Iš rudens pradėti „auginti“ šienainio plėvelės kalnai pavasariop jau ima badyti akis. O kur dar daugybė kitokių ūkyje susikaupusių pakuočių atliekų, kurios taip pat nesusitvarko pačios. Nors ūkininkai už teršimą pakuočių atliekomis moka mokestį, visuotinės tokių atliekų surinkimo sistemos nėra, o ir atliekų surinkėjai bei perdirbėjai nesuinteresuoti surinkti šią sunkiai perdirbamą menkavertę žaliavą. Neretai ūkio atliekų atsikratoma „necivilizuotais metodais“ – galima pamatyti jų besimėtančių pamiškėse ar deginamų plastiko laužuose. Tačiau alternatyvų tokiam „tvarkymui“ specialistai nelabai gali pasiūlyti. Jie pataria tokias atliekas savo ūkiuose keletą metų kaupti, o vėliau, jei neatsiras būdų jų perdirbti šalies viduje ar už jos ribų ir nebus sukurta visuotinė tokių atliekų surinkimo sistema, šias atliekas tiesiog... deginti. Tik jau civilizuotais metodais.

„Anokia paslaptis, kad daugelis didmaišių nuo trąšų tiesiog išrūksta į orą, – įsitikinusi ūkininkė Zita iš Kauno rajono. – Panaudoja ir čia pat, tame pačiame lauke juos sudegina. Arba, pavyzdžiui, žmonės, kurie turi šiltnamius, pasiima tuos maišus kūrenimui. Tad galim įsivaizduoti, kokius agurkus mes paskui valgom.“ Ūkininkė sako girdėjusi tokių atvejų, kai stambesnių ūkių šeimininkai darbininkus įpareigoja sutvarkyti šias atliekas „kaip nori“. Tad šie ir sutvarko – supleškina čia pat lauke. „Kažkokios alternatyvos kaip ir nelabai yra. Aš esu daug kur skambinusi, bet niekas nesutiko iš manęs tų atliekų paimti. Su chemikalų pakuotėm taip pat sudėtinga situacija. Išskalavus pakuotę keletą kartų, ji tampa lyg ir nebepavojinga atlieka, tačiau niekas jos nesurenka. O jei imtis tvarkyti jas kaip pavojingas atliekas, tai reikėtų vežti kone į kitą šalies kraštą ir dar primokėti už jų utilizavimą“,  – guodžiasi ūkininkė. Todėl, anot jos, žmonės sprendžia šią problemą savaip.

Zitos manymu, geriausia būtų, jei šios pakuotės tvarkymu pasirūpintų priemones ūkininkams parduodanti įmonė. „Tai valstybinė problema, tačiau kažkodėl niekas apie tai nekalba. Tos įmonės savanoriškai tikrai nesisiūlys jų paimti, tai turi būti įstatymiškai numatyta“, – įsitikinusi ūkininkė. Ji nuogąstauja, jog dūmais neretai išrūksta ir pašarų pakavimui naudojamos plėvelės. „Anksčiau, kai būdavo daug mažesnių sąvartynų, tai žmonės ten veždavo, o dabar, kai yra tik tie mažiukai konteineriai prie namų, juk tokių kiekių atliekų į konteinerius nesugrūsi, tai žmonės jas tiesiog degina“, – pasakoja susirūpinusi ūkininkė.

Kol nekeliamas klausimas, naivu tikėtis atsakymo

Žemės ūkio ministerijos Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vyr. specialistas Edvardas Zdanevičius stebisi, kad iki šiol patys ūkininkai aktyviai nekėlė klausimo dėl ūkyje susidarančių atliekų tvarkymo. „Anksčiau žmonės tas pakuotes naudodavo kurui susipilti ar netgi degindavo, nes priduodant tuos bakelius utilizacijai reikia mokėti mokestį. Kol kas kai kurių mūsų sąmoningumas tik tiek siekia, kad geriau deginti ir kvėpuoti tuos teršalus negu kažkiek sumokėti už tvarkymą“, – apgailestauja E. Zdanevičius.

Kaip teisingo tvarkymosi pavyzdį ministerijos specialistas mini Panevėžio regioną. Klausimas, kur dėti plastikines pakuotes bei panaudotas plėveles nuo pašarų, čia keltas dar prieš trejus metus. „Dabar Panevėžio regione patys perdirbėjai iš ūkininkų surenka tokias atliekas, o jei ūkininkas atliekas perdirbėjams atveža pats, jam sumoka. Perdirbėjai taip laviruoja: kartu su pelninga medžiaga – perdirbimui labai tinkamais bakeliais – priima ir plėveles, kurios kaip žaliava yra visiškai nepelningos“, – pasakoja E. Zdanevičius. Bendrovės „Monmarkas“ vyr. vadybininkas Aleksandras Suchodolskis (Aleksander Suchodolski) pastebi, kad nuo šių metų pradžios ir šiame regione tokios atliekos iš ūkininkų nebesurenkamos.

Pasak Aplinkos ministerijos Komunalinio ūkio departamento Atliekų tvarkymo paslaugų skyriaus vedėjos Ramintos Radavičienės, ūkyje susidariusios atliekos visų pirma yra paties ūkininko rūpestis. „Ūkininkai privalo išvalyti pakuotę, o paskui atsikratyti jos naudodamiesi savivaldybės organizuojama atliekų surinkimo sistema: arba į aikšteles atvežti, jei jos yra įrengtos, arba, jei arčiau yra konteineriai, rūšiuoti į tuos konteinerius. Tačiau įvairių naudojamų skysčių talpų nepatogu, o kartais net neįmanoma sugrūsti į rūšiavimo konteinerius. Anksčiau, žinau, ūkininkai sukaupdavo didesnį atliekų kiekį, o jų surinkėjai labai noriai priimdavo šią žaliavą ir dar net pinigus už ją mokėdavo“, – prisimena R. Radavičienė. Tačiau šiandien, smarkiai pakitus situacijai antrinių ­žaliavų rinkoje, pasikeitė ir žemės ūkyje susidarančių atliekų tvarkymas.  

E. Zdanevičius prisimena, kad prieš porą metų panaudotą šienainio plėvelę priimdavo ir perdirbdavo viena perdirbimo įmonė: „Jie dar ir šiais metais priiminėja, bet ūkininkai už tai jau turi mokėti. Net ir primokant jau priima nenoriai, nes tai nėra vertinga žaliava, be to, ji gana smarkiai užteršta. Perdirbėjams tenka įdėti labai daug sąnaudų, kad ją išgrynintų, išvalytų, bet iš jos vis tiek nieko gero paskui nepavyksta padaryti“, – sako E. Zdanevičius.

Gamintojo atsakomybės principas taikomas ir ūkininkams

Lietuvoje tvarkant atliekas galioja gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas: sutvarkyti dalį pakuočių atliekų arba finansuoti jų sutvarkymą turi gaminį į šalies vidaus rinką išleidusi įmonė – gamintojai ar importuotojai. Jei pakuočių atliekų tvarkymo jie neorganizuoja patys, tai pakuočių tvarkymą finansuoja, mokėdami aplinkos taršos pakuotės atliekomis mokestį, arba iš atliekas tvarkančių įmonių gauna (perka) atliekų sutvarkymą liudijančias pažymas.

Tvarkant įvairių cheminių priemonių, naudojamų žemės ūkyje, pakuotes, galioja principas – dalies jų tvarkymu turi pasirūpinti prekę parduodanti įmonė. Aplinkos ministerijos specialistė Raminta Radavičienė sako žinanti įmonių, kurios pačios rūpinasi pakuočių atliekomis: „Kai kurie didieji importuotojai jau daro taip: paima iš ūkininkų tuščią tarą tuomet, kai atveža naują produktų partiją. Šitokiu atveju jau, galima sakyti yra įgyvendinamas gamintojo atsakomybės principas. Tokiu būdu gamintojai gali patys vykdyti nustatytas pakuočių tvarkymo užduotis ir būti atleisti nuo pakuočių tvarkymo mokesčio. Šiandien tokia tvarka dar neprivaloma. Dažnai būna, kad gamintojai gauna pažymas iš atliekų tvarkytojų, kurie tvarko nebūtinai šią pakuotę, o tos pakuotės, kurias jie išleido į rinką, lieka nesutvarkytos.“

Aplinkos ministerijos Aplinkos strategijos departamento Ekonomikos skyriaus vyr. specialisto Aido Juozapaičio teigimu, tokiu atveju, kai ūkininkas perka gaminį šalies viduje, jokio mokesčio už pakuočių atliekų tvarkymą jam mokėti nereikia, nes šiuo atveju jis yra tik vartotojas – nei gamintojas, nei importuotojas.

Kur kas sudėtingiau gamintojų ir importuotojų atsakomybės principą taikyti tvarkant panaudotą polietileno plėvelę, kurioje anksčiau pakuoti pašarai. Juk importuotojai parduoda plėvelę kaip gaminį, o ne kaip pakuotę. Pakuote ši plėvelė tampa tik patekusi į ūkininko rankas – kai šis supakuoja pašarus.

A. Juozapaičio teigimu, būtent ūkininkas šiuo konkrečiu atveju ir tampa šio atsakomybės principo įgyvendintoju, nes jis išleidžia supakuotus gaminius į šalies vidaus rinką. Už kiekvieną kilogramą plastiko pakuotės atliekų ūkininkui tenka sumokėti 1,80 Lt – mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. Deklaracijas, kur nurodyta, už kokio kiekio pakuočių atliekų sutvarkymą ūkininkas turi sumokėti, reikia pateikti mokesčių inspekcijai.

Dar ūkininkas turi pateikti į vidaus rinką išleistų pakuočių ataskaitą regiono aplinkos apsaugos departamentui. „Gali ir nemokėt ūkininkas to mokesčio, jei tvarko vyriausybės nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo užduotis. Kiekvienais metais jos yra nustatomos skirtingos kiek­vienai pakuotės rūšiai. Šiemet reikalavimas yra sutvarkyti 30 procentų į rinką išleistos plastiko pakuotės. Jeigu, tarkim, ūkininkas 100 tonų tos plėvelės sunaudojo pakuodamas pašarus, tai jo vardu turi būti sutvarkyta apie 30 tonų plastikinės pakuotės atliekų, ir tada jis yra atleidžiamas nuo taršos pakuotės atliekomis mokesčio, – tvirtina A. Juozapaitis. – Mokėti už nustatytos dalies pakuočių sutvarkymą yra pigiau nei mokėti taršos pakuotės atliekomis mokestį už visą pakuotės kiekį.“

Specialisto teigimu, ūkininkas turėtų Aplinkos ministerijos tinklalapyje susirasti atliekų tvarkytojų sąrašą ir kreiptis į juos dėl pažymos išdavimo. Kadangi pašarų pakavimui naudojama plėvelė – plastiko atlieka, pažyma turėtų būti išduota būtent už plastiko atliekų tvarkymą. Kad ūkininkai nesukčiautų ir teisingai vestų pakuočių atliekų apskaitas, atsakingi regionų aplinkos apsaugos departamentai.

Sumokėjus mokesčius, atliekos nepranyksta

Už tai, kad teršia aplinką pakuočių atliekomis, ūkininkai sumoka, tačiau kur dėti kalnus plastiko pakuočių – lieka neaišku... Iki praėjusių metų pabaigos šias pakuotes iš ūkininkų surinkdavo antrines žaliavas renkanti ir jas perdirbti ruošianti UAB „Monmarkas“. „Anksčiau iš ūkininkų visoje Lietuvoje surinkdavom virš 200 tonų polietileno plėvelės nuo pašarų pakuočių. Iš vieno ūkininko paimdavom vos porą tonų, o iš kito – kartais net kelias dešimtis tonų. Ta plėvelė atlieka tampa tik nuo rudens, kai nebelieka žolytės ir ūkininkai pradeda šerti gyvulius pašarais“, – pasakoja bendrovės vyr. vadybininkas Aleksandras Suchodolskis.

Ūkininkai plėvelę kaupdavo pas save, kol susidarydavo didesnis kiekis. Verslininkai stengėsi suplanuoti važiavimus taip, kad atliekas paimtų iškart iš kelių kaimynystėje esančių ūkių. Vienu metu specialus automobilis paimdavo iš ūkininkų du konteinerius – apie 6 t plėvelės. Apvažiuodavo bendrovės transporto priemonės kone visą Lietuvą, gal tik Žemaitiją retai teaplankydavo – toloka. Buvo planų ten įkurti atskirą presavimo punktą, iš kur atliekos būtų vežamos tiesiai į užsienį, tačiau ekonominis sunkmetis įšaldė šiuos planus.

„Ir šiais metais mes atliktume tą darbą ne prasčiau, pasistengtume tos plėvelės surinkti kuo daugiau, bet ten, kur mes ją vežėm, sustojo perdirbimas – krizė. Anksčiau plėvelės atliekas veždavom į Rytų šalis – galėjom ir Ukrainoj palikti, galėjom ir toliau – į Rusiją vežt, į Kazachstaną. Šiandien šie perdirbėjai perdirba vos porą tonų plėvelės per mėnesį, nors anksčiau būdavo perdirbama 80–100 tonų“, – pasikeitimus antrinių žaliavų rinkoje dėsto atliekų surinkimo bendrovės atstovas. Iki šiol plėvelių atliekų išvežimas ūkininkams nieko nekainuodavo. Pardavę antrinę žaliavą perdirbėjams surinkėjai ne tik jos tvarkymo išlaidas kompensuodavo, bet dar ir pelno uždirbdavo. Dabar, anot bendrovės atstovo, negalėtų priimti plėvelės atliekų netgi ūkininkams sumokėjus – tiesiog patys neturėtų, kur tų atliekų padėti.

Jei perdirbti negalima, deginti

Perdirbti šienainio plėvelę, anot A. Suchodolskio, kur kas sudėtingiau nei įprastą plėvelę – sunaudojama labai daug energijos. Visų pirma ją reikia labai gerai išvalyti. Be to, šios plėvelės lydymosi temperatūra yra kur kas aukštesnė, todėl jai užkaitinti reikia kur kas daugiau energijos. Vis tik jis įsitikinęs, kad perdirbti pašarams pakuoti naudojamą plėvelę galima ir mūsų valstybėje. Taip, anot jo, tiesiog būtų išspręsta atliekų tvarkymo problema, tačiau pelno tikėtis neverta: „Mūsų perdirbėjai turi galimybių perdirbti šienainio plėvelę, tačiau jiems tai neapsimoka, todėl mes, jei vežtume jiems tą plėvelę, ne tik kad pinigų už tai nesulauktumėm, bet dar ir patiems primokėti tektų. Reikia turbūt specialaus vyriausybinio nutarimo, kuris įpareigotų mūsų perdirbėjus perdirbti dalį ir tokios pakuotės. Be abejo, turėtų būti skiriama kažkokia dotacija už tai, finansinė parama“, – sako A. Suchodolskis.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas tikina, jog sprendimas įpareigoti vietinius perdirbėjus efektyvus būtų tik tuomet, jei, perdirbus tas plėveles, būtų kur panaudoti gautą produktą. Priešingu atveju perdirbimas betikslis. „Jeigu nėra kur toliau dėti, kam mesti pinigus į balą“, –  J. Šimėnas įsitikinęs, jog visų pirma reikėtų sukurti sistemą tam, kad šios atliekos būtų bendrai surenkamos ir sandėliuojamos. Bet tokiu atveju, anot jo, surinkimas taip pat neturėtų būti savitikslis – turi būti numatyta, kas su tomis atliekomis bus daroma toliau.

J. Šimėnas mato dar vieną galimą tokių atliekų utilizavimo metodą – išgauti iš jų šilumą deginant, jei Lietuvoje bus pastatyta komunalinių atliekų deginimo įmonė. Jam pritaria ir Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidentas Remigijus Lapinskas, tikinantis, jog tai būtų labai gera žaliava deginimui. „Šiuo metu problema yra su visų antrinių medžiagų perdirbimu, netgi elementariai su popieriumi ar kartonu, nebekalbant jau apie sunkiai perdirbamas plėveles“, – pastebi jis. Anot Lapinsko, deginimas būtų geriausia išeitis sunaudoti tokias atliekas, kurių perdirbimas neįmanomas arba įmanomas, bet nepelningas – kaip, pavyzdžiui, plėvelės pašarams pakuoti. „Pagal ES nuostatus, prioritetas visų pirma skiriamas ne deginimui, o surinkimui ir perdirbimui ar pakartotiniam naudojimui. Tačiau jeigu perdirbimui nėra technologijų, tai atliekų deginimą matau kaip vieną realiausių tokios problemos sprendimo būdų“, – sako R. Lapinskas.

Atliekos valgyt neprašo?

Ne ką mažiau problemų kelia ir ūkyje naudojamų cheminių skysčių pakuotės – įvairūs plastikiniai bakeliai. Ši žaliava perdirbėjams kur kas patrauklesnė nei šienainio plėvelės, tačiau labai brangus jų vežiojimas. „Bakelis yra oro burbulas, galima pakrauti visą mašiną, o ten tebus šimtas kilogramų. Čia tas pats kaip tuščias reisas. Tvarkant tokias atliekas, reikia pasirūpinti, kad jos užimtų kuo mažiau vietos. Suspaudžiami šie bakeliai „nesileidžia“ – labai smarkiai amortizuoja. Sumažinti jų tūrį galima būtų juos pjaustant, bet tai užtruktų ilgai“, – sunkumus surenkant perdirbti skirtas plastikines pakuotes vardija A. Suchodolskis. Jis užsimena apie galimybę susikooperavus keliems ūkininkams įsigyti specialų prietaisą tokioms pakuotėms trupinti.

Anksčiau „Monmarkas“ priimdavo tokias atliekas ir veždavo vietiniams perdirbėjams. O dabar ir šios žaliavos supirkimo kaina smarkiai krito, nes labai sumažėjo vamzdžių gamyba, kam ir buvo naudojamas šis plastikas. „Jei mokėtų tokią kainą kaip anksčiau už tą bakelių plastiką, mes patys važiuotumėm su specialiu trupintuvu ir maltume tas atliekas, nes mums finansiškai apsimokėtų. Dabar mes visą šį rūpestį perdedam ant ūkininko pečių, nes mums tiesiog finansiškai neapsimoka. Mes galim išvežti, bet ūkininkui reikės už tai mokėti“. Nebent ūkininkai susiorganizuotų ir surinktų į vieną vietą apie 8–10 tonų plastikinių bakelių ar maišų nuo trąšų, tuomet mes jau galėtume atvažiuoti paimti“, – sako A. Suchodolskis.

Ūkininkė Zita pastebi, kad atliekų iš ūkininkų surinkimą galėtų organizuoti savivaldybės: „Manau, kad savivaldybės turėtų sudaryti bendrą sistemą, kur tokios atliekos turėtų būti laikomos, ir turėtų sandėliuoti jas. Bent jau tiek galima būtų padaryti, jei valstybė negali organizuoti perdirbimo. Manau ir žmonės susiorganizuotų tas atliekas atvežti, jei tik jiems būtų kur. Tada ir laukuose nebedegintų.“ R. Lapinskas įsitikinęs, jog vietinės savivaldybės sprendimu šienainio plėveles ūkininkai galėtų vežti ir į kiekvienoje savivaldybėje esančią stambiagabaričių atliekų aikštelę – tuomet nereikėtų papildomai organizuoti atliekų surinkimo.

Ūkininkams, skambinantiems į „Monmarką“ ir prašantiems surinkti jų ūkiuose susidariusias atliekas, bendrovės atstovai siūlo palaukti ir pakaupti tas atliekas pas save. Tokią pačią išeitį siūlo ir J. Šimėnas: „Juk plėvelė negenda, nepūva, valgyt neprašo – galiu patarti tik sandėliuoti tas atliekas savo ūkiuose. Jei nebus sugalvota kitos išeities, tris keturis metus ūkininkai galėtų pakaupti šias atliekas pas save – kol bus pradėta jas deginti.“

Danijoje J. Šimėnas tikina matęs didžiulius kalnus tokios plėvelės prie deginimo įmonės: „Kai žiema ateina, daugiau energijos reikia, pradedama jas deginti. Šiai dienai iš esmės tai pagrindinė alternatyva. Jei atsiras toks perdirbėjas, kuris galės perdirbti, ar surinkėjas, kuriam finansiškai apsimokės tas atliekas išvežti perdirbimui į užsienį, – tuomet pirmenybė bus skiriama jam, o jei ne, šitos atliekos bus tiesiog paverčiamos energija.“