Kvapas, anksčiau buvęs savaime suprantamas gyvulininkystės verslo palydovas, prieš porą dešimtmečių tapo intensyvios gyvulininkystės plėtros stabdžiu. Svarbiausia priežastis –neigiamas ūkio kaimynų požiūris.

Kai kuriose valstybėse fermų skleidžiamas kvapas yra didelė problema, kuriai spręsti skiriamos nemažos lėšos. Kvapo koncentracijai nustatyti parengtas Europos Sąjungos standartas EN 13725:2003 (Lietuvos standarto žymuo LST EN 13725:2004/AC:2006), kuris tapo tarptautiniu standartu, nes jį adaptavo ir JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija bei kitos valstybės. Taip pat parengtos gero ūkininkavimo nuostatos ir technologinės priemonės kvapo atsiradimui ir sklidimui mažinti.

Kvapo koncentracija matuojama tarptautiniu vienetu OU/m3 arba tiesiog OU (angliškai OU – odour unit, lietuviškai KV – kvapo vienetas). Pagal Lietuvos naujas Higienos normas HN 121: 2008 „Kvapų koncentracijos ribinės vertės gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų sklypuose“, ribinė kvapo koncentracijos vertė žemės ūkio veikloje yra 8 OU/m3. Savo ruožtu pagal tai, kaip žmogus užuodžia kvapą, jis skirstomas į penkias kategorijas: 1 – labai silpnas (kvapas, kurį jau užuodžia žmogus), 2 – silpnas, 3 – vidutinis, 4 – stiprus, 5 – labai stiprus (nepakenčiamas).

Kvapas išsiskiria, pūvant organinėms medžiagoms, ypač kai mikrobai anaerobinėmis (be oro) sąlygomis ardo gyvulių mėšlą. Kvapas yra įvairių dujų ir kitų komponentų mišinys. Kiaulidės ore randama net 410 kvapo komponentų. Kvapo pajautimas yra subjektyvus ir labai priklauso nuo žmogaus psichologinio nusiteikimo, emocingumo. Jeigu fermos darbuotojas (pvz., ilgai būdamas nevėdinamoje kiaulidėje) nuolat skundžiasi akių perštėjimu, nosies užgulimu, gerklės dirginimu, galvos skausmu, mieguistumu, galima įtarti, kad jam kenkia per stiprus kvapas. Silpnas kvapas nekenkia žmogui, tačiau geri gyvulių augintojo ir kaimynų santykiai būtini.

Kvapo mažinimo ir sklidimo problema pirmiausia sprendžiama, įgyvendinant gero ūkininkavimo praktikos reikalavimus ir nustatant sanitarinius atstumus nuo taršos šaltinių iki gyvenamosios aplinkos. Pvz., Kanadoje nuo 1 000 vietų kiaulidės atstumas iki ūkininko namo yra 405 m, o iki kaimyno – net 810 m. Pastaruoju metu kvapui mažinti taip pat pradedamos taikyti specialios priemonės.

Kvapo šaltiniai ir mažinimo būdai

Svarbiausias kvapo šaltinis – mėšlas (sukauptas tvarte, mėšlidėje, skleidžiamas laukuose). Auginant kiaules, 30 proc. kvapų sklinda iš tvarto, 20 proc. iš mėšlidės ir 50 proc. iš laukuose skleidžiamo mėšlo. Kvapas taip pat gali išsiskirti, ruošiant pašarus, netinkamai laikant kritusius gyvulius ir pūvant kitoms organinėms medžiagoms.

Nors kvapas susideda iš daugelio komponentų, tačiau svarbiausios mėšlo kvapo medžiagos – amoniakas (NH3) ir sieros vandenilis (H2S). Kvapą perneša, sugeria ir po to skleidžia dulkės. Gero ūkininkavimo praktika reikalauja mažinti amoniako, sieros vandenilio išsiskyrimą, dulkėtumą. Tada mažėja ir nemalonus kvapas. Dar labiau kvapas mažinamas specialiomis priemonėmis: dangomis, cheminiais reagentais, kurie neutralizuoja ir sugeria kvapą, biologiniais preparatais, įmaišomais į pašarus ir mėšlą. Tačiau tai papildomos išlaidos.

Kiaulidė

Daugiausia nemalonių kvapų sklinda iš kiaulių auginimo kompleksų. Antroje vietoje pagal skleidžiamų kvapų intensyvumą – galvijų fermos, dedeklių ir broilerių paukštynai.

Svarbiausi kvapo (amoniako, sieros vandenilio) šaltiniai kiaulidėse ir jų mažinimo būdai

• Šlapios, mėšluotos, nelygios grindys. Tvarte amoniakas intensyviausiai garuoja iš gyvulių šlapimo, skylant jame esančiam karbamidui. Todėl svarbu, kad šlapimas nesusilaikytų grindų nelygumuose. Dėl tos pačios priežasties netinka ir lentų gultai, nes po jais teka šlapimas. Jeigu kiaulių gardo grindys vientisos ir nekreikiamos, jų paviršius turi būti lygus ir pasviręs link mėšlo kanalo. O iš jo mėšlas kasdien turi būti šalinamas į mėšlidę. Jeigu garde įrengti grotelėmis uždengti kanalai, į kuriuos sukrenta mėšlas, kvapas bus silpnesnis. Tačiau net 70 proc. mažiau negu grotelinių grindų kiaulidėje kvapo išgaruoja gilaus kraiko kiaulidėje. Be to, kraikas gerina kiaulių sveikatą, didina priesvorius. Tačiau turi būti kreikiama gausiai sausais šiaudais. Esant galimybei, patartina kreikti durpėmis, nes jos rūgština mėšlą ir amoniaką sujungia chemiškai. Tiesa, kreikiant labai padidėja darbo sąnaudos, todėl kreikiamos kiaulidės ekonominiu požiūriu blogiau vertinamos negu kiaulidės su grotelinėmis grindimis.
• Užsiteršusios mėšlu kiaulės. Netinkamai įrengtose, nereguliariai valomose ar nepakankamai kreikiamose garduose laikomos kiaulės būna purvinos, todėl skleidžia stipresnį kvapą.
• Mėšlo kanalas po gardų grindimis. Tai kvapo šaltinis, kuriam reikia skirti daug dėmesio. Iš kanale esančio skystojo mėšlo išsiskiria abu svarbiausi kvapo komponentai – sieros vandenilis ir amoniakas. Priminsime, kad sieros vandenilio išsiskyrimą labiau skatina beorė aplinka, t. y. jis išsiskiria visame mėšlo sluoksnyje, o amoniakui gamintis reikalingas oras, todėl jis labiau garuoja nuo mėšlo paviršiaus. Sieros vandenilis – ne tik nemalonaus kvapo, bet ir labai nuodingos dujos. Jos labai pasklinda maišant storą skystojo mėšlo sluoksnį. Nerečiau kaip kas tris savaites, skystasis mėšlas turi būti perpumpuojamas į lauko mėšlidę. Kvapams sumažinti bandoma į mėšlą kanale įmaišyti cheminių ir biologinių reagentų bei preparatų.
• Tvarto vėdinimas. Pasirinkus mechaninę vėdinimo sistemą, ištraukiamuosius ventiliatorius reikėtų įrengti stoge, o ne sienose, kad užtreštas oras geriau išsisklaidytų. Intensyvinant tvarto vėdinimą, labiau garuoja amoniakas. Todėl jei tvarto oro santykinis drėgnis ir anglies dioksido koncentracija normalūs, o amoniako koncentracija didelė, ją reikia pirmiausia mažinti valant mėšluotus paviršius, bet ne intensyvinant vėdinimą.
• Pūvantys pašarai ir nesubalansuotas racionas. Reikia nuolat valyti lovius ir nepilti daugiau pašarų negu kiaulės suėda, stebėti, ar pašarai neišbarstomi. Kai pašaruose per daug proteinų, jų perteklius kaupiasi šlapime karbamido forma, o pastarajam skylant išsiskiria amoniakas.
• Netinkamai tvarkomi kritę gyvuliai. Kol bus utilizuoti ar išvežti kritę gyvuliai, jie turi būti laikomi sandariose talpyklose.
• Dulkėta įranga ir tvarto sienos. Dulkės kyla nuo sausųjų pašarų šėryklų, kraiko, priklausomai nuo kiaulių elgsenos. Dulkės, kaip minėta, kvapą sugeria, o po to išskiria.
• Per aukšta temperatūra. Pvz., jeigu kiaulės guli ant grotelių ar išknisusios kraiką – ant plikų grindų patalpos temperatūra yra didesnė negu reikia kiaulėms. Dėl to taip pat intensyviau išsiskiria kvapas.

Mėšlidė ir mėšlo tvarkymas

Kraikinis mėšlas išskiria daug mažiau kvapo negu skystasis. Skystajame mėšle gaminasi daugiau sieros vandenilio, kuris yra vienas iš nemaloniausių ir nuodingiausių kvapo komponentų. Norint sumažinti kvapo garavimą, mėšlo paviršius turi būti kuo mažesnis. Todėl geriausia kai kraikinis mėšlas laikomas mėšlidėje su aukštomis (iki 2,5 m aukščio) sienomis, o skystasis – betoniniuose ar metaliniuose rezervuaruose. Skystasis mėšlas maišytinas tik prieš pat jo išvežimą. Nerekomenduojama į mėšlą įmaišyti užteršto pieno, siloso sulčių ar nešvaraus vandens.

Garavimas iš skystojo mėšlo saugyk­los yra minimalus, kai mėšlo paviršius uždengtas. Taikomos laidžios ir nelaidžios dangos. Laidi danga pristabdo oro, vandens ir dujų judėjimą, bet visiškai jo nesulaiko.

Laidžios dangos tipai

• Natūrali pluta, susidaranti virš galvijų mėšlo, ypač jei tvartai šiek tiek kreikiami.
• Šiaudai. 10 cm šiaudų sluoksnis kvapą sumažina 60 proc., 20 cm – 80 proc., 30 cm – 85 proc. Užpūsti ant paviršiaus šiaudai supūna per 6–8 mėn. Juos geriausia naudoti vasarą, kai kvapas išsiskiria intensyviausiai. Tačiau kai gruntinės mėšlo saugyklos plotas didesnis kaip 80 arų, vienodai užpūsti šiaudus sunku.
• Keramzitas (molio rutuliukai) kvapą sumažina 56–90 proc.

Nelaidi danga – tai tokia danga, kuri nepraleidžia kvapo, dujų ir vandens. Tai dažniausiai įvairios plastikinės plėvelės, kurios pritvirtinamos prie rėmo, sumontuoto virš mėšlo paviršiaus, arba paklojamos mėšlo paviršiuje. Kvapas sumažėja 80 proc., o danga tarnauja 10–15 metų, tačiau paklota mėšlo paviršiuje danga trukdo mėšlą išmaišyti ir išpumpuoti.

Parengti įvairūs mėšlo tvarkymo būdai, kaip mėšlo aerobinio proceso suaktyvinimas (į mėšlą įpučiamas oras panašiai kaip tai daroma, kad žuvys nedustų po ledu ), kad greičiau irtų organinės medžiagos. Arba, atvirkščiai, į mėšlą ­įmaišomi ­reagentai, aktyvinantys anaerobinį (be oro) procesą, kai organinės medžiagas virsta bekvapiu metanu. Kvapas mažėja skystąjį mėšlą separuojant, t. y. skaidant į tirštąją ir skystąją frakcijas. Pastarojoje lieka mažiau sausųjų medžiagų, todėl joms irstant kvapas būna silpnesnis. Tirštoji frakcija tvarkoma kaip kraikinis mėšlas, kuris taip pat mažiau išskiria kvapo. Mėšlą kompostuojant, gaminant biodujas, kartu sprendžiama kvapų mažinimo problema. Taip pat gaminami įvairūs priedai (cheminiai, biologiniai, dezinfekciniai, absorbentai, adsorbentai), kuriuos įmaišius į mėšlą ir tvarte, ir mėšlidėje mažėja kvapas.

Žmogus kvapą įvertina subjektyviai ir labiau junta, kai mato ir kvapo šaltinį. Todėl patartina apsodinti fermas ir nuolat tręšiamus laukus medžiais ir krūmais. Jie ne tik užstoja kvapo šaltinį, bet ir veikia kaip filtras, sumažina vėjo greitį ir kvapo pernešimą.

Mėšlo skleidimo reikalavimai Didžiojoje Britanijoje

• Tręšti tada, kai vėjas neneša kvapo kaimynų link. Geriausia mėšlą įterpti iškart paskleidus, bet ne vėliau kaip per parą.
• Geriausios skleidimo sąlygos, kai oras sūkuriuoja aukštai virš žemės. Tai būdinga saulėtą, vėjuotą dieną, kuri dažniausiai ateina po debesuotos vėjuotos nakties. Kvapas greit išsisklaido.
• Kita tinkama sąlyga – labai drėgna ir nevėjuota diena ar ramus vakaras. Tada kvapas nesisklaido ir nesklinda kaimynų link.
• Netręšti daugiau kaip 50 t/ha, jeigu arti gyvenamoji aplinka.
• Tręšimą (taip pat ir įterpimą) privalu baigti iki ketvirtadienio vakaro. Mėšlo neskleisti penktadieniais, savaitgaliais ir šventadieniais.
• Neperpildyti mėšlavežės. Neužteršti kelių, o jeigu to nepavyko išvengti – nuvalyti. Kiekvienos darbo dienos gale išvalyti mėšlavežę.
• Skystąjį mėšlą geriausia iškart įterpti į dirvą ar vamzdeliais paskleisti prie pat augalų. Mėšlavežes su lėkštiniais skleistuvais galima naudoti tik toliau nuo gyvenamųjų namų, o mėšlą skleisti kuo arčiau žemės.