Pastarnokas (Pastinaca) – salierinių (Apiaceae) šeimos augalų gentis. Lietuvoje auganti rūšis – paprastasis pastarnokas, arba sėjamasis pastarnokas (Pastinaca sativa), kuriam būdingi stori, ilgi, mėsingi baltos arba gelsvai rudos spalvos šakniavaisiai, paprastai vartojamas maistui. Pastarnokų šakniavaisių forma panaši į morkų, o skonis – į salierų ir petražolių.

Pastarnokai auginami panašiai kaip morkos. Jie – šviesos mėgėjai, atsparūs šalčiui ir sausroms. Paprastai sėjami balandį, 1,5–2,0 cm gylyje, paliekant 20–30 cm tarpueilius. Tarp retai pasėtų pastarnokų galima įsėti ridikėlių, o ir dygsta jie labai ilgai – ilgiau negu mėnesį. Kad pastarnokai dygtų sparčiau, rekomenduojama prieš sėją mirkyti sėklas vandenyje arba tirpale (dilgėlių, asiūklių nuovire). Pasėlis retinamas, paliekant 10 –15 cm atstumą. Pastarnokų sėklos išlieka daigios tik vienus metus, antrus metus daugumos jų daigumas siekia vos 50 proc. Geriausia yra auginti savo sėklas, paliekant sėklojus.

Pastarnokams itin tinkama vidutinio sunkumo puveninga dirva, bet neblogai dera ir mažiau derlingoje žemėje. Jie auga lėtai, o sulapoja tik liepą, todėl patariama dažnai purenti dirvą, paaugus – apkaupti. Augalus reikia nuolat laistyti, tręšti mineralinėmis arba organinėmis trąšomis. Specialistai įspėja, kad karštomis dienomis pastarnokų lapai išskiria eterinių aliejų, kurie patekę ant odos gali ją nudeginti. Dėl šios priežasties pasėlius rekomenduojama prižiūrėti apniukusiomis dienomis, anksti ryte arba nusileidus saulei.

Kaip ir visoms daržovėms, pastarnokams būtina sėjomaina, kuri apsaugotų augalus nuo ligų ir kenkėjų. Nepatartina jų sodinti šalia giminiškos šeimos (salierų, petražolių) augalų. Šios daržovės derlius nuimamas vėliau negu kitų šakniavaisinių augalų. Paprastai pastarnokai kasami su šakėmis (išrauti neįmanoma) spalio pabaigoje. Pakąstos pirmųjų šalnų daržovės įgyja salstelėjusį skonį.

Šakniavaisius tai pat galima palikti žiemoti, o pavasarį jie bus sultingesni ir skanesni negu laikyti rūsyje. Jeigu augalus paliekame žiemoti, turime nupjauti lapus ir juos jais apkaupti, o pavasarį, iki lapų ataugimo, iškasti. Per žiemą rekomenduojama pastarnokus laikyti vėsioje patalpoje (smėlyje, durpėse), nes taip jie ilgiau išlieka šviežūs.

Ir maistas, ir vaistas

Visos pastarnoko dalys gali būti vartojamos kaip prieskonis. Šakniavaisiuose gausu maistinių medžiagų: riebalų, krakmolo, mono- ir disacharidų, maistinių skaidulų, organinių rūgščių, eterinių aliejų. Yra nustatyta, kad pastarnokuose makro- ir mikroelementų bei vitaminų kompleksas sudėtimi panašus į špinatų lapuose esamų vitaminų sudėtį. Dėl didesnio ang­liavandenių ir baltymų kiekio pastarnokai maistingesni negu špinatai.

Pastarnokų maistinė vertė nėra tokia didelė kaip kitų šakniavaisių, tačiau jų sulčių, lapų ir šaknų gydomosios savybės gana veiksmingos, nors sultyse mažai kalcio ir natrio, bet jos turtingos kalio, fosforo, sieros, silicio ir chloro.

Fosforas ir chloras ypač naudingas plaučių ir bronchų gydymui, todėl šakniavaisių sultys – puikus maistinis papildas sergantiems tuberkulioze, plaučių uždegimu, o silicis ir siera stiprina nagų struktūrą. Kalis – vienas iš smegenų veiklos gerinimo elementų.

Pastarnokai vartojami kaip priedas prie įvairių patiekalų, iš jų gaminamos salotos, sriubos, tyrės. Netgi bulves galime pakeisti pastarnokais. Salotos gaminamos iš pastarnoko lapų ir šakniavaisių, su kuriomis dera agurkai ir pomidorai. Apdorojimo metu šakniavaisiai gali patamsėti (oksiduotis), todėl patartina juos pjaustyti nerūdijančio plieno peiliu ir laikyti parūgštintame vandenyje (citrinos sultimis arba citrinos rūgštimi). Susidariusį aitrumą gali pašalinti pienas.

Šios daržovės itin tinkamos dėti į šaltieną. Be to, jas galima panaudoti kaip vieną iš daržovių konservavimo komponentų.

Pastarnokai – viena mėgiamiausių britų daržovių, jie juos valgo ir žalius – riekelėmis supjausto obuolius ir pastarnokus, apibarsto prieskoniais ir valgo užkąsdami sūriu.