiomis atliekomis ir šalinamos nelegaliuose (tinkamai neįrengtuose) sąvartynuose, galima užteršti dirvožemį ir net gruntinius vandenis. „Pavyzdžiui, supuvę vaisiai suteikia rūgštinę terpę. Tokiu atveju, jei tarp atliekų yra ir sunkiųjų metalų, jie gali dėl rūgščios terpės pradėti migruoti. Šitaip galima užteršti ne tik sunkiaisiais metalais, bet ir nitratais ar nitritais“, – tikina mokslininkė.

Gali būti žaliava energijai

Tinkamai tvarkant atliekas, galima ne tik sumažinti jų poveikį aplinkai, bet ir išgauti naudos. Visų pirma atliekos gali būti panaudojamos energijai išgauti. Komunalinių biologiškai skaidžių atliekų anaerobinio pūdymo įrenginiuose gali būti išgaunamos biodujos, kurios naudojamos kaip atsinaujinantis energijos šaltinis. Taip būtų išvengta atliekų irimo metu susidarančių nuodingų produktų patekimo į aplinką.

Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklėse numatyta, kad sąvartynuose, kuriuose šalinamos biologiškai skaidžios atliekos, turi būti surenkamos, apdorojamos ir elektros ar šilumos energijai gauti naudojamos sąvartyno dujos. Dujų susidarymas sąvartynuose priklauso nuo eksploatuojamo sąvartyno dydžio ir šalinamų biologiškai skaidžių atliekų kiekio. Todėl dujų surinkimas ir jų naudojimas energijai gauti įmanomas tik didžiuosiuose sąvartynuose – šiuo metu sąvartynų dujos naudojamos energijai gauti Kauno ir Utenos regio­nų didžiuosiuose nebeeksploatuojamuose sąvartynuose. Planuojama, kad Klaipėdos, Vilniaus ir Panevėžio regionų nebeeksploa­tuojamuose sąvartynuose dujų surinkimo ir naudojimo įranga pradės veikti šiais metais, o Tauragės, Marijampolės ir Alytaus regionų – kitais metais.

Efektyviausia biodujas išgauti iš gyvulių mėšlo ir nuotekų dumblo. „Išgauti biodujas iš maisto atliekų ne visada verta ekonomiškai. Ypač jeigu tai yra vaisių ir daržovių atliekos (angliavandeniai), tai joms yrant susidaro labai mažai metano arba visai nesusidaro. Dėl to, norint išgauti biodujas, reikėtų maišyti tokias atliekas su, pavyzdžiui, mėsos atliekomis. Žaliąsias būtina maišyti su kitomis atliekomis, nes iš jų vienų išgauti biodujas ekonomiškai neapsimoka“, – mano A. Zigmontienė.

Panaudojus biologiškai skaidžias atliekas biodujoms išgauti, maistinės savybės neprarandamos, todėl likęs produktas gali būti naudojamas dirvai tręšti.

Regionai rinksis patogiausią metodą

Valstybiniame strateginiame atliekų tvar­kymo plane numatyta smarkiai ­mažinti į sąvartynus patenkančių biologiškai skaidžių atliekų kiekį. Bus siekiama, kad iki 2013 m. į sąvartynus išvežamų atliekų, palyginti su 2000 m., sumažėtų perpus. Tikimasi, kad ateityje pavyks dar labiau sumažinti šį kiekį. Užduotys iškeltos ambicingos, o kokiomis priemonėmis jas žadama įgyvendinti?

Pasak I. Kavaliauskienės, numatoma komunalines biologiškai skaidžias atliekas surinkti jų susidarymo vietose ir jas surūšiuoti bei apdoroti. „Kiekvienas regionas turės galimybę pasirinkti tam regionui tinkamą biologiškai skaidžių atliekų apdorojimo būdą, svarbu, kad būtų pasiektas galutinis rezultatas – sumažinamas biologiškai skaidžių atliekų kiekis sąvartynuose“, – viliasi I. Kavaliauskienė. Anot jos, numatyta sukurti komunalinių biologiškai skaidžių atliekų surinkimo ir apdorojimo sistemą. Tai turėtų padaryti regionų savivaldybės ir apskritys. Be to, jos privalo skatinti gyventojus, kurie turi galimybių kompostuoti atliekas.

Kompostuoti skatina brangus juodžemis

Viena iš priemonių mažinti biologiškai skaidžių atliekų patekimą į sąvartynus – kompostuoti jas patiems gyventojams. Toks „savarankiškas“ kompostavimas šią vasarą pradėtas vykdyti Neringos miesto gyventojų kiemuose. Atskirti biologiškai skaidžias virtuvės atliekas iš bendro atliekų srauto neringiškiams pasiūlė miesto savivaldybė, kuri gyventojų kiemuose pastatė apie 60 konteinerių kompostavimui, ir Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo cent­ras, kuris aprūpino gyventojus specialiomis šiukšliadėžėmis bei suyrančiais maišeliais. „Biologiškai skaidžias atliekas kaupti reikia specialiose šiukšliadėžėse, kad jos nepradėtų pernelyg greitai pūti. Kad nereikėtų jų išiminėti iš maišelių, maišeliai taip pat turi būti pūvantys“, – pasakoja Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo cent­ro direktorius Šarūnas Reikalas.

Neringoje vykdomas eksperimentas – bandoma nustatyti, ar efektyvus toks atliekų tvarkymo būdas. Neringoje tam palankios sąlygos, nes daugelis gyventojų turi savo sklypelius, kur gali panaudoti pasigamintą kompostą. Kita vertus, dirvožemis ne pats geriausias, todėl tai gera proga praturtinti jį. Š. Reikalas prisipažįsta negirdėjęs, kad dar kas nors vykdytų tokį eksperimentą, ir mano, jog Neringa kol kas vienintelė savivaldybė, kur žmonės šitaip skatinami kompostuoti. Jis tikisi, kad ateityje konteinerių reikės ir daugiau: visų pirma, kaimo vietovėse, o paskui galima būtų ir mieste, kur gyventojai pageidautų kompostuoti biologiškai skaidžias atliekas.

Kai kurias išvadas iš eksperimento galima daryti jau dabar – pavyzdžiui, konteinerius, anot Š. Reikalo, ateityje reikėtų statyti didesnius. Taip pat paaiškėjo, kad eksperimentu susidomėjo ir nemažai stambesnių objektų – poilsio namų, kurie šalia turi nemažus žemės plotus. Pasirodo, jie taip pat norėtų kompostuoti susidarančias atliekas.

Efektyviau atskirti surinktas atliekas

Sostinėje atliekas tvarkančios bendrovės „Švarus miestas“ direktorius Robertas Notkus abejoja, ar tokia biologiškai skaidžių atliekų surinkimo sistema kaip Neringoje būtų efektyvi visoje Lietuvoje. Anot jo, Neringoje gyvena ir lankosi žmonės, kuriems aplinkosauga – svarbi gyvenimo dalis. Kituose miestuose jis sunkiai įsivaizduojąs, kad greta rūšiavimo konteinerių antrinėms žaliavoms galėtų atsirasti dar vienas konteineris biologiškai skaidžioms atliekoms.

 Per keletą metų, kol bandoma pratinti gyventojus rūšiuoti perdirbimui tinkamas atliekas, jis sako jau spėjęs įsitikinti, jog lietuviai rūšiuoti pratinasi vangiai, tad pastačius greta antrinių žaliavų surinkimo konteinerių dar ir konteinerius biologiškai skaidžioms atliekoms, reikėtų ilgo ir kantraus šviečiamojo darbo, kol gyventojai priprastų atskirti dar ir šias atliekas. „Tokiu atveju reikėtų ne tik švietimo, bet ir ekonominio skatinimo. Tačiau visas šis procesas gerokai užtruktų, o delsti mums neleidžia Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyti uždaviniai“, – svarsto Robertas Notkus. Jo manymu, efektyviausia būtų greta didžiųjų regioninių sąvartynų pastatyti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius. Juose biologiškai skaidžios atliekos būtų išskiriamos iš bendro komunalinio atliekų srauto bei talpinamos į aplinką, kur dėl tinkamos drėgmės ir temperatūros atliekų irimo procesas pagreitėja daugybę kartų. Netgi jei šis po apdorojimo likęs produktas nebus naudojamas dirvoms tręšti, patekęs į sąvartyną jis užims gerokai mažiau vietos, be to, mažiau terš aplinką.

Anot R. Notkaus, Vokietijoje jau aštuoneri metai, kai sąvartynuose nebeleidžiama šalinti biologiškai skaidžių atliekų be mechaninio biologinio apdorojimo. Surinkti iš gyventojų atskirai tokias atliekas Vokietijoje lengviau, nes ten daugiau žmonių gyvena individualiuose namuose – labai lengva kontroliuoti, kas atliekas atskiria, o kas ne. Be to, nemažą dalį tokių atliekų vokiečiai kompostuoja patys ir šitaip tręšia savo daržus ir sodus.

R. Notkus pripažįsta, kad tvarkant atliekas ekonominis motyvas yra vienas svarbiausių. Anot jo, užsienyje gyventojas, išrūšiavęs atliekas, daug mažiau moka už atliekų sutvarkymą. Jis lygina, jog atliekų šalinimas sąvartyne Vilniaus regione kainuoja 55 litus už toną, o, pavyzdžiui, Vokietijoje tokį kiekį atliekų vežant į sąvartyną tenka pakloti iki 300 eurų. Tačiau jis pripažįsta, kad aklai branginti nerūšiuotų atliekų surinkimo Lietuvoje tam, kad būtų jų surenkama mažiau, negalima – pragyvenimo lygis pas mus ne toks, kaip Vokietijoje. R. Notkus neabejoja, jog į sąvartyną patekančių biologiškai skaidžių atliekų kiekį reikia mažinti, ir tikina intensyviai besidomįs galimybe greta didžiųjų sąvartynų statyti mechaninio biologiškai skaidžių atliekų apdorojimo įrenginius.

Atliekoms suteikia „pridėtinę“ vertę

Kol vieniems sugrėbtų lapų krūva kėlė tik galvos skausmą, kur ja nusikratyti, gamtos mokslų daktaras Leopoldas Juknevičius čia įžvelgė galimybę pradėti verslą. Prieš 15 metų jis pradėjo kompostuoti biologiškai skaidžias atliekas ir prekiauti kompostu. Šiandien jo kompostu turtinama ne tik Lietuvos dirva – nemaža dalis iš lietuviškų biologiškai skaidžių atliekų išgauto komposto keliauja ir į kitas šalis. Į bendrovės komposto aikštelę anksčiau keliaudavo visos Vilniaus miesto žaliosios atliekos, tačiau dabar, sumažėjus aikštelės plotui, iš savivaldybės čia priimama nedidelė jų dalis. Dabar didžiąją dalį kompostui išgauti reikalingos žaliavos suveža aplinkos tvarkymo įmonės bei privatūs asmenys. L. Juknevičius rūpinasi, kad jo produktas neprarastų populiarumo – čia pat, greta komposto krūvų, šiltnamyje išbandoma, kaip vieniems ar kitiems augalams „patinka“ jo išgautas kompostas.

Bendrovės kompostavimo aikštelėje kompostas susidaro per porą metų. L. Juk­nevičius pasakoja, kad šį procesą galima pagreitinti, tačiau dėl to iškart kyla komposto savikaina – reikia naudoti papildomų priedų, energijos. „Puvimui reikalingos trys pagrindinės sąlygos: temperatūra, deguonis ir drėgmė. Šiais veiksniais manipuliuojant, galima puvimo procesą paspartinti. Taip pat, norint puvimą pagreitinti, dar galima pridėti mineralinių trąšų: azoto, fosforo, kalio“, – žiniomis dalijasi mokslininkas ir prisipažįsta, kad, norėdamas paspartinti kompostavimo procesą, specialių priedų nenaudoja, nebent retkarčiais pavarto kompostą krūvose.

L. Juknevičiaus įmonėje kompostuojamos žaliosios atliekos. Anksčiau čia taip pat buvo smulkinami ir kompostuojami kelmai, tačiau šiuo metu kelmams nebeliko vietos. Kelmų pavertimas kompostu – bene pats efektyviausias jų panaudojimo būdas. Panaudoti juos energijai išgauti sudėtinga dėl to, jog susmulkinta kelmų žaliava dažniausiai būna žemėta, o išgaunant kompostą žemės netrukdo. Vis tik, kompostuoti kelmus brangu – reikia daug energijos juos išrauti ir susmulkinti. Visų pirma reikėtų panaudoti atliekas, kurių kompostavimas gerokai pigesnis.

Dirvą praturtina azotu, fosforu ir anglimi

Puiki žaliava kompostui – maisto atliekos. Tačiau šiuo atveju gali kilti nepatogumų dėl puvimo metu išsiskiriančio nemalonaus kvapo. Tokiu kompostu taip pat galima tręšti beveik viską. A. Zigmontienė įsitikinusi, kad pats vertingiausias kompostas išgaunamas sumaišius maisto ir žaliąsias atliekas. Ji taip pat pastebi, jog mėsos produktų pūdymas aplinkoje be deguonies sukelia nemažai nepatogumų dėl sklindančio nemalonaus kvapo. Šią problemą galima būtų spręsti į komposto kaupus paduodant deguonies – kai į komposto kaupus perforuotais vamzdžiais yra tiekiamas suspaustas oras. Tačiau tokiu atveju į aplinką išsiskiria daugiau anglies dvideginio.

A. Zigmontienė taip pat įsitikinusi, jog be rūpesčio galima tręšti dirvą ir nuotekų dumblu, prieš tai panaudotu biodujoms išgauti, ir ūkininkai nepagrįstai baiminasi tręšti žemę šia trąša dėl joje esančių sunkiųjų metalų. Lietuvoje yra nustatyti griežti reikalavimai – tręšti galima tik tuo nuotekų dumblu, kuriame nedaug sunkiųjų metalų. Todėl, anot mokslininkės, jei jau laboratorija nustatė, kad normos neviršijamos, galima drąsiai tręšti, ypač vadinamuosius energetinius augalus, kurie vėliau nebus naudojami maistui. Kad nuotekų dumblu galima tręšti energetinius augalus, sutinka ir L. Juknevičius, tačiau jis įsitikinęs, jog šios rūšies biologiškai skaidžių atliekų nevalia maišyti su kitomis. Dėl šios priežasties jis kritikuoja planus prie regio­ninių atliekų sąvartynų įrengti bendras visų biologiškai skaidžių atliekų pūdymo aikšteles. L. Juknevičius įsitikinęs, kad, kompostuojant viską vienoje krūvoje, būtų prarandama komposto vertė.

Visiškai atsisakyti cheminių trąšų veikiausiai nepavyks, nes komposte nėra visų dirvai reikalingų mikroelementų. Tačiau, pasak A. Zigmontienės, sukompostavus biologiškai skaidžias atliekas, savo dirvą galima praturtinti azotu, fosforu, taip pat tam tikru anglies kiekiu. „Žinome, kad netgi trąšos gaminamos su padidintu azoto ar fosforo kiekiu, tai va, būtent kompostuojant tas atliekas, yra labai gerai, kad nereikia tokių trąšų naudoti papildomai. Taip pat dirvą labai gerai tręšti kompostu dėl to, kad jis puikiai išlaiko drėgmę. Žodžiu, jis suteikia dirvožemiui labai gerų savybių“, – įsitikinusi A. Zigmontienė.