Ekologinio ūkininkavimo plėtrą lemia ne tik mūsų kaip valgytojų noras savo lėkštėse rasti sveikus produktus, mūsų kaip visuomenės narių siekis gyventi sveikoje aplinkoje ir tokią ją palikti ateinančioms kartoms, bet ir finansinės skatinimo priemonės. Tačiau vargu ar ūkininkui, planuojančiam ūkininkauti ekologiškai, pakanka vieno iš šių argumentų – svarbu tarp jų visų rasti pusiausvyrą.

Pradžioje labiau gundę mažų ūkių šeimininkus, šiandien tausojančiosios žemdirbystės metodai vis dažniau taikomi stambiuose ūkiuose – tik čia sugebama paruošti užsienio pirkėjus dominančius didelius produkcijos kiekius. Smulkesni ūkiai „ieško vietos po saule“ spiesdamiesi į kooperatyvus arba patys viliodami pirkėjus. Jie vienbalsiai sutaria: nors Lietuvoje ir negausu ekologiškos produkcijos pirkėjų, tačiau jie ištikimi – jei jau susižavėjo ekologiškai užauginta produkcija, jokie sunkmečiai jų neišgąsdins.

Smulkios žuvelės užleidžia vietą banginiams

Ekologinius ūkius sertifikuojančios ir kontroliuojančios VšĮ „Ekoagros“ kokybės vadovas Tomas Demikis pastebi, kad pastaraisiais metais ekologinio ūkininkavimo plėtra mūsų šalyje šiek tiek prislopo, tačiau susidomėjimas tokia ūkininkavimo forma vis dar didelis. Anot jo, pradėti ūkininkauti ekologiškai skatina ne tik tokiai veiklai teikiama parama, bet ir tai, kad mūsų šalyje ekologiška produkcija vis labiau domisi pirkėjai. Be to, nemaža dalis ekologiškai užaugintų grūdų eksportuojama į Europą, kur už ekologišką produkciją mokama nemaža kaina.

„Ekoagros“ duomenimis, 2008 m. sertifikuoti 2 805 ekologiniai ūkiai. Tai 2 procentais mažiau ūkių nei 2007 m., tačiau sertifikuotų plotų padaugėjo taip pat 2 procentais, nes vidutinis sertifikuoto ūkio dydis padidėjo iki 45,4 ha. „Smulkūs ūkiai buvo pirmosios kregždės, kurios surizikavo imtis tokio ūkininkavimo, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad ekologiškai ūkininkauti nėra taip lengva, reikia turėti ir technikos, ir sandėlius, kur laikyti produkciją. Maži ūkiai gavo ir mažesnes išmokas, iš kurių negalėjo modernizuoti ūkių ir jos buvo tiesiog „pravalgomos“, – priežastis, kodėl pradžioje ekologiniu ūkininkavimu labiau žavėjosi smulkūs ūkiai, o dabar susigundo daugiau stambių ūkių šeimininkų, vardija T. Demikis. Jis pastebi, kad mažus ekologinius ūkius anksčiau dažniausiai registruodavo žmonės, turintys kitus darbus ir tik papildomai besiverčiantys žemės ūkio veikla. T. Demikis įsitikinęs, kad mažiems ūkiams sudėtingiau ir realizuoti produkciją, nes eksportuotojai pageidauja didesnio produkcijos kiekio.

Nederlingose žemėse ekologinių ūkių daugiau

Ne visuose regionuose vienodai domimasi ekologiniu ūkininkavimu, „turtingiausias“ ir pagal sertifikuotų ūkių skaičių, ir pagal sertifikuotą plotą – Biržų rajonas. Pernai šiame rajone ekologiškai ūkininkauta 180 ūkių. Anot T. Demikio, ekologiniai ūkiai populiaresni tuose rajonuose, kur žemės mažiau derlingos: „Tokiose žemėse pradėjus ūkininkauti ekologiškai derliai sumažėja nesmarkiai, o ekonominė nauda gaunama didesnė.“ Jis įsitikinęs, kad ekologinių ūkių pasiskirstymui įtakos turi ir LŽŪKT rajonų biurų darbas – kur konsultantai aktyvesni, tuose rajonuose ir daugiau ūkininkaujančių.

Šiandien Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujama maždaug 5 proc. visų žemės ūkio naudmenų. „Gajos“ prezidentė prof.  Vanda Žekonienė įsitikinusi, kad ekologiškai ūkininkauti kur kas sudėtingiau nei naudojant chemines priemones, todėl, anot jos, tikėtis, jog kada nors visi šalies ūkininkai ūkininkaus ekologiškai – nerealu. „Visada bus ir ekologiškų, ir chemizuotų ūkių, kiekvienas turi užsiimti tuo, kas jam geriau sekasi. Būtų šaunu, jei kasmet vis didėtų ekologiškų žemės ūkio naudmenų plotas, nors po kokį procentą ar pusę procento“, – kalba V. Žekonienė. Ji įsitikinusi, jog dabar augimas turi vykti palengva, ūkininkai prieš įsipareigodami ūkininkauti ekologiškai turi gerai pasvarstyti. Anot jos, daugiau nebebus tokio staigaus augimo kaip tuomet, kai buvo pradėta teikti parama. „Tačiau apgalvotai palengva plečiantis, gal kada ir pavyks pasiekti, kad ekologiniai ūkiai sudarytų 15 proc., o gal ir daugiau viso žemės ūkio naudmenų ploto“, – optimistiškomis prognozėmis dalijasi profesorė.

Laukia įsipareigojimo pabaigos

Ne visi ūkininkai džiaugiasi įsipareigoję ūkininkauti ekologiškai. Šilutės r. Benininkų k. ūkininkaujantis Edvinas Kriščiūnas prisipažįsta, jog su bendraminčiu ūkininkaudami ekologiškai, finansinės naudos nepatyrė: „Kai praėjus porai ūkininkavimo metų paskaičiavome, pamatėm, kad jeigu nebūtume ekologinis ūkis, tai būtume gavę daugiau pajamų. Chemikalams, trąšoms mes neišleidžiam pinigų, tačiau darbo ekologiniame ūkyje reikia įdėti kur kas daugiau.“ Šiandien papildomų priemokų už ekologiškai laikomų karvių pieną šis ūkis negauna. E. Kriščiūnas apgailestauja pasitikėjęs ūkininku, iš kurio pirko kukurūzus – patikrinus ekologinius ūkius sertifikuojančios įstaigos atstovams paaiškėjo, kad šie pašarai chemiškai apdoroti. Todėl dabar, nors dėl prisiimtų įsipareigojimų šiame ūkyje ir toliau ūkininkaujama ekologiškai, papildomų pajamų už ekologišką pieną ūkis negauna. Nors praėjo dar tik pusė laikotarpio, kurį E. Kriščiūnas įsipareigojo ūkininkauti ekologiškai, jis tikina nekantriai laukiantis įsipareigojimo pabaigos. „Be abejo, ekologiškas produktas yra labai geras, sveikas, tačiau paskatinimas tokiam produktui gaminti yra labai mažas, ypač turint minty tai, kad ruošiant tokius produktus keliami labai aukšti reikalavimai“, – įsitikinęs E. Kriščiūnas. Kad ekologiniai ūkiai kontroliuojami griežtai, pripažįsta ir kontroliuojančios institucijos atstovas Tomas Demikis. Jis pabrėžia, kad kiek­vienas ekologinis ūkis kasmet tikrinamas bent po vieną kartą. Dar 5 proc. ūkių tenka išgyventi papildomus tikrinimus.

Nuosprendis visam gyvenimui

Išradingi ekologinių ūkių šeimininkai sumąsto savo ūkyje ir „apdoroti“ dalį išaugintos produkcijos. Praėjusiais metais pažangiausiu specializuotu ekologiniu ūkiu pripažintas biržiečio Arūno Giedriko ūkis. Ekologiškai ūkininkauti Giedrikai pradėjo prieš 7 metus, šiandien jų 10 ha ploto ekologiškame ūkyje auga 20 rūšių daržovės. Oficialiai pradėję ūkininkauti ekologiškai, didelių pokyčių šie ūkininkai nepatyrė, ekologiškai jie sako ūkininkavę visada: „Visą gyvenimą taip augindavome, netręšdavome specialiai niekuo. Pagalvojome, kodėl gi negalima užauginti daugiau ir kažkam parduoti.“ Didžiąją dalį šviežių daržovių Giedrikai pirkėjams parduoda per didžiuosius prekybos centrus. Ūkininkai sugalvojo, kaip prailginti daržovių vartojimo laiką – tas daržoves, kurių nespėja parduoti šviežių, jie patys savo ūkyje konservuoja. Galima paragauti šiame ūkyje raugintų agurkų ir kopūstų, paskanintų čia pat pagamintu prieskonių mišiniu su druska. Anksčiau Giedrikai dar gamindavo įvairių daržovių asorti, tačiau dabar sako nebegaminantys, nes nusprendė, kad šiam produktui sunaudojama per daug pomidorų. Palyginus su visa šio ūkio parduodama produkcija, konservuotos daržovės sudaro nedidelę dalį, jomis, anot A. Giedriko, pirkėjai lepinami tik mugėse. Ekologiškomis daržovėmis Giedrikai prekiauja Vilniaus Tymo turgelyje, planuoja jų pasiūlyti ir kito sostinės turgelio pirkėjams.

Tikraisiais ekologinės žemdirbystės entuziastais profesorė Vanda Žekonienė vadina pirmųjų ekologinių ūkių šeimininkus: „Pirmųjų siekis buvo sveikai maitintis, sveikais produktais aprūpinti savo šeimą, na, gal dar į kokią mugę nuvežti, tačiau tikrai ne dėl išmokų.“ Vėliau atsiradusi finansinė parama, anot profesorės, yra pagrindinis šiandieninių ekologinių ūkių masalas: „Materialinė paskata, atėjusi pas mus, kai tapome Europos Sąjungos nariais, turėjo didelę įtaką mūsų ekologinei galvosenai.“ Profesorė įsitikinusi, kad dirbtinai skatinti ūkininkauti ekologiškai – neracionalu: „Koks gi iš jo ekologinis ūkininkas, jei po kelerių metų, pasibaigus programai, jis vėl grįš prie chemizuoto ūkininkavimo. Tikras ūkininkas ekologas ne tik pats turi pasiryžti visą gyvenimą šitaip ūkininkauti, bet ir perduoti savo patirtį vaikams ar net anūkams.“ Todėl V. Žekonienė, nors ir būdama ekologiško ūkininkavimo šalininkė, pataria ūkininkams pernelyg nesižavėti išmokomis ir nepulti stačia galva keisti ūkininkavimo metodų. Visų pirma ji ragina pasitarti su ūkininku, kuris jau turi ekologiško ūkininkavimo patirties. Taip pat tam, kad būtų pasiruošęs ūkininkauti ekologiškai, ūkininkas turi išklausyti Ekologinio ūkininkavimo pagrindų kursą.

Gamtos išdaigos baisesnės už augantį PVM

Bet kuriam ekologiškai ūkininkauti planuojančiam ūkininkui patarimų pažerti gali ūkininkė Elena Grajauskienė iš Molėtų rajono, jau beveik porą dešimtmečių ūkininkaujanti ekologiškai. Kalbėdama apie sunkmetį Elena pastebi, kad didžiausią „meškos paslaugą“ jiems daro didinamas pridėtinės vertės mokestis PVM, dėl ko brangsta ekologiška produkcija. Ūkininkė įsitikinusi, kad apdairūs pirkėjai nenustos ir sunkmečiu pirkti brangesnės ekologiškos produkcijos – juk investavus į savo sveikatą, vėliau mažiau tenka išleisti vaistams. Kiekvienas ekologinis ūkis, E. Grajauskienės žodžiais, tiesiog aplipęs ištikimais pirkėjais, kuriuos ūkininkai stengiasi išlaikyti bet kokia kaina – net didėjant PVM mokesčiu, nuolatiniams klientams kainų didinti nevalia. Tačiau su prekybos centrais nesusitarsi, todėl čia kainos auga, o tai, anot Elenos, išgąsdina kai kuriuos pirkėjus. Tačiau čia pat ji juokiasi, kad kaimo žmogui didesnis sunkmetis ne dėl ekonomikos pokyčių, o tada, kai šitaip lyja per šienapjūtę ar kitokių staigmenų gamta pateikia.    

Grajauskai pradėjo ūkininkauti be jokio finansinio skatinimo: „Jokios pagalbos iš valdžios nesitikėjome, tiesiog dirbome savo ir vaikų sveikatos labui.“ Dabar Elena pastebi, jog kaip ir daugelyje sričių, taip ir ekologinėje žemdirbystėje, svaresniu argumentu tapo finansinė nauda. „Vien jau tai, ką žmonės sėja, sodina, daug pasako apie jų tikslus. Bulvių ar kitų daržovių ekologiniuose ūkiuose auginama nedaug, daugiausia grūdinės kultūros, kur nupjovei ir pasiėmei pinigus. Mes pradėdami galvojome, kad visų pirma reikia būtent daržovių priauginti, o dabar tik vienas kitas jas teaugina“, – apgailestauja ūkininkė. VšĮ „Ekoagros“ duomenimis, praėjusiais metais beveik pusė ekologinių ūkių pasėlių ploto buvo užsėta varpiniais javais.

Ekologiškumo egzaminas

Aukštaitijoje ekologinių ūkių šeimininkai jungiasi į bendrijas. 63 molėtiškiai susivieniję į ekologinę bendruomenę „Gojelis“. „Tai lyg mažesnis „Gajos“ padalinys. Mūsų tikslas – konsultacijos, dalijamės patirtimi, padedame žmonėms „popierinius reikalus“ tvarkyti“, – pasakoja E. Grajauskienė. Taip pat jau ne vienus metus Grajauskų iniciatyva veikia kooperatyvas „Padegsnys“, kurio pagrindinis tikslas – padėti kooperatyvo nariams ekologišką produkciją parduoti. Čia pat kooperatyve produkcija pakuojama, o tada jau keliauja į didžiuosius prekybos centrus. Birželio pradžioje kooperatyvas jau baigė realizuoti praėjusių metų derlių ir laukia šviežių daržovių.

Neretai pirkėjams kyla klausimas, ar produktas tikrai ekologiškas, ar viso labo manipuliuojama skambiu pavadinimu. E. Grajauskienė sako, kad jai lengvai akių neapdumsi – pernelyg ilgai kursuose Šveicarijoje tokių gudrybių mokėsi: „Pirmiausia, žiūriu, ar atitinka veislės ir ekologiškumo požymius: jeigu bulvelės oda glotni kaip nuprausta, tai jau tikriausiai ji bus gavusi kokių stimuliatorių.“ Ekologiškos šakninės daržovės: burokėliai, morkos, anot Elenos, turi turėti ilgą šaknį. Ji pasakoja, kad šveicarai su tokia ilga šaknimi ir parduoda, jos nenupjauna, nes tai byloja apie daržovės ekologiškumą: „O jei jau ta šaknytė trumpa, vadinasi, jai nieko netrūko, ji neieškojo giliau.“ Elena sako, kad priimdama naujo žmogaus daržoves į kooperatyvą remiasi savo žiniomis, neretai perpjovusi daržovę ir pagal indų išsidėstymą sprendžia apie daržovės ekologiškumą. Kartais, prieš veždama kitų užaugintas bulves parduoti, pati jas išsiverda: jei bulvės verdamos pajuoduoja, visa jų „siunta“ grąžinama šeimininkams – tegul patys ir valgo.