23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2009/02
Žemės ūkio produkcijos perdirbimo antriniai produktai – papildomas pašarų šaltinis
  • Dr. Zita BARTKEVIČIŪTĖ, dr. Aldona ŠIMKIENĖ LVA
  • Mano ūkis

Žmonės maistui sunaudoja tik nedidelę išauginto derliaus dalį. Gyvūnų pašarams, tarkime javų, mažiau išsivysčiusiose šalyse tenka apie 32, išsivysčiusiose – iki 68 proc. visų užaugintų javų.

Pašarams auginti užimami dideli žemės plotai, sunaudojama daug energijos ir kitų išteklių – trąšų, pesticidų, augimo reguliatorių ir kt. Šios medžiagos teršia dirvožemį, vandenį, atmosferą, daro neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Tuo tarpu gaminant produktus žmonių mitybai sukaupiama daug perdirbimo antrinių produktų, kuriuos sušėrus gyvuliams galima gauti žymią ekonominę naudą: daugiau produkcijos, nereikia skirti lėšų atliekoms naikinti, apsieinama su mažesniais pašarinių kultūrų plotais, gerėja gamtosauga.

Perdirbimo antrinių produktų rūšys ir savybės

Perdirbimo antriniai produktai yra drėgni ir sausi. Pastarieji turi didelę pašarinę vertę, tačiau džiovinimo sąnaudos labai didina jų kainą. Drėgni antriniai produktai yra gana pigūs ir jais šeriant gyvulius pagaminama pigesnė produkcija, tačiau jie mažiau parankūs naudoti, nes greitai genda, sunkiau sandėliuoti, pervežti. Nepaisant to, daugelyje šalių drėgni perdirbimo antriniai produktai yra šeriami gyvuliams ir sudaro reikšmingą pašarų bazės dalį. Olandijos fermeriai 2006 metais gyvuliams sušėrė daugiau kaip 5,2 mln. tonų maisto produktų gamybos drėgnų antrinių žaliavų (apie 3,3 mln. t kiaulėms ir 1,9 mln. t galvijams). Iš jų gautas energijos ir maisto medžiagų kiekis prilygsta 1 mln. tonų kombinuotųjų pašarų. Tai sudaro apie 7 proc. visos jų metinės gamybos apimties.

Kiaulėms daugiausia šeriamos kviečių krakmolo gavybos, bulvių perdirbimo atliekos, išrūgos, mielės, o galvijams – salyklojai, cukrinių runkelių griežiniai, bulvių tarkiniai, žlaugtai (broga). Perdirbimo atliekos yra sušeriamos kaip atskiras raciono pašaras arba naudojamos gaminant kombinuotuosius pašarus.

Daugiausia drėgnų atliekų (apie 68 proc. viso kiekio) gaunama perdirbant bulves. Jų pašarinė vertė priklauso nuo perdirbimo pobūdžio. Ruošiant bulvių gaminius, apie 35–46 proc. perdirbamos masės tampa atliekomis.

Išgaunant bulvių krakmolą, lieka bulvių sultys ir bulvių ląsteliena (brazdai). Sultyse yra gerai įsisavinamų baltymų, todėl šis pašaras labai tinka gyvulių prieaugliui. Brazdus sudaro bulvių žievelės, ląstelių sienelės, krakmolo ir sulčių likučiai. Jais, taip pat bulvių lupenomis, dažniausiai šeriami vyresnio amžiaus galvijai, kadangi kiaulės žalių bulvių krakmolą dėl jo struktūros ypatumų suvirškina tik 30–40 proc. Atrajotojų didžiajame prieskrandyje bulvių krakmolas fermentuojamas iki propiono rūgšties, kuri reikalinga pieno cukrui susidaryti, organizmo audiniams sintetinti. Bulvių lupenos bei perdirbti netinkamos bulvės yra puikus energijos šaltinis. Jų sausojoje medžiagoje (SM) yra maždaug tiek pat energijos kaip miežių ar avižų grūduose, o baltymingumas irgi panašus – apie 100 g/ kg SM. Bulvių atliekos gerai virškinamos (apie 72–76 proc.), gyvuliai noriai jas ėda.

Drėgnų bulvių likučių galvijai gali suėsti daug. Tačiau labai didelis jų kiekis gali sukelti acidozę, šleikštulį, vėmimą, mažinti apetitą. Ypač pavojinga, jeigu gyvuliai negauna pakankamai sausųjų medžiagų. Nepageidaujamų reiškinių rečiau pasitaiko, jeigu į racioną pridedama kalk-akmenio (0,5–0,75 proc./SM). Jis mažina didžiojo prieskrandžio ir plonosios žarnos turinio rūgštingumą. Bulvių likučių pirmomis dienomis duodama nedaug (apie 3–4 kg) ir palaipsniui didinama po 2–3 kg iki numatyto kiekio.

Drėgnas bulvių liekanas galima silosuoti sumaišius su šienu, šiaudais. Imama 1 dalis smulkinto sausojo pašaro ir 2–3 dalys bulvių likučių. Silosą galima laikyti apie 6 mėn.

Labiausiai vertinami sausi bulvių likučiai (tai neatitinkančios standarto keptos bulvės ir traškučiai arba gaminiai, pasibaigus galiojimo laikui), nes jie turi daug energijos. Ypač gausu energijos tuose bulvių produktų likučiuose, kuriuos gaminant naudojamas aliejus (keptos bulvytės, traškučiai ir kt.). Riebalai jų SM kartais sudaro 25–30 proc. Tokio riebaus pašaro gyvuliams, ypač galvijams, daug duoti negalima, nes riebalų perteklius naikina didžiojo prieskrandžio mikroflorą ir mažina visų pašarų virškinamumą. Ilgalaikis riebalų perteklius sukelia pavojų kepenims. Jose susidaro pūliniai, dėl kurių gyvuliai negaluoja, prasčiau auga. Todėl riebalų kiekį būtina nustatyti prieš pradedant jį šerti gyvuliams. Paveiktas aukšta temperatūra bulvių krakmolas yra lengvai virškinamas, todėl šie likučiai puikiai tinka kiaulėms. Sausų bulvių likučių yra įmaišoma į kombinuotuosius pašarus arba į visų raciono pašarų mišinius (TMR). Lietuvoje į kiaulių ir galvijų kombinuotuosius pašarus dedama 3–8 proc. riebių bulvių likučių, priklausomai, kiek riebalų turi kiti mišinio komponentai ir kokios energinės vertės pašarą norima pagaminti.

Bulvių perdirbimo antrinių produktų šėrimo galimybės

Bulvių atliekos turi paklausą tik tuomet, jeigu jomis šeriant gaunamas toks pat produktyvumas (priesvoris, primilžis), kaip ir naudojant įprastus pašarus. Bulvių perdirbimo antrinių produktų šėrimo rekomendacijos yra parengtos, remiantis daugelio bandymų su įvairiais žemes ūkio gyvūnais rezultatais.

Drėgnomis bulvių atliekomis galima pakeisti javus galvijų racionuose. Teigiama, kad 4,5–5 kg bulvių atliekų prilygsta 1 kg grūdų. Jomis šeriant gaunami geri augimo rezultatai. Bandyme su buliukais (bandymo pradžioje jie svėrė vidutiniškai po 320 kg) dalis miežinių miltų buvo pakeista perdirbti netinkamomis bulvėmis. Per 120 penėjimo dienų buliukai užaugo iki 500 kg, t. y. vidutinis prieaugis per parą siekė 1 500 g. Kasdien kiekvienas buliukas gavo vidutiškai 4 kg šieno, 25 kg bulvių, 2,3 kg miežių, 0,6 kg baltymų papildo ir 110 g mineralinių elementų ir vitaminų mišinio. 1 kg priesvorio buvo sunaudota apie 90 MJ AE. Jų augimas ir pašarų sąnaudos priesvoriui buvo panašios kaip ir buliukų, kurie vietoje bulvių gavo po 6 kg miežių miltų.

Tačiau yra duomenų, kad šeriant racionais, kuriuose bulvių atliekos sudaro daugiau kaip 30 proc. visos sausųjų medžiagų normos, penimi buliukai prasčiau virškina ląstelieną, jų prieskrandžio turinio rūgštingumas didesnis, buliukai lėčiau auga. Todėl vidutinė paros norma turėtų būti apie 20 kilogramų.

Drėgnomis bulvių atliekomis galima pakeisti tam tikrą dalį sultingųjų pašarų. Melžiamoms karvėms bulvių lupenomis buvo pakeista 0, 10, 15 ir 20 proc. kukurūzų siloso. Tam tikras neigiamas poveikis produktyvumui (davė šiek tiek mažiau ir mažesnio riebumo pieno) nustatytas pakeitus bulvėmis 20 proc. siloso. Kitų grupių karvių produktyvumas nesiskyrė.

Karvės per parą gali suėsti iki 45 kg bulvių atliekų, tačiau duoti daugiau kaip 20–25 kg nevertėtų. Ypač reikėtų riboti drėgnų bulvių atliekų kiekį tuomet, kai kiti raciono pašarai taip pat turi daug drėgmės. Tokį racioną karvės prasčiau ėda, galimas viduriavimas, dažnas šlapinimasis, mažėja primilžis ir pieno riebumas.

Termiškai apdorotos bulvės yra puikus kiaulių pašaras. Buvo tirta bulvių traškučių atliekų įtaka kiaulių augimui. Jos penėtos nuo 28 iki 110 kg, šertos iki soties granuliuotais kombinuotaisiais pašarais, kuriuose 0, 15 ir 20 proc. kukurūzų miltų buvo pakeista bulvių traškučių liekanomis. Visų grupių kiaulių augimo spartumas, taip pat mėsos kokybės rodikliai, buvo labai panašūs, o išlaidos pašarams – skirtingos.

Perdirbimo atliekos Lietuvoje

Olandijos mokslininkai apskaičiavo, kad, sušėrus kiaulėms maisto produktų gamybos atliekas, kiekvienam šalies gyventojui kasdien būtų išauginta 81 g kiaulienos, t. y. pusė žmogui per parą reikalingo gyvūninių baltymų kiekio.

Lietuvoje taip pat sukaupiama įvairių maisto pramonės antrinių perdirbimo produktų. Vien tik AB „Kraft Foods Lietuva“ kasmet perdirba daugiau kaip 20 tūkst. tonų bulvių, iš kurių 6–8 tūkst. tonų, kaip antriniai perdirbimo produktai, gali būti naudojami gyvuliams šerti. Tokiam pašaro kiekiui gauti tektų auginti papildomai 300–500 ha bulvių.

Naudojant gyvuliams įvairius bulvių perdirbimo produktus būtina prisiminti, kad šiuose pašaruose yra nepakankamai baltymų, ląstelienos, mineralinių elementų, vitaminų, ypač riebaluose tirpių, todėl šių medžiagų iki reikiamos normos būtina pridėti papildomai.