Keičiant alyvą automobiliui, lieka 3–12 l, o nuo vieno traktoriaus – nuo 10 iki 40 litrų panaudotos alyvos. Taigi kiekviename ūkyje susikaupia nemaži kiekiai šios medžiagos, su kuria tvarkytis reikia itin atsakingai.

Neatsakingai tvarkomos pavojų gali kelti ne tik alyvos, bet ir daugiau atliekų, liekančių tvarkant žemės ūkio techniką. Į buitinių atliekų srautą neturi patekti ir akumuliatoriai, alyvos, kuro, oro filtrai, aušinimo skysčiai, tepaluoti skudurai, užterštos (ne tik tepalais, bet ir pesticidais ar kitomis cheminėmis medžiagomis) metalinės ir plastikinės pakuotės, naudotos padangos. Šios atliekos turi būti tvarkomos pagal  LR Aplinkos ministro patvirtintą Aplinkos apsaugos reikalavimų transporto priemonių techninei apžiūrai ir remontui aprašą.

„Atliekų tvarkymas yra atliekų turėtojo reikalas“

Pagal minėtą aprašą asmenys, kurie patys atlieka savo transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą, privalo neteršti aplinkos ir susidariusias atliekas perduoti įmonėms, turinčioms teisę jas tvarkyti. Taip pat draudžiama transporto priemonių eksploatacijai naudojamus skysčius (išskyrus vandenį) išpilti į aplinką ar nuotakų sistemą. Netinkami naudoti skysčiai turi būti tvarkomi kaip pavojingos atliekos. Apraše numatyta atsakomybė ir techninės priežiūros bei remonto vykdytojams: jie privalo atliekas tvarkyti taip, kad šios nepatektų į aplinką, rūšiuoti jų susidarymo vietoje bei perduoti atliekų tvarkytojams. Remonto paslaugas teikianti įmonė privalo priimti visas transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto metu susidariusias nepavojingas ir pavojingas atliekas. Grąžinti jas transporto priemonės savininkui ar naudotojui draudžiama, nebent atlikusią detalę galima panaudoti dar kartą.

„Atliekų tvarkymas yra atliekų turėtojo reikalas“, – konstatuoja Aplinkos ministerijos Užterštų teritorijų ir atliekų skyriaus vyr. specialistas Audrius Naktinis. Jei techniką remontuoja ūkio specialistai, atliekų tvarkymu turi pasirūpinti ūkio šeimininkas. Jei naudojamasi serviso

paslaugomis, atliekų turėtoju tampa agroservisas. Specialių įsipareigojimų firmoms, išleidžiančioms tokius gaminius į šalies vidaus rinką (gamintojams ir importuotojams) šiuo metu, anot A. Naktinio, nėra. „Negi iškėlęs filtrą šauksi: iš tavęs pirkau ir tu būk malonus, sutvarkyk!? Pats ūkininkas turi nuvežti atliekų tvarkytojui. Tačiau, aš manau, kad gamintojai ir importuotojai taip pat turėtų dalyvauti tvarkant šias atliekas“, – aiškina A. Naktinis.

 Šiuo metu griežtinamos padangų atliekų tvarkymo priemonės – ateityje žmogui turės būti galimybė perkant naujas padangas prekybos vietoje atiduoti tokį patį kiekį tokios pačios rūšies atliekų. Taip pat numatyta atsakomybė alyvą į šalies vidaus rinką išleidžiančioms įmonėms – jos turi sutvarkyti 30 procentų parduoto alyvos kiekio.

Už „paklydusias“ pavojingas atliekas – baudos nuo 4 000 litų

Atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius Sigitas Ašmontas pastebi, kad žemės ūkio bendrovės bei ūkininkai pristato labai mažus kiekius transporto priežiūros metu susikaupusių atliekų. Todėl, anot jo, galima daryti išvadą, jog tvarkant žemės ūkio technikos atliekas dažnai užsimerkiama į aplinkosaugos reikalavimus. „Atliekomis, kurios susidaro ūkiuose, agroserviso įmonėse, atsikratoma jas paprasčiausiai išmetant su komunalinėmis atliekomis. Taip pavojingos ir chemikalais užterštos atliekos patenka į sąvartynus arba paprasčiausiai išmetamos į aplinką“, – įsitikinęs S. Ašmontas. Jis apgailestauja, kad tokių atliekų turėtojai nėra suinteresuoti tinkamu jų tvarkymu:  „Šiandienos situacija, deja, tokia, kad sutartys su pavojingų atliekų tvarkytojais dažniausiai sudaromos tik tam, kad būtų suteikta Europos Sąjungos  parama. Dažnai pavojingos atliekos realiai net nėra perduodamos surinkėjams ir atliekų tvarkytojams.“ Jis tikina, jog tokių atliekų surenkama mažai ne dėl to, kad jų turėtojai kaupia jas pas save – pagal galiojančius teisės aktus, pavojingų atliekų turėtojai pas save jas gali saugoti ne ilgiau kaip 3 mėnesius.

Tiems, kurie pavojingų atliekų tvarkymo reikalavimų nepaiso, gresia administracinė atsakomybė ir nemenkos piniginės baudos. Be to, teks atlyginti ir už gamtai padarytą žalą. Pastebėjus kaimyną, pilantį į aplinką alyvą, reikia skubiai kviesti priešgaisrinės apsaugos darbuotojus, kad šie kuo greičiau sorbentais išvalytų užterštą vietą. Skubėti būtina, kad tarša nepasiektų gruntinių vandenų. Pasak A. Naktinio, Administracinių teisės pažeidimų kodekse už pavojingų atliekų netinkamą tvarkymą numatytos baudos nuo 4 000 iki

8 000 litų. Taip pat skaičiuojamas ieškinys už žalą gamtai, kurio dydis priklauso nuo užterštos teritorijos ploto.

Panaudotos alyvos deginimas – „indėlis“ į klimato kaitą

Žemės ūkio technika prekiaujančios bendrovės techninis konsultantas Dainius Šišlavas taip pat pripažįsta, jog į aplinką pavojingų atliekų iš žemės ūkio patenka: „Tie servisai, kurie dirba atsakingai – turiu galvoje didžiąsias žemės ūkio technikos tiekėjų bendroves – alyvų atliekas tvarko civilizuotai. O privačiuose ūkiuose, ypač mažesniuose, kur techniką dažnai tenka remontuoti lauko sąlygomis, gali būti, kad atidirbusia alyva ir krosnis pakūrenama. Tie, kas visiškai abejingi aplinkosaugai, gal ją tiesiog išpila ar išmeta.“

Prekiaujanti nauja žemės ūkio technika bendrovė „Ivabaltė“ prižiūri techniką garantiniu laikotarpiu ir, klientui pageidaujant, jam pasibaigus. Taigi po kiekvieno alyvos keitimo lieka atitinkamas kiekis panaudotos alyvos. Iki bus pristatyta perdirbti ji saugoma sandariose statinėse.

„Alyvoje yra daug priemaišų, nes ji patenka iš variklio, transmisijos, hidraulinės sistemos. Tokiose alyvų atliekose galima rasti kone trečdalį Mendelejevo lentelės elementų. Netinkamas regeneruoti alyvas galima būtų deginti, tačiau deginant išsiskiria daug kenksmingų medžiagų – pelenų, sieros dioksido, šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kad būtų galima deginti nekenkiant aplinkai, turi būti atitinkami  filtrai, aukšta degimo temperatūra.  Mazuto deginimas pas mus yra griežtai reglamentuotas, o atidirbusi alyva aplinką teršia ne mažiau. Yra kitų būdų, kaip būtų galima ją panaudoti, pvz., tinkamai regeneravus, galima gaminti

aukštos kokybės bazines alyvas. Išvalius alyvų atliekas, galima gaminti ir ne tokį kenksmingą aplinkai kurą krosnims“, – pasakoja D. Šišlavas.

Šykštus moka du kartus

Šių metų pabaigoje Jonavoje planuojama pastatyti gamyklą, kur iš panaudotos alyvos bus išgaunamas krosnių kuras ir degalai laivams. D. Šišlavas sako, jei tik ši bendrovė pasiūlys abiem pusėms naudingas sąlygas, jie mielai ir jai pristatys alyvų atliekas.

Žmonės išradingi, sugalvoja daugybę būdų kaip atidirbusią alyvą toliau panaudoti ūkyje, buityje. Tačiau tokia praktika žavėtis nevertėtų. D. Šišlavas pastebi, kad kartais šitaip bandoma sutaupyti, tačiau, anot jo, taip galima „prisišaukti“ kur kas didesnių išlaidų: „Bandoma naudoti tas alyvas detalių tepimui (lankstams, darbinių dalių paviršiams), tai dar kur nors, tačiau tai yra jau pasenęs paprotys. Technikai konservuoti, apsaugoti ją nuo žalingo atmosferos poveikio skirtos specialios, daug efektyvesnės medžiagos. Alyvos, kuri yra atidirbusi viename agregate, negalima naudoti kitame. Pasitaiko, kad vakarietiškų traktorių hidraulinėse sistemose panaudota alyva naudojama rusiškų traktorių analogiškose sistemose. Klaidingai manoma, kad paprastesniam agregatui reikalinga paprastesnė alyva, todėl bandoma panaudoti tą alyvą dar kartą ir taip sutaupyti. Tačiau net tie agregatai, kuriems reikalinga ne tokia brangi alyva, nuo tokių eksperimentų genda, lūžta, dėl to, kad atidirbusi alyva, kad ir kokia gera būtų buvusi prieš tai, ji iš principo niekam daugiau netinkama - tiktai utilizacijai arba perdirbimui į kitus produktus.“

Pasitaiko, kad panaudota alyva išvaloma ir parduodama turguose kaip nauja, net paženklinta panašiomis į originalias etiketėmis. Tačiau mechaniniu būdu iš panaudotos alyvos galima atskirti tik  mechanines priemaišas. Toks valymas, anot D. Šišlavo, nepašalina pokyčių, atsiradusių dėl oksidacijos. Kadangi alyva dirba ten, kur itin aukšta temperatūra, ji intensyviai oksiduojasi, t. y. sensta. Taigi išvalius ją nuo mechaninių priemaišų, tolesniam naudojimui ji, kaip ir anksčiau, vis tiek netinkama.

Nebe tie laikai, kad į pakrūmę piltume

Utilizuoti surinktų žemės ūkio technikos atliekų Lietuvoje šiandien dar nėra sąlygų, todėl šias atliekas surinkėjams tenka vežti į kitas šalis: Lenkiją, Vokietiją. Pervežimo paslaugos nepigios, todėl pristatant atliekas surinkėjams tenka sumokėti atliekų tvarkymo mokestį. Išskyrus vieną atvejį – kai surinkėjams pristatomi akumuliatoriai. Tuomet jau surinkėjas moka atliekos turėtojui. Visais kitais atvejais tariamasi konkrečiai pagal situaciją, priklausomai nuo pristatytų atliekų kiekio.

Kai kurie ūkininkai ne tik į pakrūmę tokių atliekų nepila, bet ir pakloja nemenką sumelę už tai, kad jos būtų tvarkomos gamtai nepavojingu būdu. Voniškių (Šakių rajonas) žemės ūkio bendrovei pavojingų atliekų tvarkymas kainuoja daugiau nei tūkstantį litų kiekvieną ketvirtį. Bendrovės pirmininko pavaduotojas mechanizacijai Artūras Braškys pasakoja, jog kartą per tris mėnesius bendrovėje susikaupusios pavojingos atliekos vežamos į atliekų tvarkytojų filialą šalia Alytaus. Jis prisipažįsta žinantis ir kitaip besitvarkančių ūkininkų: kai tokios atliekos verčiamos bet kur arba alyvos deginamos be specialių valymo filtrų. Paklaustas, kodėl Voniškių bendrovė nusprendė atliekas tvarkyti kitaip, A. Braškys sako, kad jau praėjo tie laikai, kai pavojingos atliekos buvo pilamos į pakrūmę – dabar šie procesai kur kas stipriau kontroliuojami. Be to, ir jiems patiems nesinori teršti žemės, iš kurios vėliau tikisi sulaukti derliaus.